Aš visada žinojau, kad penktadienį, lygiai šeštą vakaro, šalia užvirs arbatinukas, o aš pažvelgsiu į telefoną. Ne todėl, kad noriu. O todėl, kad laukiu. Laukiu tos vienintelės savaitės žinutės, kuri man primena, kad esu ne visai viena.
Šešios valandos. Šešios minutės po. Šešta vakaro. Tadas rašė visada tuo pačiu metu. Kaip Šveicariškas laikrodis, kaip senas traukinys iš Šiaulių į Klaipėdą, kuris niekada nevėluoja.
„Močiute, atsiųsk man penkiasdešimt eurų. Grąžinsiu iš stipendijos."
Ir aš siųsdavau. Kiekvieną penktadienį. Dvejus metus, septynis mėnesius ir keturias dienas. Po penkiasdešimt eurų. Kartais po šešiasdešimt, kai jis prirašydavo, kad reikia ir vaistų, ir kuro, ir dar kažko, ko aš jau nebesuprantu. Siųsdavau per Swedbank programėlę, pati dar ilgai spausdama mygtukus, nes pirštai jau ne tie.
Aš gyvenu viena Kėdainiuose, senamiestyje, bute virš buvusios vaistinės. Mano vyras Vincas mirė prieš aštuonerius metus. Dukra Vilma su šeima įsikūrė Vilniuje, o sūnus Mantas — Klaipėdoje. Matau juos per šventes ir tada, kai jie nori pasiskolinti pinigų. Tadas — Vilmos vyresnėlis, vienintelis iš trijų anūkų, kuris man rašo reguliariai.
Pradėjau siųsti jam pinigus, kai jis dar mokėsi gimnazijos vienuoliktoje klasėje. Paskui įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, persikraustė į Kauną, bet pinigų prašė vis tiek. Kiekvieną penktadienį. Ir visada grąžinti žadėjo, bet niekada negrąžino.
Aš žinojau, kad jis manęs nemyli. Bet jis man rašė. Suprantate? Jis man rašė. Ne tik per Kalėdas, ne per mano vardadienį. Kas savaitę. Ir tie penkiasdešimt eurų man buvo mokestis už tą mažytį džiaugsmą: kad kažkas, net jei tik dėl pinigų, apie mane prisimena. Kad esu kažkam reikalinga. Kad aš egzistuoju.
Mano kaimynė Ona, kuri gyvena pirmame aukšte ir visada stebi, kas įeina pro paradinį, sakė man kartą:
— Regina, tu jam perki dėmesį. Girdime per sieną.
— Nesikišk, — atsakiau. — Jis tik vaikas. Jaunas, studentas, o tavo anūkai į tave šešis mėnesius nėra paskambinę.
Ona tik numojo ranka ir nunešė savo katiną Vilhelmą į virtuvę. Bet aš tą vakarą ilgai sėdėjau prie lango ir skaičiavau. Po penkiasdešimt eurų per savaitę — tai du tūkstančiai šeši šimtai per metus. Mano pensija buvo šeši šimtai aštuoniasdešimt eurų, ir pusę jos suvalgydavo vaistai, komunaliniai ir maisto produktai. Bet aš siunčiau. Nes Tadas rašė.
Ir tada atėjo mano gimtadienis. Kovo dvidešimt ketvirtoji. Šešiasdešimt septyneri. Pabudau anksti, nes už lango rėkė kovai — jų šiemet ant liepų tiek daug, kad ausys užgula. Išviriau sau kavos, užsitraukiau ant pečių seną Vinco megztinį, kuris ilgai kabėjo spintoje, kol aš nusprendžiau jį dėvėti, ir atsisėdau prie virtuvės stalo, užtiesto aliejine staltiese, ant kurios dar laikosi vyno dėmė nuo to karto, kai šventėme Vinco šešiasdešimtmetį.
Laukiau skambučio. Laukiau žinutės. Iš Vilmos, iš Manto. Nors vieno iš jų. Bet telefonas tylėjo iki pat pietų. Tada atėjo žinutė iš Vilmos:
„Mama, su gimtadieniu!!! Atsiprašau, kad nespėju paskambinti, darbe turime auditą!!! Vėliau paskambinsiu!!!“
Trys šauktukai kiekvieno sakinio gale. Kaip trys tušti pažadai.
Mantas neparašė nieko.
Pati pasidariau cepelinus. Ne dėl to, kad labai norėjau, o dėl to, kad taip darydavo mama per mano gimtadienius. Namai kvepėjo bulvėmis, svogūnų pakepinimu, sviestu ir grietine. Priešais buvo tuščia lėkštė. Vinco lėkštė. Taip aš darau jau aštuonerius metus.
