Ovidija Jankauskaitė iki keturiasdešimt trejų metų svėrė šimtą dešimt kilogramų ir nė karto nebuvo pasižiūrėjusi į veidrodį ilgiau nei dvi sekundes — tiek užtrukdavo užsisegti chalatą.
Dabar ji stovi prie savo prekystalio Šeimyniškių turguje, pardavinėja marinuotus agurkus ir raugintus kopūstus iš stiklainių, ir pirkėja, nupirkusi litrinį stiklainį už tris eurus dvidešimt centų, staiga sustoja ir sako: „Palaukit, jūs Ovidija? Ta, kuri buvo nuotraukoj laikraštyje?"
Ovidija linkteli, susigėdusi kiek kitaip, nei prieš tris metus — tada gėdijosi savo kūno, dabar gėdijasi, kad kažkas ją atpažino tarp raugintų kopūstų stiklainių.
Viskas prasidėjo nuo sesers vestuvių.
Jos jaunesnioji sesuo Gitana tekėjo Kėdainiuose, restorane prie Šventosios upės, ir Ovidija tris savaites prieš vestuves ieškojo suknelės, kuri nespaustų šonkaulių ir neverstų kvėpuoti trumpais gurkšniais. Nerado. Atėjo į vestuves su chalatu primenančia suknele, tamsiai mėlyna, kad atrodytų liekna, ir per visą vakarą sėdėjo prie stalo, kol kiti šoko.
Vestuvių fotografas, jaunas vaikinas iš Kauno, darė bendrą nuotrauką prie stalo su vaisiais, ir Ovidija ant tos nuotraukos vėliau, jau namuose, ilgai žiūrėjo — ne į save, o į tai, kaip stalas užstoja jos figūrą per pusę. Sesuo, žinoma, nieko blogo neturėjo omeny, kai vestuvių tostą pasakė: „Ir linkiu, kad visi mes, kaip šeima, būtume sveiki ir laimingi" — bet Ovidija tą vakarą namuose, grįžusi taksi, pirmą kartą per dešimt metų nuėjo į vonią ir stovėjo prieš veidrodį penkiolika minučių. Ne verkė. Skaičiavo. Kiek kilogramų, kiek metų, kiek laiko liko.
Rytą paskambino savo šeimos gydytojai, poliklinikoje Panevėžyje, Elenai Rimkuvienei, ir pasakė vieną sakinį: „Aš noriu, kad jūs man pasakytumėte tiesą, kiek dar turiu, jei nieko nedarysiu."
Gydytoja nemelavo. Cukraus kiekis kraujyje buvo ant ribos, kraujospūdis — sto keturiasdešimt su viršum, keliai jau traškėjo laiptais lipant. „Dešimt metų, gal penkiolika, jei pasiseks", — pasakė ji ramiai, be dramos, nes tokių pokalbių per savo praktiką turėjo dešimtis.
Ovidija tą dieną nusipirko sąsiuvinį — paprastą, mokyklinį, languotą, tokį, kokius pirkdavo savo dukrai prieš rugsėjo pirmąją — ir pradėjo rašyti, ką valgo. Ne dietą. Sąrašą. Vieną kiaušinį, du šaukštus grikių, obuolį. Vakare — nieko po šešių.
Pirmas mėnuo davė tris kilogramus. Antras — dar keturis. Ovidijos vyras, Remigijus, dirbantis autoserviso meistru Ramygalos gatvėje, pirmus du mėnesius tylėjo, o po to, kai žmona atsisakė jo mėgstamo bandelių pusryčio ir pasiūlė vietoj to varškę su agurku, pasakė: „Tu manęs nebemyli, ar ką, jei net pusryčių man nebedarai."
Tai buvo pirmas kartas, kai Ovidija suprato, kad jos permaina kažkam trukdo.
Antras kartas buvo po pusmečio, kai ji jau buvo numetusi šešiolika kilogramų ir nusipirko naujus džinsus dydžiu mažesnius Panevėžio prekybos centre „Babilonas". Anyta, atvažiavusi savaitgaliui iš Ukmergės, pažiūrėjo į ją per pietų stalą ir pasakė garsiai, kad visi girdėtų: „Žiūrėk, nenueik iki kaulo, vyrai nemėgsta, kai moteris kaip lenta."
