Teta Dalia visada mėgo pabrėžti, kad ji daro „tik iš meilės“. Ir tą šeštadienio popietę, kai Viktorija grįžo iš komandiruotės į Klaipėdą, meilė vėl tvyrojo ore — tiršta, lipni ir dusinanti, kaip per saldus kremas ant jau ir taip saldaus pyrago.
Viktorija vos spėjo nusimesti lietpalčio prieškambaryje, kai iš svetainės pasigirdo Dalios balsas — aukštas, skardus, su ta ypatinga intonacija, kurią moteris naudojo tik tada, kai jausdavosi absoliučiai teisi.
— Viki, brangioji, užeik minutėlei. Turiu tau naujieną. Džiaugsmingą! — paskutinis žodis nuskambėjo taip, lyg būtų priklijuotas prie sakinio juostele.
Viktorija įėjo į svetainę. Ji vis dar vilkėjo kelioninį megztinį, plaukai buvo susivėlę po šaliku, o rankoje laikė neišpakuotą lagaminą. Ant žurnalinio staliuko puikavosi Dalios firminis obuolių pyragas — ji visada kepdavo jį prieš „svarbius pokalbius“. Pats pyragas buvo puikus, bet Viktorijos skrandis vis tiek susitraukė.
— Klausau, — ji atsirėmė į durų staktą, net neketindama sėstis.
Dalia atsipjovė gabalėlį pyrago, pasidėjo ant lėkštutės ir tik tada pakėlė akis.
— Kol tavęs nebuvo, užsukau palaistyti gėlių. Arnas juk paliko man raktus, tu prisimeni. Na, ir pastebėjau, kad tavo miegamajame spintoje, apatiniame stalčiuje, guli ta senovinė dėžutė. Raudonmedžio, atvežta iš tavo močiutės sodybos Žemaitijoje.
Viktorijos pirštai sustingo ant lagamino rankenos.
— Ir kas jai?
Dalia gurkštelėjo arbatos.
— Atidaviau Gabijai.
Kambaryje įsivyravo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip laikrodis ant sienos ryja sekundes.
— Ką tu padarei? — Viktorija pagaliau atplėšė nugarą nuo staktos ir žengė du žingsnius pirmyn.
— Na, ką čia taip sureikšmini? — Dalia mostelėjo ranka taip, tarsi nubaidytų įkyrią musę. — Tavo visi tie auskarai, žiedai, grandinėlės… Tu jų net nenešioji. Metų metais guli be reikalo. O Gabija — jauna mergina, ką tik baigė Vilniaus universitetą, vadybą. Jai reikia atrodyti solidžiai. Į darbo pokalbius eina, su draugėmis į teatrą išeina. O ką ji turi? Pigią sidabro imitaciją iš mugės. O čia — tavo močiutės auksas, senoviškas, sunkus, gražaus prabos. Jai dabar dešimt kartų reikalingiau.
Viktorijai pasirodė, kad kažkas užpylė klijų jai ant gerklės. Ji negalėjo nei įkvėpti, nei iškvėpti. Toje dėžutėje buvo trys dalykai, kurių negalėjo įkainoti joks lombardas. Močiutės Onos vestuvinis žiedas, kurį ši slėpė nuo rusų kareivių, užsiuvusi į liemenėlės pamušalą. Gintarinis pakabutis su įstrigusia muse, kurį tėvas padovanojo jai dieną prieš mirtį — jis nuskendo Baltijos jūroje, gelbėdamas kitą žvejį. Ir auksinė apyrankė, kurią mama prieš dešimt metų tiesiog įspraudė jai į delną ligoninės palatoje: „Laikyk, dukra. Man jau nebereikės“.
— Tu neturi teisės. Tai mano daiktai, — Viktorijos balsas buvo žemas, metalinis, visiškai nepažįstamas jai pačiai.
— Kokie dar „mano“? — Dalia demonstratyviai padėjo arbatos puodelį ant lėkštutės. — Tu gyveni su mano sūnėnu. Tu esi mūsų šeimos dalis. O šeimoje dalijamasi. Aš maniau, tu supranti tokius dalykus. Arnas! — staiga šūktelėjo ji koridoriaus link. — Arnai, ateik čia! Tavo žmona vėl dramą kuria.