Ir tada, penkios minutės po šešių vakare, suzvimbė telefonas. Padėtas ant palangės, tarp vazos su nutriušusiomis tulpėmis ir neatplėštų laiškų. Žinojau, kas rašo. Visada žinojau. Bet vis tiek atsikėliau ir paėmiau.
„Močiute, atsiųsk penkiasdešimt eurų, grąžinsiu iš stipendijos 😊“
Jokio „su gimtadieniu“. Jokio „kaip laikaisi“. Jokio „apkabinu“ ar nors vieno širdelės simbolio, kurio nereikia rašyti, tik paspausti. Nieko. Tik prašymas.
Pažvelgiau į laikrodį. Šešios ir penkios. Sėdau ant taburetės, kuri jau dvidešimt metų stovi toje pačioje vietoje prie lango, ir suspaudžiau rankose tą telefoną, lyg jis būtų šventas. Tada suskaičiavau iki dešimties. Paskui dar iki penkiasdešimties. Pirštai virpėjo.
Parašiau:
„Tadai, šiandien mano gimtadienis. Ar žinai?“
Trys minutės nebuvo nieko. Paskui:
„Oi, atsiprašau močiute! Su gimtadieniu!!! 🎂 Tai atsiųsi?“
Sėdėjau ir žiūrėjau į tą torto paveikslėlį. Tas pats sakinys: „močiute, atsiųsk penkiasdešimt eurų“. Tie patys penkiasdešimt eurų, kuriuos aš moku jam už tai, kad jis mane prisimena. Bet dabar jis mane prisimena tik tada, kai jam reikia pinigų, o ne tada, kai man reikia žmogaus.
Nesiunčiau. Pirmą kartą per dvejus metus, septynis mėnesius ir keturias dienas. Padėjau telefoną ekranu žemyn, suvalgiau cepeliną be apetito, nunešiau lėkštę į kriauklę ir perbraukiau ranka per staltiesę, nerasdama ant jos nė vieno trupinio.
Kitą rytą paskambino Vilma.
— Mama, kodėl Tadas sako, kad tu jam neatsiunti pinigų? Jis vakar man skambino ir klausė, ar tu gyva.
Aš laikiau telefoną prie ausies ir jaučiau, kaip šalta virtuvėje. Pro atvirą langą girdėjosi, kaip kiemo kaimynas pjauna medį. Pamačiau, kaip ant palangės tupėjo balandis, žiūrėjo į mane ir nuskrido.
— Vilma, ar tu žinai, kad jis kas penktadienį prašo manęs penkiasdešimt eurų? Jau dvejus su puse metų.
Tyla. Ji tokia ilga, kad galėjau išgirsti, kaip Vilnos bute kažkas užsuko indaplovę.
— Mama, jis studijuoja. Jam reikia. Tu gi supranti.
— Ar tu žinai, kodėl jis man rašo tik penktadieniais, šeštą vakaro? — paklausiau. — Nes aš jam nustojau būti močiute. Aš jam esu bankomatas su šlepetėmis.
— Mama, ką tu čia dabar dramą keli. Jis jaunas. Jis tiesiog žino, kad močiutė neatsisakys.
— Taip. Žino. Ir tu žinai.
Nutraukiau pokalbį. Ne trenkiau, o tiesiog paspaudžiau raudoną mygtuką. Paskui atsidariau virtuvės stalčių, ištraukiau seną rankinę, kurioje laikau visus kvitus, ir išmečiau iš jos pirkinių čekius. Tarp jų buvo ir vienas iš vaistinės — vos prieš savaitę pirkau lašų širdžiai, kainavo aštuonis eurus šešiasdešimt penkis centus. Tuos pinigus aš jam siųsdavau per vieną penktadienį.
Sekantį penktadienį telefonas suzvimbė vėl. Tada. Šeštą vakaro.
Ta pati žinutė. Žodis į žodį. Lyg nieko nebūtų buvę.
„Močiute, atsiųsk penkiasdešimt eurų, grąžinsiu iš stipendijos 😊“
Atsakiau:
„Neatsiųsiu. Bet jei nori, atvažiuok į Kėdainius. Iškepsiu šakotį, tokį, kokį mėgai vaikystėje. Be jokių pinigų.“
Jis perskaitė. Nerašė nieko.
Praėjo savaitė. Dvi. Penktadieniai rinkdavosi ir dingdavo. Telefonas tylėjo ant palangės, o aš lyg kvailė vis atsisukdavau į jį šeštą vakaro. Bet nebuvo nieko.
