Aš – Tomas, trisdešimt dvejų, dirbu logistikos vadovu. Papasakosiu, kaip viskas atrodė iš mano pusės, kai Eglė po Motiejaus gimimo tapo – kaip man tada rodėsi – visai kita žmogumi.
Sūnus gimė vasario pabaigoje, per patį šlapdribą, kai Vilniuje šaligatviai virsta čiuožykla, o mašinos stovi Ozo gatvėje spūstyje net ir vidury dienos. Aš tada dirbau po dvylika valandų, nes sandėlyje trūko žmonių, o Eglė liko namie viena su kūdikiu ir su mano mama, kuri užsukdavo kas antrą dieną „padėti" – taip ji tai vadino.
Man atrodė, kad viskas normalu. Na, pavargusi, na, verkia kartais be priežasties, na, nesusišukuoja iki pietų – bet argi ne visos taip po gimdymo? Aš grįždavau iš darbo, valgydavau vakarienę, kurią mama atnešdavo dubenyse, žiūrėdavau į telefoną ir galvodavau, kad ji tiesiog turi „susitvarkyti". Vieną kartą net pasakiau jai tiesiai: „Kaimynė Rūta jau po mėnesio grįžo į sporto salę." Ji tada nieko neatsakė. Tik nuėjo į vonią ir ten ilgai leido vandenį.
Aš nesupratau, kodėl ji vis dažniau užsidaro vonioje su telefonu ir niekam neatsiliepia – nei man, nei savo seseriai Živilei. Nesupratau, kodėl ant spintelės prie lovos guli storas sąsiuvinis, kurį ji visada apverčia, kai įeinu į kambarį. Nesupratau, kodėl ji tris kartus per savaitę važiuoja pas ginekologę Antakalnio klinikose, nors, mano galva, jau „viskas užgijo".
Kartą, kai Motiejui buvo apie keturis mėnesius, grįžau namo anksčiau nei įprasta – buvo penktadienis, kolegos išėjo į alaus barą „Šnekutis", bet aš nutariau eiti pas šeimą. Radau Eglę virtuvėje: ji sėdėjo prie stalo, priešais stiklinė vandens, ir spoksojo į sieną. Motiejus miegojo vežimėlyje čia pat. Aš paklausiau, kas atsitiko. Ji pažiūrėjo į mane taip, tarsi aš būčiau svetimas žmogus, atsitiktinai užėjęs į jos virtuvę.
– Aš tavęs nepažįstu daugiau, – pasakė ji. – Ir savęs irgi nebepažįstu.
Aš tada nusijuokiau, nervingai, nes nežinojau, ką daryti su tokiu sakiniu. Pasakiau kažką apie tai, kad ji perdega, kad reikia miego, kad mama gali pabūti su vaiku savaitgalį, o mes nueitume kur nors pavalgyti. Ji papurtė galvą ir pasakė, kad jai nereikia vakarienės restorane. Jai reikia, kad kažkas paklaustų, kaip ji jaučiasi – ir palauktų atsakymo, o ne tuoj pat siūlytų sprendimą.
Po to sąsiuvinio istorija paaiškėjo pati. Jis liko atviras ant lovos, kai Eglė nuėjo maudyti Motiejų. Aš neketinau skaityti, bet vardas ant viršelio – „Dienoraštis, kurio niekas neskaitys" – mane sustabdė ilgiau, nei turėjau teisę stovėti. Perverčiau kelis puslapius. Ten buvo datos, svoris po gimdymo, kiek valandų miego per parą – dažniausiai trys su puse. Buvo sakiniai, kuriuos aš dabar prisimenu žodis į žodį: „Šiandien Tomas paklausė, kodėl aš vėl neišsimaudžiau. Aš norėjau atsakyti, kad nuo aštuntos ryto neturėjau nė minutės, per kurią kažkas nebūtų man ko nors reikėję. Bet neatsakiau. Tiesiog linktelėjau."
Buvo ir kita eilutė, kurią irgi negaliu pamiršti: „Man atrodo, kad aš dingau. Kad liko tik pienas, migdymas ir kažkieno mama. O manęs, tos, kuri buvau, tarsi ir nebėra."
Aš uždariau sąsiuvinį ir pasidėjau atgal taip, kaip radau. Sėdėjau ant lovos krašto, kai Eglė grįžo iš vonios, laikydama ant rankos jau prisnūdusį Motiejų. Ji pamatė mano veidą ir iškart suprato, kad skaičiau.
