„Skrendame, o tu pasiimk buvusio vyro sergančią mamą. Po valandos pakeičiau spynas ir išvažiavau. Rytoj dešimtą ryto atvešiu tau Genovaitę Kazimierovną. Atlaisvink apatinę lentyną spintoje sauskelnėms. Ir nupirk drėgnas servetėles, man niekada nebus laiko bėgioti po vaistines." – 21:47.
Rasa Vaitkutė perskaitė šitą žinutę penktą kartą, ir kiekvieną kartą raidės tarsi susimaišydavo iš naujo. Ji sėdėjo virtuvėje Žirmūnuose, ant palangės stovėjo pusdžiūvusi bazilikų puokštelė, kurią pirko turgelyje prie Ozo dar rugpjūtį – ir vis nespėdavo išmesti. Prieš pusantrų metų Mantas surinko savo daiktus per tris dienas ir persikėlė pas dvidešimt trejų metų Aušrinę. O dabar jo nauja žmona rašo jai apie tai, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas.
Ji surinko numerį. Ragelį pakėlė iškart.
– Aušrine, tu suklydai numeriu? – paklausė Rasa, stengdamasi kalbėti ramiai.
– Rasa, nepradėk isterijos, – balsas kitame gale skambėjo dalykiškai, tarsi eilinis pokalbis su valytoja. – Tu viską supratai teisingai. Rytoj Genovaitė Kazimierovna persikelia pas tave.
– Kokiu pagrindu?! – ji pašoko nuo kėdės. – Tai Manto mama! Kuo čia dėta aš?
– Prie to, Rasa, kad mudu su Mantu skrendame. Į Zanzibarą. Bilietai pirkti dar pavasarį, – Aušrinė garsiai sukramtė obuolį prie ausies. – O mamai prieš tris savaites buvo insultas. Ji pusiau paralyžiuota.
– Ir kas?
– Tas, kad slaugytoja kainuoja aštuonis šimtus eurų per mėnesį! – pasipiktino Aušrinė. – Mums tokių papildomų pinigų nėra. Mantas dabar visas skolose dėl mano naujo grožio salono Vilniaus centre. O tu gyveni viena. Vietos daug.
– Jūs išprotėję? Aš jai niekas!
– Tu jos buvusi marti! Aštuonerius metus po vienu stogu gyvenote! – Aušrinė pakėlė balsą. – Be to, tu gyvūnų gydytoja. Moki tvarkyti indus po ligoniais. O aš manikiūrą darausi ir nervai silpni. Lauk rytoj.
Trumpi pyptelėjimai. Rasa metė telefoną ant lovos. Širdis daužėsi gerklėje.
Aštuoneri metai santuokos. Per visą tą laiką Genovaitė Kazimierovna nė karto nepavadino jos vardu. Ji sakydavo „ta". „Ta vėl sriubą persūdė". „Ta vėl pinigus savo skudurams išleido". O kai statė jiems namą Trakų rajone, Rasa įdėjo ten devynis tūkstančius eurų iš savo iki santuokos sutaupytų pinigų.
Ji priėjo prie lango. Anapus – šlapias rugsėjo Žirmūnų kiemas, kažkur toli lojo kaimynų šuo, per televizorių sekmadienio žinios murmėjo apie orus. Kaip ji apskritai iki to susigalvojo?
Ryte pusę devynių suskambo durų skambutis. Rasa pažiūrėjo pro akutę ir atšoko. Laiptinėje stovėjo Mantas.
Ji atidarė duris ant grandinėlės.
– Sveika, Rasa. Įleisi?
– Dink, – trumpai atsakė ji ir bandė uždaryti duris.
– Rasa, palauk! Na, išklausyk mane! – Mantas įkišo batą į tarpą.
– Trauk koją, arba skambinsiu policijai.
– Rasa, prašau. Gyvybės ir mirties klausimas!
Jo veidas atrodė sunerimęs, po akimis tamsūs ratilai. Ji nuėmė grandinėlę, bet į vidų neįleido. Stovėjo prieangyje.
– Ko tau reikia, Mantai? Aušrinė man vakar jau parašė. Jūs – nesveiki žmonės.
– Rasa, tu turi mus suprasti, – jis sudėjo rankas ant krūtinės maldaujamu gestu. – Mamai visa dešinė pusė atsisakė. Ji net pati atsisėsti negali.
– Užjaučiu. Gydykite. Samdykite slaugytoją.
– Pinigų nėra, Rasa! Aš ir taip paėmiau dvidešimt tūkstančių eurų kreditą Aušrinės salonui atidaryti. Rytoj iškilmingas atidarymas, o penktadienį skrendame. Kelialapiai negrąžinami!
– Tai ne mano problemos.