Arnas įėjo vilkdamas šlepetes, su telefonu rankoje. Buvo akivaizdu, kad jis ką tik žiūrėjo kažkokias rungtynes — veide dar kabėjo abejinga, nebyli įtampa.
— Kas vėl? — paklausė jis, net nepakeldamas akių nuo ekrano.
— Tavo teta pavogė mano močiutės, mamos ir tėčio paliktus papuošalus ir atidavė juos Gabijai, — ramiai, lėtai ištarė Viktorija. Ji norėjo, kad kiekvienas žodis atsimuštų į vyro ausis kaip plaktukas.
Arnas pagaliau pakėlė galvą. Jo veide šmėstelėjo susierzinimas, sumišęs su nuoboduliu.
— Viki, nereikia tokių žodžių. „Pavogė“… Teta Dalia norėjo kaip geriau. Gabija tikrai dabar ieško darbo, jai reikia įvaizdžio. O tau… Na, tu juos vis tiek laikei užrakintus. Kiek kartų per metus tu juos išsiimi? Nė karto. Aš tau nupirksiu naują apyrankę, geresnę. Užsisakysim internetu, pažiūrėsim modelius.
Viktorija žiūrėjo į šį vyrą, su kuriuo pragyveno šešerius metus, ir pirmą kartą matė jį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų — minkštą, patogų, amžinai slenkantį mažiausio pasipriešinimo kryptimi. Jis niekada nestodavo jos pusėn. Niekada.
— Mano močiutė slėpė tą žiedą nuo karo, — tyliai pasakė Viktorija. — Mano tėvas nuskendo jūroje. Mano mama jau po žeme. Ir tu man siūlai „užsisakyti internetu“?
Arnui trūktelėjo žandikaulis.
— Viki, užteks. Aš tavęs prašau, be dramų. Šeštadienio vakaras. Pasėdėkim, suvalgykim pyrago…
Viktorija apsisuko, čiupo lagaminą, lietpaltį ir išėjo pro duris. Netrenkė. Uždarė tyliai, atsargiai, kaip užvožia karstą.
Ji sėdėjo automobilyje, aikštelėje prie prekybos centro, ir rinko numerį. Skambino Simonui — jis buvo ne tik senas jos universiteto draugas, bet ir vienas geriausių civilinių bylų teisininkų Kaune. Jis atsiliepė po trijų signalų.
— Simonai, man reikia tavo pagalbos. Ir tau patiks. Bus gražu.
Jie susitiko kitą rytą mažoje kavinėje Laisvės alėjoje. Simonas klausėsi, retkarčiais linkčiodamas, o jo akys pamažu įgavo tą ypatingą blizgesį, kuris atsirasdavo tik prieš labai pergalingas bylas.
— Butas, kuriame gyvenate, priklauso tau, — pasakė jis labiau teigdamas, nei klausdamas.
— Taip. Pirkau prieš santuoką. Paskola mano vardu, pradinis įnašas mano tėvų. Arnas ten tik registruotas, jokių teisių.
— Tai jau gerai. Dabar klausyk. Tavo teta… tiksliau Arno teta… įėjo į privačią nuosavybę, tavo butą, be tavo žinios ir sutikimo. Jai nebuvo duotas leidimas tą dieną ten būti. Ji paėmė daiktus, priklausančius tau asmeniškai, įgytus iki santuokos. Pagal LR Baudžiamąjį kodeksą, tai vagystė su neteisėtu įsibrovimu į gyvenamąją patalpą. Kuo ilgiau ji tuos daiktus laiko, tuo blogiau jai.
— Nenoriu nieko sodinti. Noriu atgauti savo daiktus ir noriu, kad jie įsimintų.
— Tada bus spektaklis, — Simonas išsitraukė planšetę. — Turi papuošalų nuotraukų?
— Turiu. Močiutės vestuvinio žiedo net yra senas įvertinimo aktas, darytas dar prie Nepriklausomybės. Gintarinis pakabutis užfiksuotas fotografijose, aš jį dėvėjau mokyklos išleistuvėse. Mamos apyrankė…
— Puikiai. Dabar svarbiausia — laikas ir vieta. Kur tavo ta Gabija juos dėvi? Kur ji eina?
Viktorija pagalvojo.