Ovidija tada nutylėjo. Padėjo šakutę, nuėjo į virtuvę, uždarė duris ir stovėjo ten penkias minutes, žiūrėdama į spintelę, kur laikė stiklainius.
Metai prabėgo, ir svoris nukrito iki aštuoniasdešimt penkių. Tada Remigijus jau nebejuokavo apie pusryčius — jis pradėjo grįžti vėliau iš darbo, kartais su alaus kvapu, kartais be jokio paaiškinimo. Ovidija tai pastebėjo, bet nesakė nieko, nes buvo užsiėmusi kita kova — su savimi, su alkiu, su veidrodžiu, kuris rodė vis kitą žmogų kas mėnesį.
Kritinis momentas atėjo vasarą, per Joninių šventę prie Nevėžio, kai visa giminė susirinko pas Remigijaus tėvus sode. Ovidija tuo metu jau svėrė septyniasdešimt trejus kilogramus, apsivilko šviesią suknelę, pirmą kartą per penkiolika metų su trumpom rankovėm, ir atėjo prie laužo.
Anyta pažiūrėjo į ją ilgai, tada atsigręžė į savo sūnų ir pasakė, tiesiai, be jokios užuolankos: „Nu ir ką, dabar ieškosi jaunesnės, kad tokia liekna tapo, ar kaip?"
Buvo tylu prie laužo. Kelios minutės niekas nieko nesakė, tik ugnis traškėjo.
Remigijus nepasakė nieko motinai. Bet tą naktį, grįžę namo, jis sėdėjo virtuvėje prie stalo, žiūrėjo į savo rankas ir pasakė žmonai: „Aš bijau, kad tu mane paliksi, kai tapsi visai kitokia."
Ovidija tada suprato dvi dalykus vienu metu. Pirma — kad jos vyras visą tą laiką ne pyko dėl bandelių ar dėl naujų džinsų, o bijojo prarasti žmoną, kuri, jo nuomone, po permainos jį pames. Antra — kad jai reikia pasirinkti, ar gyventi dėl kitų baimių, ar dėl savo sveikatos.
Ji atsisėdo priešais vyrą prie to paties stalo, paėmė jo ranką ir pasakė vieną sakinį, kurį po to kartojo dar ne kartą įvairiems žmonėms: „Aš tai darau ne todėl, kad tave paliksiu. Aš tai darau todėl, kad noriu būti čia, kai mūsų vaikai turės savo vaikus."
Po to pokalbio kažkas pasikeitė. Remigijus pradėjo grįžti iš darbo laiku. Pirmą kartą po dvidešimt metų vedybų jis nuėjo su žmona į baseiną Panevėžio sporto centre ir plaukė greta jos, nors pats niekada nemokėjo gerai plaukti.
Svoris toliau kito lėtai, be dramų, iki keturiasdešimt keturių kilogramų metimo per trejus metus. Paskutinis etapas buvo odos operacija Kauno klinikose — perteklinė oda po tokio nuosmukio nesitraukė savaime, ir Ovidija sumokėjo už procedūrą tris tūkstančius aštuonis šimtus eurų, sutaupytus iš prekystalio pajamų per dvejus metus, litras po litro parduotų agurkų ir kopūstų.
Grįžusi iš Kauno po operacijos, ji pirmą kartą nuo vestuvių savaitės atsistojo prieš veidrodį vonioje ir liko ten stovėti dešimt minučių, jau ne skaičiuodama, o tiesiog žiūrėdama.
Anyta, sužinojusi apie sveikimo rezultatą per Remigijaus skambutį, atvažiavo iš Ukmergės nepranešusi, atsistojo tarpduryje ir kurį laiką nieko nesakė. Tada pasakė: „Tu dabar graži." Ovidija atsakė: „Aš buvau graži ir tada, kai svėriau šimtą dešimt. Tik pati to nežinojau."
Šiandien Šeimyniškių turguje, kai moteris su stiklainiu rankoje dar stovi ir žiūri į ją, Ovidija paima iš po prekystalio senąjį languotą sąsiuvinį — tą patį, pirktą prieš trejus metus — ir parodo pirkėjai paskutinį įrašą, padarytą praėjusią savaitę: „Šiandien nesveriau savęs. Nebereikia."
