Aš niekada nesakiau žiniasklaidai, kodėl tą vasarą, kai visi galvojo, jog dirbu prie naujo serialo Los Andžele, iš tikrųjų sėdėjau Šiaulių priemiestyje, mokykloje be lango stiklų, ir bandžiau paaiškinti dešimtmečiui vaikui, kad piešimo pamoka jau prasidėjo.
Mano vardas niekam daug nesako už Lietuvos ribų — porą serialų Vokietijoje, viena nedidelė rolė prodiuserio filme, kurį matė gal šimtas tūkstančių žmonių. Bet tada, prieš metus, kai iš Charkivo atvažiavo mano pusseserės šeima su dviem vaikais ir gyveno pas mane Kaune tris mėnesius, aš supratau vieną dalyką, kurio anksčiau nesupratau niekada: vaikas, kuris naktimis pabunda nuo sirenos garso įraše telefone — nes tas garsas jam jau tapęs kūno dalimi — nereaguoja į jokius žodžius apie tai, kad viskas gerai. Jam reikia kažko, ką galima laikyti rankose. Teptuko. Kaukės. Būgno lazdelės.
Taip aš atsidūriau projekte, kurį organizavo viena nedidelė NVO kartu su psichologais iš Lenkijos ir Vokietijos — vaikams, atvežtiems iš prifrontės zonų, kurie dabar gyvena laikinuose būstuose netoli Šiaulių ir Panevėžio. Aš nesu aktorius pagal Holivudo standartus, bet turėjau tai, ko jiems trūko: laiko, kantrybės ir noro pasirodyti juokingu prieš vaikus, kurie ilgai nesijuokė.
Prieš važiuodamas aš mokiausi ukrainiečių kalbos — ne todėl, kad norėjau nuostabaus straipsnio apie tai, o todėl, kad negalėjau žiūrėti vaikui į akis per vertėją, kai jis klausia, ar jo tėtis grįš. Aštuonis mėnesius, kiekvieną vakarą po darbo, sėdėjau su sąsiuviniu ir aplikacija telefone. Mano žmona Ineta juokdavosi, kad aš garsiau kalbu su telefonu nei su ja.
Toje mokykloje be langų stiklų — juos išmušė sprogimo banga dar prieš atvežant vaikus, langus uždengė plėvele — aš dirbau su berniuku, vardu Danylas. Jam buvo devyneri. Pirmą savaitę jis nepiešė nieko, tik juodus stačiakampius popieriaus lape. Aš nesakiau jam nustoti. Aš sėdėjau šalia ir irgi piešiau juodus stačiakampius, kol jis paklausė, kodėl aš tai darau. Aš atsakiau — nežinau, o tu kodėl. Jis pasakė, kad tai langai jo namo Charkive, ir kad juos irgi uždengė plėvele.
Trečią savaitę jis nupiešė šunį. Geltoną, su ilga uodega. Aš paklausiau, ar tai jo šuo. Jis linktelėjo ir pasakė, kad šuo liko pas kaimynę, nes į autobusą jo neįsileido.
Aš dirbau su šešiasdešimt aštuoniais vaikais per tris savaites. Tai nedaug, palyginus su tuo, ko reikia. Bet aš mačiau, kaip mergaitė, kuri pirmą dieną nekalbėjo su niekuo, paskutinę dieną atėjo pas mane su popieriaus lapu ir parašė — angliškai, su klaidomis — "ačiū, kad neišvažiavai".
Kai grįžau į Kauną, žmona manęs paklausė, ar aš dabar imsiuosi kito projekto — filmo, kurio scenarijų man siuntė dar prieš išvažiuojant. Aš pasakiau jai tiesą: nežinau, ar galiu grįžti prie žmogaus, kuris apsimeta, kad tokie dalykai jam patinka, kai aš dabar žinau, ką reiškia tikras baimės garsas vaiko balse.
Mano tėvas, mirdamas prieš dešimt metų, paliko man nedidelę sumą — dvidešimt aštuonis tūkstančius eurų, laikytus banko sąskaitoje "kažkam svarbiam", kaip jis sakydavo, niekada tiksliai nepaaiškinęs, kam. Aš grįžęs iš tos mokyklos nuėjau į banko skyrių Laisvės alėjoje, atsidariau sąskaitos išrašą telefone ir pervedžiau visą sumą projekto fondui — su viena sąlyga, kurią įrašiau pavedimo paskirties eilutėje: kad pinigai eitų būtent piešimo ir muzikos priemonėms, ne administravimui.
Praėjus dviem savaitėms man paskambino projekto koordinatorė ir pasakė, kad už tuos pinigus nupirko dvidešimt gitarų ir tris būgnų komplektus vaikų grupėms Panevėžyje. Ji atsiuntė nuotrauką: Danylas laiko gitarą, kurios dar nemoka groti, bet laiko taip, tarsi ji būtų jo paties.
Aš nepasakysiu, kad dabar viskas kitaip. Danylas vis dar nemiega be šviesos. Mergaitė, kuri parašė "ačiū", vis dar bijo garsaus trenksmo lauke. Bet aš žinau, kad kitą vasarą vėl ten važiuosiu — ne todėl, kad tai gražiai skamba interviu, o todėl, kad kai Danylas paklaus, ar aš grįšiu, aš noriu atsakyti taip, o ne pažadėti.