– Rasa, na tu juk stipri! – Mantas pažvelgė šunytiško žvilgsnio pilnomis akimis. – Tu viską ištversi. O Aušrinė kas naktį verkia. Jai jautri psichika. Nuo indo vaizdo apalpsta.
– Vadinasi, tavo nauja žmona apalpsta, o aš turiu už tavo motina išmatas rinkti?
– Tu juk pripratusi! – iškošė jis. – Gydai gyvūnus. Kokia tau skirtumas, šuo sergantis ar žmogus?
Rasa žiūrėjo į jį ir netikėjo savo ausimis.
– Tu ką tik palyginai savo tikrą motiną su sergančiu šunimi?
– Aš ne tą turėjau omenyje! – Mantas paraudo. – Tiesiog tu medicinos darbuotoja. Ranka įgudusi. O mama… mama prie tavęs pripratusi per aštuonerius metus.
– Ji mane nekenčia!
– Dabar viskas pasikeitė! Ji daug ką suprato! Rasa, tik dviem savaitėms. Grįšim iš salos ir iškart ją pasiimsim.
– Eik, Mantai.
– Rasa, na dėl mūsų praeities! Tu žmogus su dideliu širdimi!
– Jei po sekundės tavęs čia nebus, nuleisiu tave laiptais!
Ji trenkė durimis. Užsuko spyną. Nuėjo virtuvėn, prisipylė vandens iš čiaupo, gėrė stovėdama. Nusprendė, kad tai tiesiog blogas sapnas. Jie negali jos atvežti prievarta. Šiandien poilsio diena, niekur neisianti. Butas jos, ji saugi.
Ji labai klydo.
Antrą valandą po pietų Rasa išgirdo koridoriuje kažkokį krebždėjimą. Kažkas kapstėsi spynoje! Ji sustingo vidury svetainės su arbatos puodeliu rankose.
Spragt. Durys atsivėrė.
Ji buvo pamiršusi – Mantas taip ir negrąžino rakto nuo apatinės spynos.
Slenkstyje stovėjo Aušrinė rožiniu sportiniu kostiumu su blizgiu logotipu. Už jos du stambūs vežikai stūmė neįgaliojo vežimėlį. Vežimėlyje sėdėjo Genovaitė Kazimierovna.
– Nešam, vyrukai, nešam! – komandavo Aušrinė, nekreipdama į Rasą jokio dėmesio. – Tiesiai į svetainę ją vežkit!
– Ką jūs čia darot?! – Rasa paleido puodelį iš rankų. Jis subyrėjo į šukes.
– Atsargiai, stiklo neužminkit, – atsainiai numojo Aušrinė vežikams.
Jie įvažiavo vežimėliu tiesiai ant pūkuoto kilimo, padėjo du milžiniškus juodus maišus ant grindų ir tylėdami išėjo. Aušrinė kyštelėjo jiems banknotą.
– Dink lauk iš mano buto! – suriko Rasa.
– Nerėk, Rasa. Mamai kenkia jaudintis, – Aušrinė pataisė šukuoseną. – Juoduose maišuose sauskelnės ir vaistų atsarga. Maitinti reikia tris kartus per dieną. Daugiausia košytą maistą.
– Tuoj pat ją išsivežk! Skambinu policijai!
– Skambink, kur nori, – nusišypsojo Aušrinė. – Išmesi invalidę į laiptinę? Nagi, drįsk. Straipsnis dėl palikimo pavojuje. Aš važiuoju, man ketvirtą valandą blakstienų priauginimas. Rytoj salono atidarymas, turiu spindėti.
Ji apsisuko ir tiesiog išėjo pro duris, spustelėjusi apatinę spyną iš lauko pusės Manto raktu, kurio taip ir nespėjo atsiimti. Rasos raktas atrakino tą pačią spyną per porą sekundžių – Aušrinė net nesusimąstė, kad butas visą laiką priklausė ne jai, ir kodo nuo viršutinės spynos, kurią pati Rasa pasikeitė po skyrybų, ji tiesiog nežinojo.
Rasa lėtai apsisuko į neįgaliojo vežimėlį. Genovaitė Kazimierovna sėdėjo nejudėdama. Kairė ranka gulėjo negyvai ant kelių. Dešinė veido pusė buvo šiek tiek pakreipta. Bet akyse degė ta pati sena pyktis.
– Ko spoksai? – sumurmėjo ji. Balsas silpnas, bet intonacijos – tos pačios. – Arbatos atnešk.
– Kas? – nustebo Rasa.
– Kurčia? – buvusi uošvė iškreipė burną. – Vandens atnešk. Ir langą uždaryk, pučia. Tu visada su skersvėjais gyveni, nemokša.
Rasa stovėjo virš sudužusio puodelio. Savo bute. Su moterimi, kuri metų metais griovė jos gyvenimą.
