„Man sako, kad tokiame amžiuje reikia sulėtinti tempą. Aš niekada nesutikau su šia taisykle,“ – tokiu sakiniu Aurelija Vaitkutė paprastai baigia interviu, kai žurnalistai vėl bando ją pastatyti į rėmus. Ji gimė 1969 metų liepos 24 dieną Kaune, siuvėjos ir geležinkelio mechaniko šeimoje, name su bendru koridoriumi, kur žiemą radiatoriai ūžė kaip senas traktorius ir niekada iki galo nesušildydavo kambario.
Aurelija šoko anksčiau, nei išmoko dainuoti, ir dainavo anksčiau, nei atsistojo prieš kamerą. Ji baigė choreografijos studiją, dirbo statisčių ir korpuso šokėja provincijos teatre, vėliau – vedėja regioninėje televizijoje, kol trisdešimties sulaukusi persikėlė į Vilnių ir pradėjo viską iš naujo. Per trisdešimt metų ji pastatė karjerą, kuri apima muzikinius albumus, vaidmenis seriale, savo drabužių liniją mažoje, bet ištikimą auditoriją turinčioje parduotuvėje Vilniaus senamiestyje ir koncertų turą, kuris kasmet surenka pilnas sales nuo Klaipėdos iki Panevėžio. Ji niekada nesustojo tarp projektų – vos baigusi vieną darbą, jau turėdavo sutartą kitą.
Bet šis rugsėjis buvo kitoks.
Vilniuje, mažame biure prie Vilnelės, kur ant sienos kabo apdovanojimų diplomai jau pageltusiais rėmeliais, dirbo Aurelijos vadybininkė Rūta Sabaliauskienė. Ji dirbo su Aurelija devyniolika metų – nuo tada, kai ši dar dainavo klubuose už dvidešimt eurų vakarą. Rūta žinojo apie ją viską: kiek valandų miego jai reikia prieš koncertą, kokia kava jai patinka, ir – svarbiausia – kad Aurelija niekada nesutiktų parduoti savo vardo, jei tai reikštų pralaimėjimą.
Rugsėjo 3 dieną Rūtai paskambino žmogus, kurio balsą ji atpažino iš pirmo žodžio – Modestas Girnius, buvęs prodiuseris, su kuriuo Aurelija dirbo devynerius metus ir kuris, išsiskyrus jų verslo keliams, liko turėti trisdešimt procentų autorinių teisių į tris ankstyvuosius jos albumus. Tai buvo susitarimas, pasirašytas dar tada, kai Aurelija neturėjo advokato, tik norą, kad jos daina skambėtų per radiją.
„Perku tavo dalį,“ – pasakė Modestas be jokio įžanginio sakinio. „Arba parduodu ją kam nors kitam. Turiu pirkėją, kuris nori tas dainas naudoti reklamoje. Automobilių reklamai. Žinai, kokiai.“
Rūta žinojo. Tai buvo vokiška automobilių kompanija, kurios reklama Lietuvoje sukėlė triukšmą prieš porą metų – dėl abejotinų vaizdų, kuriuos vėliau teko keisti po visuomenės spaudimo. Aurelijos daina, ta pati, kurią ji dainavo dvidešimt penkerių, apie moterį, kuri nebijo pradėti iš naujo, taptų fonu automobilio pardavimui.
Kai Rūta perdavė žinią Aurelijai, ši sėdėjo savo bute Žvėryne, prie lango, iš kurio matėsi Neries vingis, ir rūšiavo senas nuotraukas iš pirmojo koncerto į dvi krūveles – vienos į dėžę, kitos atgal į albumą. Ji laikė rankose nuotrauką, kurioje jai dvidešimt treji, plaukai surišti į uodegą, ir dainuoja mikrofonan, kurio laidas buvo apvyniotas izoliacine juosta, nes tikro nebuvo pinigų nusipirkti.
„Kiek jis nori?“ – paklausė Aurelija, dedama nuotrauką atgal į albumą.
„Šešiasdešimt penkis tūkstančius eurų,“ – atsakė Rūta. „Arba jis parduoda savo dalį kompanijai iki mėnesio pabaigos. Turi teisę tai daryti – sutartyje nėra pirmumo teisės tau.“
Aurelija uždarė albumą ir padėjo jį ant kitų dviejų lentynoje. Antrą kartą klausti nereikėjo.