— Kitą penktadienį jai dvidešimt penktasis gimtadienis. Dalia išnuomojo salę restorane „Žuvėdra“ Nidoje. Bus visa šeima, draugai, bendradarbiai. Puikuojasi.
— Nida, penktadienis, „Žuvėdra“… — Simonas šyptelėjo. — Man atrodo, mes ką tik gavome kvietimą į vakarėlį.
Tą penktadienį Nidoje buvo giedra, vėjuota ir šalta — kovo mėnuo Kuršių nerijoje niekada nebuvo atlaidus. Restorano salė degė šimtais mažų lempučių, tarsi Kalėdos būtų grįžusios vienai nakčiai. Ant sienų kabojo jūriniai peizažai, o bufetiniai stalai lūžo nuo užkandžių.
Gabija švytėjo. Balta suknelė iki grindų, plaukai supinti į aukštą šukuoseną, o ant kaklo — masyvus gintarinis pakabutis su musele viduje. Tas pats. Ji sukiojosi tarp svečių, juokėsi, pozavo nuotraukoms, o Dalia stovėjo prie baro ir stebėjo dukterį su nenuslepiamu pasididžiavimu. Arnas stovėjo kampe su taure šampano, atrodė pavargęs ir kiek sutrikęs — jis taip ir nesuprato, kodėl Viktorija neatsakinėja į skambučius jau dvi savaites.
Buvo beveik aštuonios vakaro, kai dvigubos restorano durys atsivėrė. Į salę įėjo Viktorija. Ji nedėvėjo vakarine suknele, o tamsiai mėlyną kostiumėlį, griežtą, dalykišką. Batai žemakulniai, plaukai surišti į griežtą kuodą. Ji neatrodė kaip nekviesta viešnia. Ji atrodė kaip prokurorė.
Šalia jos žengė Simonas su odiniu portfeliu, o iš paskos — du uniformuoti pareigūnai.
Muzika nutrūko. Kažkas iš svečių sustingo su kąsniu burnoje. Gabija pirmoji pastebėjo atvykėlius — jos veidas iš tolo atrodė baltas kaip suknelės audinys.
— Kas čia…? — pradėjo ji, bet balsas užlūžo.
Dalia puolė į priekį, iškėlusi rankas tarsi sustabdyti traukinį.
— Ką čia bandai padaryti?! Čia privatus renginys! Arnai, pasakyk savo žmonai, kad ji iš čia dingtų!
Bet Arnas tik stovėjo, lyg priaugintas prie grindų, ir tylėjo.
Viktorija priėjo arčiau, prie pat stalo, kur sėdėjo sukaktuvininkė. Gabrielė instinktyviai užsidengė kaklą delnu, bet gintaras buvo per didelis, per akivaizdus.
— Graži puošmena, — tarė Viktorija. Balsas buvo ramus, bet jame zvimbė kažkas, kas privertė visus nutilti. — Mano tėvas ją man padovanojo, kai man buvo dvylika. Kitą dieną jis išplaukė į jūrą ir nebegrįžo. Laikyk atidžiau.
— Aš atsiimu savo nuosavybę, — Viktorija pasisuko į pareigūnus. — Čia yra dalis daiktų, nurodytų ieškinyje. Gintarinis pakabutis, inventorinis numeris trys.
Vienas iš pareigūnų žengė prie Gabrielės.
— Gerbiamoji, maloniai prašome perduoti nurodytą daiktą. Pagal gautą pareiškimą, jis buvo paimtas neteisėtai, jums nedalyvaujant, iš pareiškėjos buto. Turime pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį — vagystė įsibrovus į gyvenamąją patalpą.
— Kokia vagystė?! — Dalios balsas pakilo iki spiegimo. — Aš pati paėmiau! Tai šeimos reikalas! Ji pati žinojo, kad aš ateinu!
— Ar davėte raštišką sutikimą įeiti tą konkrečią dieną? — paklausė Simonas. — Ar buvote informavusi, kad paimsite papuošalus? Ar turite kokių nors dokumentų, suteikiančių jums teisę disponuoti svetimu turtu?
Dalia tylėjo. Jos lūpos virpėjo.
Gabija apsipylė ašaromis. Ji ėmė drėbtis nagais, bandydama atsegti kabutį, bet pirštai drebėjo. Pagaliau grandinėlė nutrūko, ir ji metė jį ant stalo, tarsi jis būtų įkaitęs.
