Jūratė Kalvaitytė trisdešimt septynerius metus dirbo Klaipėdos dramos teatre. Ne pagrindinius vaidmenis vaidino — antrus, trečius, kartais tik statistės. Bet publika ją pažino: ta moteris su ryškiu balsu, kuri visada sugebėdavo iš mažo vaidmens padaryti kažką, ką žmonės prisimena dar savaitę po spektaklio.
Rugpjūčio pabaigoje ji nuvažiavo į Šventąją, į tą pačią pensioninę, kur atostogaudavo dvidešimt metų iš eilės. Vienintelis dalykas, kurio norėjo — pasėdėti prie vandens su termosu kavos ir be nieko, kas primintų teatrą.
Ir tada prie jos priėjo mergina su telefonu.
— Atsiprašau, jūs — ta moteris iš serialo? Kuri mamą vaidino tam vaikų filme, dešimtajame dešimtmetyje rodė per televizorių?
Jūratė nusišypsojo, atsakė, kad ne, klysta. Mergina nusifotografavo vis tiek — "šiaip, gal kas atpažins" — ir nuėjo. Tą nuotrauką po trijų dienų Jūratė pamatė feisbuke, po kokiu tai puslapiu apie senus lietuviškus serialus, su parašu: kas ji tokia, atsakymas komentaruose. Po nuotrauka — du šimtai komentarų, žmonės spėlioja, ginčijasi, vieni tikrina IMDb, kiti prisiekinėja, kad tai kita aktorė, visai kita, iš visai kito filmo.
Ji perskaitė visus komentarus. Paskui uždarė telefoną ir pagalvojo apie savo dukterėčią Miglę, kuri tuo metu Klaipėdoje tvarkė teatro archyvą — nuotraukas, afišas, senas programėles, viską, ką reikėjo suskaitmeninti prieš teatro šimtmečio jubiliejų.
Grįžusi iš Šventosios, Jūratė paskambino Miglei ir paprašė vieno dalyko: surasti sutartį iš tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštų metų.
Reikalas buvo toks. Tų metų vasarą Jūratė vaidino epizodinį vaidmenį lietuviškame vaikų filme, kurį tuomet finansavo viena Klaipėdos statybos įmonė — mainais už tai, kad filmo titruose bus paminėtas jos vardas kaip rėmėjos ir kad Jūratė, kaip pagrindinė antraeilio vaidmens atlikėja, dalyvaus reklaminiuose renginiuose dar penkerius metus po premjeros be papildomo atlygio. Ji tada buvo dvidešimt dvejų, ką tik baigusi konservatoriją, ir pasirašė viską, ką jai padavė, nes reikėjo pinigų nuomai.
Sutartis buvo pasibaigusi jau prieš dvidešimt šešerius metus. Bet įmonė, dabar pervadinta ir perpardavus keturis kartus, vis dar naudojo tą senąjį filmo kadrą su ja savo reklaminiuose lankstinukuose — "mūsų projektas, kuriuo didžiavosi visa Lietuva" — be jokio leidimo, be jokio atlygio, jau dvidešimt metų.
Jūratė apie tai žinojo seniai. Tiesiog niekada neturėjo laiko, noro ar pinigų advokatui.
Dabar, sėdėdama savo virtuvėje Klaipėdos senamiestyje, ji vartė seną segtuvą su geltonais popieriais ir galvojo, kad viskas prasidėjo nuo vienos merginos telefono paplūdimyje. Keista, bet būtent tas nesusipratimas — kad ją supainiojo su kažkuo kitu — privertė ją prisiminti, kad ji pati vis dar niekam nepriklauso primiršta.
Miglė atsiuntė nuskenuotą sutartį per dvi dienas. Prie jos — dar vieną dokumentą, kurio Jūratė nebuvo mačiusi: tų pačių metų priedą, kuriame buvo aiškiai parašyta, kad teisė naudoti vaizdo medžiagą reklamai galioja penkerius metus nuo premjeros datos, tai yra iki du tūkstančiai pirmų metų. Po to — jokios teisės.
Jūratė nuėjo pas advokatę Editą Bružaitę, su kuria kadaise dirbo teatro profsąjungos byloje. Edita perskaitė dokumentus per pusvalandį, atsilošė kėdėje ir pasakė:
— Jie tave naudojo dvidešimt penkerius metus be teisės. Skaičiuok pati, kiek per tą laiką reklaminių lankstinukų, katalogų, gal ir interneto svetainės.
Sausio mėnesį advokatė nusiuntė oficialų raštą įmonei — dabar tai buvo "Vakarų Fasadai", didelė statybinių medžiagų kompanija su biurais Klaipėdoje ir Šiauliuose. Reikalavimas: nutraukti neteisėtą vaizdo naudojimą ir sumokėti kompensaciją už dvidešimt penkerius metus — keturiolika tūkstančių eurų, apskaičiuota pagal rinkos įkainius už veido naudojimą reklamoje.