Tada pradėjau skaičiuoti. Ne pinigus — žinutes. Kiek žinučių jis man atsiuntė per tuos dvejus su puse metų? Šimtai. Ir beveik visos buvo vienodos. „Atsiųsk penkiasdešimt eurų“. „Atsiųsk dar dvidešimt“. „Grąžinsiu“. „Atsiųsk“.
Perrašiau jas į sąsiuvinį, kad nesuskaičiuočiau klaidingai. Paskui uždariau sąsiuvinį ir padėjau į spintą, tarp lininių rankšluosčių. Lyg tai būtų įrodymas. Nors kam man įrodymas?
Vieną šeštadienį, po mėnesio, kai jis neberašė, nuvažiavau į turgų. Ne todėl, kad ko reikėjo — o todėl, kad reikėjo išeiti iš buto. Nusipirkau šviežių ridikėlių, krapų, varškės ir dar šilto naminio batono, kurį kepė moteris iš Dotnuvos. Grįžau namo ir buvau beveik parkritusi, kai pamačiau, kad telefone dega žinutė.
„Močiute, labas. Gal atsiųstum šimtą eurų? Gavau sąskaitą už bendrabutį ir nesumoku. Bet čia ne dovana, grąžinsiu. Pažadu.“
Šimtą eurų. Pirmas kartas, kai prašė tiek. Pirmas kartas, kai nerašė tik penktadienį. Pirmas kartas, kai paminėjo priežastį, kuri skambėjo kaip tikra.
Ir aš žinojau, kad jis meluoja. Kad jokios sąskaitos nėra. Kad jis tik bando kitą būdą — nes penktadieniai nebeveikia. Nes močiutė nustojo būti automatu.
Atsakiau:
„Atvažiuok. Pavalgysim. Ir pasikalbėsim apie tą sąskaitą. Noriu pamatyti popierį.“
Jis perskaitė. Ir tada padarė tai, ko aš nesitikėjau.
Jis atsiuntė nuotrauką. Ne sąskaitos, o savęs. Sėdi ant grindų, apsiklojęs mėlynu pledu, kokį Vilma jam buvo nupirkusi mokykloje. Tamsūs plaukai pasišiaušę, veidas išvargęs. Ne toks, kokį aš prisimindavau.
„Močiute, aš pavargau. Nevažiuosiu. Tiesiog atsiųsk, jei gali. Jei ne — ne. Atsiprašau, kad trukdau.“
Kažkas manyje lūžo. Ne pyktis. Ne apmaudas. O ta vieta po krūtine, kurią aš visada saugojau kaip silpnybę. Bet tada pažvelgiau į nuotrauką dar kartą. Ir pamačiau, kad ant grindų šalia jo padėta konsolė, kurios aš jam nusiunčiau Kalėdoms. Tą konsolę jis prašė pernai, ir ji kainavo tris šimtus. Tris šimtus eurų, kuriuos aš taupiau iš pensijos, kad jis turėtų, ko prašė.
Ir po ja, ant popieriaus lapo, buvo matyti parašyta ranka: „Močiutė = pinigai“.
Nežinau, ar jis tai parašė specialiai, ar tiesiog paliko. Bet tą akimirką man neberūpėjo. Aš parašiau:
„Neatsiųsiu. Ne šiandien. Ne kitą penktadienį. Niekada. Kol neatsakysi į vieną klausimą: ar tu bent kartą man parašei ne dėl pinigų? Ar bent kartą pagalvojai, kaip aš gyvenu, ką valgau, ar nesergu?“
Jis perskaitė. Nerašė. Aš irgi nerašiau.
Praėjo dar du mėnesiai. Vasaris buvo šaltas, šlapias, su tokiu sniegu, kuris pusryčiais ištirpsta, o vakare vėl užšąla į ledą. Aš gyvenau pagal tą patį ritmą: keldavausi, gerdavau kavą, eidavau į turgų, skaičiuodavau centus ir vis rečiau žiūrėdavau į telefoną. Nebelaukiau šeštos vakaro. Nustojau tikėti, kad kas nors parašys.
Bet vieną sekmadienį, atėjus pavasariui, suskambo durų skambutis. Aš tuo metu buvau virtuvėje, minkiau miltus šakotui. Rankos buvo lipnios nuo tešlos. Nusišluosčiau į prijuostę ir nuėjau atidaryti.
Už durų stovėjo Tadas. Ne toks, kokį mačiau nuotraukoje, o dar labiau sulysęs, su tamsiomis akimis, su kuprine ant vieno peties ir puokšte paprastų tulpių, pirktų, matyt, degalinėje, nes vienas žiedas buvo sulaužytas ir nulinkęs.