– Ar suprantate, kad jūsų mylima marti ką tik jus išmetė kaip šiukšlę? – tyliai paklausė ji.
– Aušrinaitė neišmetė! – susiuto Genovaitė Kazimierovna. – Aušrinytė pavargo! Mergaitei poilsio reikia. Turi saloną, turi verslą! O tu vis tiek dyki sėdi. Galėtum ir pagerbti buvusio vyro motiną!
– Pagerbti? – Rasa nervingai nusijuokė.
– Man skolinga! – pareiškė senolė. – Aštuonerius metus mano namuose gyvenai!
– Jūs pamiršote, kad aš šitą namą savo lėšomis remontavau? – Rasą pradėjo krėsti. – Devynis tūkstančius eurų į jūsų stogą įdėjau! O jūs mane per skyrybas su viena lagaminu į gatvę išvarėte!
– Nedrįsk ant manęs rėkti, padauža! – Genovaitė Kazimierovna bandė trypti sveika koja, bet tik sužvangino vežimėlio ramsčiu. – Nešk arbatą, sakau. Ir televizorių įjunk.
Ji net nesuprato savo padėties baisumo. Nuoširdžiai tikėjo, kad Mantas ir Aušrinė pasielgė teisingai. Kad numesti ją Rasai – tai teisinga. Nes Rasa – „aptarnaujantis personalas". O Aušrinė – „deivė".
Rasa žvilgtelėjo į juodus maišus su sauskelnėmis. Paskui į įžūlią senutę vežimėlyje. Gailestis, kylantis krūtinėje, dingo be pėdsako.
– Arbatos nebus, – tvirtai pasakė ji.
– Ką-ą? – nutęsė senolė.
– Ruoškitės, Genovaite Kazimierovna. Važiuojame į šventę.
– Kur? – jos balse netikrumas suskambo pirmą kartą.
Rasa paėmė telefoną ir atsidarė taksi programėlę. Jos leidosi krovininiu liftu žemyn – tokio, kuriame telpa vežimėlis. Genovaitė Kazimierovna visą kelią bambėjo.
– Rasyte, kur tu mane tempi?! Man režimas! Man gulėti reikia!
– Jums reikia palaikyti šeimą, Genovaite Kazimierovna, – šaltai atsakė Rasa. – Šiandien svarbi diena jūsų sūnui.
Prie laiptinės laukė specialus taksi su pandusu. Vairuotojas padėjo įkelti vežimėlį. Rasa įmetė į bagažinę tuos pačius du juodus maišus. Važiuoti buvo netoli – iki Vilniaus senamiesčio.
– Mes važiuojame į ligoninę? – išsigandusi paklausė buvusi uošvė, žvelgdama pro langą. – Aš nenoriu į ligoninę! Ten košė neskani! Ten slaugės grubios!
– Ne. Važiuojame į grožio salono atidarymą.
Genovaitė Kazimierovna sustingo.
– Į saloną? Bet Aušrinaitė uždraudė man tenai kojos kelti, – ji sumurmėjo, kaskart vis tyliau. – Sakė, jei aš ten pasirodysiu, sugadinsiu jai visą šventę prieš žurnalistus. Sakė, gėdinsis manęs prie svečių. Nevažiuok, Rasyte, prašau, ji manęs neprisileis…
– Nieko tokio. Juk jūs šeima, – Rasa šaltai nusišypsojo. – Šeima turi būti kartu.
Automobilis sustojo prie didžiulių panoraminių vitrinų Pilies gatvėje. Virš įėjimo kabojo arka iš rožinių ir auksinių balionų. Užrašas skelbė: „Beauty Bar by Aušrinė". Prie durų stovėjo keletas prabangių automobilių. Grojo garsi klubinė muzika. Pro stiklą matėsi, kaip padavėjai nešioja šampano taures.
Tai buvo tikra šventė su žurnalistais ir fotoaparatų blyksniais.
Rasa ištraukė juodus maišus. Vairuotojas nuleido pandusą, jos su vežimėliu išlipo ant grindinio. Buvusi uošvė sveika ranka įsikibo į porankį.
– Rasa, nedrįsk! – prasisyko ji. – Grįžkim atgal! Mantas tave užmuš!
– Tegul pabando, – iškošė Rasa.
Ji pastūmė vežimėlį tiesiai prie stiklinių durų. Apsauginis prie įėjimo klausiamai pakėlė antakius, bet Rasa taip stumtelėjo duris, kad jis atsitraukė žingsnį. Jos įvažiavo į erdvų holą. Tvyrojo brangaus kvepalo, gėlių ir kavos kvapas. Fotografų blyksniai akino akis.
Mantas, apsirengęs nauju tamsiai mėlynu kostiumu, stovėjo prie registratūros su taure rankoje. Šalia jo spindėjo Aušrinė aptempta raudona suknele, juokdamasi ir mesdama galvą atgal.