Atsakymo nebuvo tris savaites.
Paskui paskambino pati kompanijos vadovė — Rasa Andriukaitienė, moteris, kurios balsas telefone skambėjo taip, tarsi ji kalbėtų su kažkuo, kas prašo malonės.
— Ponia Kalvaityte, mes suprantame jūsų… nusivylimą. Bet tas kadras — tai istorinė medžiaga, dalis mūsų kompanijos istorijos. Mes galime pasiūlyti jums, sakykim, tūkstantį eurų geros valios ženklan ir viešą padėką mūsų svetainėje.
Jūratė tylėjo kelias sekundes, žiūrėdama pro virtuvės langą į kiemą, kur kaimynė kabino skalbinius.
— Ponia Andriukaitiene, jūs naudojote mano veidą dvidešimt penkerius metus be sutarties. Aš ne prašau geros valios. Aš reikalauju to, kas priklauso pagal teisę.
— Bet suprantate, tai buvo taip seniai, sutartis pasibaigusi, gal jau ir nesvarbu…
— Man svarbu.
Skambutis baigėsi nesutarus.
Kovo pradžioje Edita padavė ieškinį teismui. Kompanija samdė savo advokatą, bandė įrodinėti, kad kadras yra "kūrinio dalis", kuriai autorystė priklauso filmo studijai, o ne aktorei. Tačiau studija, kaip paaiškėjo, prieš dešimt metų bankrutavo ir buvo likviduota, o jos teisės niekam neperėjo — liko tik pati Jūratė ir jos asmens teisė į savo atvaizdą.
Teismo posėdis vyko birželio viduryje, Klaipėdos apylinkės teisme. Jūratė atėjo su tuo pačiu senu segtuvu, kuriame laikė sutartį — jau atspausdintą, sutvarkytą, su visais priedais sunumeruotais. Salėje sėdėjo ir Rasa Andriukaitienė su savo advokatu, ir, kaip vėliau paaiškėjo, dabartinis įmonės rinkodaros vadovas Tomas Petrulis, tas pats žmogus, kuris prieš metus patvirtino naują reklaminį katalogą su ta pačia nuotrauka viršelyje.
Teisėja perskaitė dokumentus, uždavė kelis klausimus dėl priedo galiojimo termino, tada paprašė atsakovės pusės paaiškinti, kodėl vaizdas naudotas ir po sutarties pabaigos.
Tomas Petrulis atsistojo ir pasakė, kad jis, tapdamas rinkodaros vadovu prieš trejus metus, tiesiog rado tą kadrą archyve ir naudojo, nežinodamas apie terminą.
— Tai reiškia, — paklausė teisėja, — kad niekas įmonėje net nepatikrino, ar teisė vis dar galioja?
Atsakymo nebuvo.
Teismas priteisė Jūratei visą reikalaujamą sumą — keturiolika tūkstančių eurų, plius bylinėjimosi išlaidas, iš viso šešiolika tūkstančių trys šimtai. Įmonei buvo uždrausta toliau naudoti kadrą bet kokia forma.
Rasa Andriukaitienė po posėdžio priėjo prie Jūratės koridoriuje.
— Jūs galėjote tiesiog paprašyti gražiai.
— Aš prašiau. Prieš dvidešimt septynerius metus, kai pasirašiau sutartį su terminu. Jūs jo nesilaikėte.
Pinigai atėjo į sąskaitą po šešių savaičių. Jūratė dalį jų atidavė Miglei — už archyvo darbą ir už tai, kad rado tą priedą — likusius pasidėjo į indėlį, planuodama rudenį pati, savo lėšomis, pastatyti mažą monospektaklį teatro studijoje, kurį seniai norėjo padaryti, bet niekada nerado pinigų.
Spalio vakarą, per premjerą, salėje sėdėjo apie keturiasdešimt žmonių — nedaug, bet visi vietiniai, visi ateidavo į kiekvieną Jūratės spektaklį. Po spektaklio, fojė, prie jos priėjo ta pati mergina iš Šventosios — pasirodo, gyveno Klaipėdoje ir atsitiktinai pamatė afišą.
— Tai vis dėlto jūs, — pasakė mergina, šypsodamasi. — Aš mačiau tą teismo naujieną portale. Atsiprašau dėl tos nuotraukos vasarą.
Jūratė paėmė iš merginos rankų programėlę, kurią pati prieš spektaklį pasirašė kitiems žiūrovams, ir uždėjo parašą dar kartą, po savo vardu — tuo pačiu, kuris dvidešimt penkerius metus buvo ant svetimo lankstinuko be leidimo.