Kitą savaitę praėjo ramiu ritmu – bent jau iš išorės. Aurelija toliau repetavo naujam koncertui, davė interviu apie savo grožio kremų liniją, nusifotografavo su ventiliatoriaus pučiamais plaukais žurnalui „Stilius“. Bet Rūta matė, kaip ji kasryt patikrina telefoną prieš išeidama iš namų, ir kaip po kiekvienos repeticijos ji užduoda tą patį klausimą: „Ar advokatas jau atsakė?“
Advokatas, Tomas Balčiūnas, dirbo su sutartimi tris savaites. Rado spragą: originalioje sutartyje buvo punktas, leidžiantis Aurelijai atpirkti bet kokią autorinę teisių dalį, jei ji parduodama trečiajai šaliai per pirmuosius dešimt metų nuo sutarties pasirašymo – bet tas terminas, sąlyga sakė, skaičiuojamas nuo paskutinio albumo išleidimo, o ne nuo pirmosios sutarties datos. Trečiasis albumas išėjo prieš devynerius metus ir aštuonis mėnesius. Dar keturi mėnesiai liko iki termino pabaigos.
Rugsėjo 22 dieną Tomas surengė susitikimą biure prie Vilnelės. Prie stalo sėdėjo keturi žmonės: Aurelija, Rūta, Tomas ir – po dešimt minučių pavėlavęs, su kavos puodeliu rankoje ir be atsiprašymo – Modestas.
„Tu neturi teisės parduoti tos dalies dabar,“ – pasakė Tomas, padėdamas ant stalo sutarties kopiją su pabraukta 14 punkto dalimi. „Pagal šią sąlygą, aš turiu atpirkimo teisę iki 2027 metų sausio.“
Modestas perskaitė punktą du kartus. Jo veidas nepasikeitė, bet kavos puodelį ant stalo jis pastatė kiek per stipriai, kad tai liktų nepastebėta.
„Gerai,“ – tarė jis. „Tada aš laukiu sausio.“
„Ne,“ – pasakė Aurelija. Ji atsivertė savo nešiojamą kompiuterį, jį pasuko taip, kad ekranas būtų matomas visiems, ir atidarė banko sąskaitos langą. „Aš perku dabar. Pilną kainą, šešiasdešimt penkis tūkstančius, banko pavedimu šiandien. Ne todėl, kad turiu, o todėl, kad noriu, jog tu daugiau niekada nebeskambintum Rūtai su tokiu pasiūlymu.“
Ji ištraukė iš segtuvo, kurį buvo atsinešusi, jau parengtą pirkimo-pardavimo sutartį – Tomas ją paruošė iš anksto, tikėdamasis, kad taip ir bus. Padėjo ją ant stalo priešais Modestą kartu su rašikliu.
Modestas žiūrėjo į popierių ilgai. Paskui pasirašė.
Kai jis išėjo, Rūta paklausė, kodėl Aurelija sumokėjo pilną sumą, jei teisiškai galėjo laukti keturis mėnesius ir atpirkti pigiau, kai terminas pasibaigs savaime be jokio ginčo.
„Nes aš nenoriu keturis mėnesius galvoti apie tą reklamą,“ – atsakė Aurelija, uždarydama segtuvą. „Ir nenoriu, kad jis dar kartą pagalvotų, jog gali man skambinti su ultimatumu.“
Lapkričio pradžioje, kai pasirodė naujienos apie Aurelijos naują koncertų turą – dvidešimt du miestai, tarp jų ir Kaunas, kur ji gimė – žurnalistas paklausė jos senamiesčio kavinėje apie amžių ir apie tai, ar nejaučia spaudimo trauktis iš scenos.
Aurelija pasidėjo puodelį ant lėkštutės ir žiūrėjo pro langą, kur lijo ant grindinio prie Šv. Onos bažnyčios.
„Man penkiasdešimt septyneri,“ – pasakė ji. „Ir aš ką tik nusipirkau atgal tris savo dainas, nes niekas kitas jų nesuvaldys taip, kaip aš. Kai kas nors klausia, ar man laikas sustoti, aš jiems parodau sutartį su mano parašu ir klausiu, kada jie ketina sustoti klausinėti.“