— Čia taip pat yra žiedas ir apyrankė, — Viktorija ramiai tęsė. — Jie šiuo metu, spėju, yra namuose adresu Kaune, Savanorių prospekte. Prašau juos perduoti iki pirmadienio ryto, priešingu atveju bus išduotas kratos orderis.
— Tu manai, kad gali taip elgtis?! — Dalia žengė link Viktorijos, bet pareigūnas pastojo jai kelią.
— Aš nieko nemanau, — atsakė Viktorija. — Aš tiesiog pasiėmiau tai, kas mano. Jūs mane išmokėte, kad šeimoje dalijamasi. Aš dalinuosi — tik šį kartą savo sąlygomis. Mėgaukitės vakarėliu.
Ji apsisuko ant kulno ir išėjo. Tylioje, sustingusioje salėje girdėjosi tik Gabrielės verksmas ir duslus Dalios aimanavimas: „Ji sugriovė viską, ji sugriovė mergaitei šventę…“
Po trijų dienų jie susitiko advokato kontoroje. Ant stalo gulėjo visi trys daiktai — žiedas, apyrankė ir pakabutis. Viktorija sėdėjo kėdėje prie lango. Dalia, Arnas ir Gabrielė susigrūdę ant sofos atrodė kaip mokiniai, iškviesti pas direktorių.
— Aš atsiimu ieškinį, — pasakė Viktorija. — Bet yra sąlygos.
Dalia linktelėjo. Ji neatrodė kaip ta pasitikinti savimi moteris, kepusi pyragą prieš dvi savaites. Veidas papilkėjęs, lūpų dažai išsiteplioję, plaukai nesutvarkyti.
— Pirma: jūs atlyginate moralinę žalą, lygią šių trijų papuošalų rinkos įvertinimo sumai. Pinigai pervedami į moterų krizių centro Kaune sąskaitą. Kvito kopija — man. Antra: nei jūs, nei jūsų dukra, nei jūsų sūnėnas niekada, su jokia dingstimi, nesirodote mano matymo lauke. Jei sutiksiu bent vieną iš jūsų arčiau nei penkiasdešimties metrų nuo mano namų ar darbovietės, advokatas pateiks pilną bylos medžiagą teismui. Trečia — skyrybų dokumentai jau pas notarą. Arnas, tu pasirašysi be ginčų.
Arnas pakėlė akis. Atrodė, kad jis pirmą kartą per ilgus metus iš tikrųjų norėjo kažką pasakyti, bet žodžiai strigo. Viktorija nebelaukė.
— Puiku. Tada viskas.
Praėjo pusantrų metų.
Viktorija sėdėjo ant suoliuko prie Kauno marių. Buvo ankstyvas rugsėjis, oras kvepėjo nukritusiais lapais ir vandeniu. Ji vilkėjo pilką megztinį, gėrė kavą iš popierinio puodelio, o ant delno jai gulėjo atversta knyga. Šalia, ant žemės, stovėjo dviratis — ji ką tik grįžo iš ilgo pasivažinėjimo.
Ant riešo švelniai žvilgėjo masyvi auksinė apyrankė. Ant kaklo, po megztiniu, slėpėsi gintarinis pakabutis. Abu buvo šilti nuo kūno.
Ji persivertė puslapį ir nusišypsojo kažkokiai savo minčiai. Buvo keista prisiminti, kad kažkada tas svoris ant riešo jai atrodė kaip praeities našta. Dabar jis buvo eilinė dabarties dalis — lengva, sava ir nepajudinama.
Telefonas vibravo. Klientė iš Vilniaus rašė apie naują architektūrinį projektą. Viktorija greitai atsakė ir paslėpė telefoną atgal į kuprinę.
Pro šalį praskrido kiras. Vanduo mariose buvo ramus, pilkas, su švelniais sidabro gysleliais. Viktorija baigė kavą, surinko šiukšles ir užsikabino kuprinę ant pečių.
Kitą savaitę ji pradėjo naują projektą — privatus namas ant ežero kranto. Ji jau žinojo, kur stovės langai, pro kuriuos švies saulė.
Močiutės žiedas spindėjo ant piršto, kai ji braukė ranka per plaukus. Tėvo gintaras ramiai ilsėjosi ant krūtinės, ten, kur širdis. Jie niekur nebedings.