– Turėjai nesiliesti, – pasakė ji tyliai, uždarydama duris pėda, nes rankos buvo užimtos.
Aš pradėjau teisintis, kad netyčia, kad tik kelis puslapius. Ji manęs neklausė. Paguldė sūnų į lopšį, pastovėjo virš jo minutę, tada atsisuko į mane ir pasakė tai, ko aš seniai bijojau išgirsti:
– Aš noriu grįžti pas mamą į Panevėžį. Bent porai savaičių. Man reikia, kad kažkas manimi pasirūpintų, o ne kad aš vis dar būčiau ta, kuri rūpinasi visais.
Tą naktį mes nesiginčijome. Aš gulėjau ir galvojau apie sąsiuvinio eilutes, apie ginekologę Antakalnyje, apie tris su puse valandos miego, apie mamos frazes „na, visos taip pergyvena" – ir supratau, kad aš visą tą laiką buvau ne pagalba, o dar viena našta, apie kurią ji net rašyti nedrįso balsu, tik popieriuje.
Rytą Eglė paskambino seseriai Živilei, kad ši atvažiuotų autobusu iš Panevėžio ir padėtų sukrauti daiktus. Aš stovėjau virtuvėje, žiūrėjau, kaip ji sudeda Motiejaus rūbelius į krepšį, ir pirmą kartą per keturis mėnesius nesakiau nė žodžio apie tai, kad „viskas ir taip gerai". Tik paklausiau, ką galiu padaryti, kol jos nebus.
Ji sustabdė rankas ant krepšio užtrauktuko ir atsakė be jokio priekaišto balse, tiesiog konstatuodama:
– Susirask laiką. Ne man vakarienei. Sau – suprasti, ką pralaidai per šituos keturis mėnesius.
Po to buvo dvi savaitės Panevėžyje, į kurias aš nevažiavau – ji paprašė nevažiuoti. Aš likau vienas Vilniaus bute, kuriame staiga pasidarė per daug tylu, ir pirmą kartą pats supyliau Motiejui pieną į buteliuką prieš miegą per vaizdo skambutį, kai Eglė mokė mane, kokia turi būti temperatūra. Skambindavome kasdien. Iš pradžių trumpai, po to vis ilgiau. Ji pasakojo, kad pas mamą pirmą naktį išmiegojo šešias valandas iš eilės – pirmą kartą nuo vasario. Kad sesuo Živilė vežiojo ją į pirtį prie Nevėžio, kur jos tiesiog sėdėjo ir tylėjo, nekalbėdamos apie vaikus.
Aš tuo metu ėmiausi konkretaus dalyko: susitariau darbe dėl lankstesnio grafiko, nusipirkau knygą apie pogimdyminę depresiją – tą, kurią radau internetu užsakęs iš knygyno „Pegasas", – ir perskaičiau ją per tris vakarus. Susiradau psichologę Antakalnyje, kuri dirba su pogimdymine būkle, ir užsirašiau pirmą konsultaciją – sau, ne Eglei.
Kai po dviejų savaičių ji grįžo į Vilnių, aš laukiau jos su Motiejumi stotyje prie autobuso iš Panevėžio. Ji išlipo, pamatė mus abu – sūnų, kurį jau buvau apsipratęs vežioti pas pediatrą pats, ir mane, kuris stovėjau ne su gėlėmis, o su vaikišku krepšeliu ant peties, nes žinojau, kad jai dabar reikia ne romantikos, o rankų, kurios ką nors iš tikrųjų daro.
Ji nieko nesakė ilgai. Tada pasakė tik viena:
– Tu perskaitei sąsiuvinį iki galo?
Aš atsakiau tiesą: – Ne. Bet dabar žinau, ką ten reikėjo perskaityti.
Po mėnesio Eglė pati atsisėdo prie to paties sąsiuvinio ir įrašė paskutinę eilutę – aš žinau, nes ji man ją parodė: „Šiandien pirmą kartą per pusę metų pagalvojau ne apie tai, ką turiu duoti, o apie tai, ko man pačiai reikia. Ir kažkas paklausė – ir palaukė atsakymo." Sąsiuvinį ji uždarė ir padėjo ant lentynos, ne po pagalve. Vaiko svoris jos rankose per tą laiką nepasikeitė, o štai jos pačios svoris – tas, kurį nešiojo viduje, nematomas niekam kitam – pagaliau pradėjo lengvėti.