Jis nieko nesakė. Tik ištiesė man gėles. Aš paėmiau jas, palikdama ant jų miltų pirštų žymes. Paskui jis atsistojo ant slenksčio, nukreipė akis į filmą ant tapetų ir sumurmėjo:
— Močiute, aš atvažiavau. Be pinigų.
Aš pravėriau duris plačiau.
— Užeik. Šakotis dar neparuoštas.
Jis sėdėjo prie stalo, o aš baigiau tešlą. Rankos nevirpėjo. Aš dėjau sluoksnius, laukdama, kol jis prabils. Jis tyliai sėdėjo, suko tuos tulpius rankose, kol vienas pražydo, o kitas galutinai nulinko. Paskui pasakė:
— Aš nežinojau, kad tau sunku. Vilma sakė, kad tu turi santaupų. Kad tu mums padedi, nes tau nereikia tiek pinigų.
Aš neatsisukau. Tik pamačiau, kaip ant maišytuvo susimargino miltų dulksna.
— Vilma daug ko nežino, — pasakiau. — Ji niekada neklausė, iš ko aš gyvenu.
— Aš irgi neklausiau. — Jis nuleido galvą. — Atleisk man.
Aš nieko neatsakiau. Iškepiau šakotį, nunešiau ant stalo. Paskui ištraukiau iš spintos sąsiuvinį, kuriame buvo susirašiusi visas jo žinutes, ir padėjau priešais jį.
— Čia mano kalendorius, — pasakiau. — Jame tu. Tik tu ir pinigai.
Jis pavartė. Paskui užvertė ir stumtelėjo atgal.
— Tada aš tau dabar parašysiu kitaip. — Jis paėmė telefoną, pirštais susirado mūsų susirašinėjimą ir ėmė rašyti. Aš mačiau, kaip ekranas švietė, o jis spaudė mygtukus lėtai, tarsi kiekvieną raidę rinktųsi atsargiai.
Po kelių sekundžių mano telefonas ant krėslo suzvimbė. Atsisukau pažiūrėti.
„Močiute, aš atsiprašau. Aš buvau kvailas. Ačiū už šakotį. Grąžinsiu viską, ką esi man siuntusi. Nuo šiol rašysiu ne penktadieniais, o kiekvieną dieną. Jei leisi.“
Aš paėmiau telefoną. Perskaičiau. Paskui padėjau jį ant stalo ekranu į viršų.
— Pinigų nebereikia grąžinti, — pasakiau. — Bet jei nori, gali man padėti suskaičiuoti, kiek aš tau siunčiau. Pažiūrėsim, kas liko iš sąsiuvinio.
Jis linktelėjo, bet aš žinojau, kad tai ne tas pats linktelėjimas, kokiu jis seniau atsiprašinėdavo. Šįsyk jis paėmė sąsiuvinį, atsivertė jį ir pradėjo skaičiuoti. Pirštas sekė žemyn, o aš mačiau, kaip jis vis stabteli, kai tarp eilučių randa mano surašytas datas, prie kurių buvau prirašiusi: „neatsiuntė“, „neatsiuntė“, „neatsiuntė“.
Tą vakarą jis liko nakvoti. Rytojaus dieną aš nuėjau į senąją krautuvę, kurioje parduoda viską nuo saga iki kastuvo, ir nusipirkau naują užraktą. Seną, kurį Vincas buvo įdėjęs prieš dvidešimt metų, pakeisiu pati. Ne todėl, kad bijau vagių. O todėl, kad dabar durys turi būti tokios, kokias aš noriu atidaryti — ne tokios, pro kurias gali bet kas įeiti, net nepabeldęs.
Po savaitės gavau laišką iš banko. Ataskaitą, kurios aš neprašiau. Bet tą popietę Tadas atėjo su manimi į skyrių, ir mes kartu perrašėme mūsų susirašinėjimą į popierinį aplanką. Jis atsinešė savo stipendijos pažymą — šimtas dvidešimt penki eurai per mėnesį. Aš pamačiau, kad jis gali išgyventi ir be manęs. Kad jis tiesiog norėjo, kad aš būčiau šalia, bet nežinojo, kaip to paprašyti, tad prašė pinigų.
Dabar jis rašo man kasdien. Kartais ryte, kartais vakare. Ne penktadieniais šeštą. Ir niekada nebeprašo pinigų.
O aš vis laukiu šeštos vakaro, bet jau ne tam, kad atsisiųsčiau penkiasdešimt eurų. Laukiu, kol suramės šis namas, kuriame pirmą kartą per daug metų nėra tuščios lėkštės Vinco.