Rasa nukreipė vežimėlį tiesiai į salės centrą. Ratai bešliauždami riedėjo baltu blizgiu grindų plytelėmis. Žmonės pradėjo trauktis. Muzika staiga tarsi nutilo pačios tylos fone.
Mantas pasuko galvą. Jo šypsena lėtai nuslydo nuo veido. Taurė rankoje virptelėjo. Aušrinė nusekė jo žvilgsniu ir sustingo praviru burna.
– Siurprizas! – garsiai pasakė Rasa.
Ji sustabdė vežimėlį lygiai salės viduryje, tiesiai priešais jų tobulą porą. Paskui iš peties metė du juodus šiukšlių maišus su sauskelnėmis ant baltų grindų. Vienas maišas plyšo, iš jo iškrito drėgnų servetėlių pakuotės ir mėlyna guminė antytė.
Svečiai pradėjo šnabždėtis. Kažkas ištraukė telefoną ir pradėjo filmuoti.
– Ką tu čia veiki? – suniurzgė Mantas, puldamas prie jos. Jo veidas apsipylė raudonomis dėmėmis. – Kam ją čia atitempei, nenormali?!
– Atvežiau jums jūsų mamą, – garsiai kalbėjo Rasa, kad girdėtų visa salė. – Jūs, matyt, pamiršote ją bute. Kartu su visu šituo geru.
– Rasa, dink iš čia! Tu mums pristatymą griauni! – suklykė Aušrinė. Dažai nuslinko nuo jos veido, ji nervingai tiesino suknelę.
– Jau einu, – ramiai atsakė Rasa, nusišluostė rankas. – O Genovaitė Kazimierovna pasilieka. Jai po valandos sauskelnę reikės pakeisti. Susitvarkysite? Čia daug kosmetikos, jei kas – papudruosite.
Genovaitė Kazimierovna sėdėjo vežimėlyje. Jos lūpos drebėjo. Ji atrodė visiškai apgailėtina ir bejėgė. Žiūrėjo į savo mylimą sūnų ir savo tobulą marčią iš apačios į viršų.
– Mantuk… – užkimusiai pašaukė ji. – Sūneli…
Mantas net nepažvelgė į motiną. Jis žiūrėjo į Rasą su laukine neapykanta.
– Išsivežk ją greitai, – iškošė jis pro dantis. – Aš tau bet kokius pinigus sumokėsiu.
– Jūs man jau skolingi devynis tūkstančius eurų, – Rasa net nepakėlė balso. Ji atsidarė telefone banko programėlę, kur buvo išsaugotas pavedimo į statybų firmą kvitas iš prieš šešerius metus, ir parodė ekraną. – Už namą Trakuose. Su palūkanomis dabar būtų daugiau, bet man užteks lygiai tiek. Pervedate iki penktadienio – ir tai jūsų skola man, ne jos. Genovaitė Kazimierovna nuo šiol gyvena su savo sūnumi, kaip ir turėjo būti nuo pat pradžių. Aš jai niekas – jūs pati tai priminėte vakar telefonu.
Ji padėjo ant vežimėlio porankio segtuvą – tą patį, kurį buvo pasiėmusi iš namo dokumentų dėžės dar vakar vakare, kai suprato, kad reikės įrodymų. Viduje – remonto sąskaitos, banko išrašai, jos parašas ant sutarties su statybininkais.
– Čia viskas surašyta. Advokatė patikrino šįryt.
Salėje buvo tylu, tik fotoaparatų spragsėjimas. Aušrinė žiūrėjo į sustojusius, sutrikusius žurnalistus ir klientes, ir jos veidas iš baltos virto pilkšva.
Rasa apsisuko ir nuėjo prie durų. Ji negrįžo. Taksi jau laukė gatvėje – ji buvo užsisakiusi jį dar prieš įeidama į saloną.
Penktadienio rytą, tą pačią dieną, kai turėjo skristi lėktuvas į Zanzibarą, jos sąskaitoje atsirado devyni tūkstančiai eurų. Manto vardu iš banko atėjo pranešimas apie pavedimą. Kelialapiai, matyt, liko negrąžinti.
Genovaitė Kazimierovna liko gyventi pas sūnų – tokia, kokia ir turėjo būti nuo pat pradžių. Rasa daugiau niekada jos nematė. Tik kartą, praėjus mėnesiui, gatvėje prie „Akropolio" ją sustabdė nepažįstama moteris ir pasakė, kad dirba slaugytoja Panerių gyvenamajame rajone – ir kad ten, prie vieno buto, dažnai girdi per sieną moters balsą, kartojantį vis tą patį: „arbatos atnešk, langą uždaryk". Rasa linktelėjo ir nuėjo toliau nešina pirkinių maišeliais.
