Vardas mano — Rimantas Bagdonas. Man penkiasdešimt septyneri, gyvenu Panevėžyje, ir tą vakarą, kurio dabar gėdijuosi, aš buvau tas, kuris išpylė butelį acto svetimoje troškintuvėje.
Prieš pasakodamas, kaip viskas atrodė iš mano pusės, turiu pasakyti vieną dalyką: aš nesu piktadarys sau pačiam. Aš esu žmogus, kuris tris dešimtmečius vežė sūnų per gyvenimą vienas, be žmonos, kuri paliko mus, kai Dovydui buvo septyneri. Aš išmokau jį valgyti šakute ir peiliu, aš atsėdėjau prie jo lovos, kai jis sirgo pneumonija, aš pardaviau savo "Žiguli", kad apmokėčiau jo studijas Kaune. Ir dabar, kai jam trisdešimt dveji, aš žiūriu, kaip į mūsų šeimą ateina moteris, kuriai, man atrodo, aš — tik kliūtis tarp durų ir svetainės.
Ta moteris — Ieva. Ji dirba buhaltere autoservise Panevėžio pakraštyje, ten pat, kur ir Dovydas — jis inžinierius, prižiūri tą patį servisą, kurį jo vyresnysis brolis Mantas paveldėjo iš mūsų šeimos ir dabar bando išplėsti sutartimi su viena logistikos įmone. Tos sutarties likimas priklausė nuo vieno žmogaus — nuo mano brolio Broniaus, kuris atvažiavo iš Šiaulių būtent tam vakarui į Manto sodybą prie Nevėžio.
Sodyba, kur viskas įvyko, buvo statyta mūsų tėvo, ir aš ten užaugau. Rugpjūčio pabaiga, vėsu vakare, per langą matėsi, kaip kaimynas Jonas su savo kuriozišku vokiečių bokseriu vaikšto palei tvorą — šuo loja į kiekvieną praeinantį dviratininką, ir tą vakarą jis lojo be perstojo, tarsi jautė, kad name kažkas užvirs.
Stalas buvo nukrautas: keptas žąsienos filė su spanguolių padažu, virti bulvių gniūžtai su krapais, silkė su svogūnais — Ievos receptas, kuriuo ji labai didžiavosi. Aš tikrai jaučiau to padažo skonį — burnoje buvo aitru, tarsi kas būtų pripylęs acto vietoj medaus. Aš iš tikrųjų taip pagalvojau. Ne todėl, kad norėjau ją sugriauti prieš Bronių — man tiesiog atrodė, kad reikia apsaugoti Dovydą, kad jo skrandis jautrus po metus trukusio gastrito. Aš pastūmiau kėdę, garsiai, ir pasakiau: "Dovydai, nevalgyk to, tave tiesiog nunuodys!"
Lėkštė su žąsiena nukeliavo į šiukšlių kibirą. Aš mačiau, kaip Ievos veidas sustingo — ne iš pykčio, o iš to nesuvokimo, kuris ateina, kai supranti: tave viešai sunaikina žmogus, kuris tavo namuose sėdi kaip svečias.
Aš pradėjau kalbėti apie tai, kaip "reikėjo padėti mergaitei" — kad aš įėjau į virtuvę, kol Ieva išėjo pasitikti giminaičių prie vartų, pažiūrėjau į padažo puodą ir pajutau acto kvapą. Sakiau, kad įpyliau ten cukraus ir prieskonių, norėdamas "ištaisyti skonį", nes maniau, kad ji sumaišė proporcijas. Aš tikrai taip galvojau tuo momentu — kad darau gera.
Bronius, sėdėjęs stalo gale, nuleido šakutę ir suraukė antakius. Jis, žmogus, kuris nekenčia bet kokių šeimos vaidybų, kai kalba eina apie verslą, paklausė tiesiai: "O koks konkrečiai ingredientas?" Aš numojau ranka — sakiau, nesvarbu, svarbu, kad gelbėjau vakarienę.
Tada Ieva pakilo, praėjo pro mane prie virtuvės durų ir pasakė ramiai, kad žąsiena, kurią aš išmečiau, buvo apipilta ne tuo padažu iš puodo ant viryklės. Ji sakė, kad tikrasis spanguolių padažas buvo perpiltas į kitą indą ir laikomas orkaitėje, uždarytas, kol aš "šeimininkavau" prie viryklės. O puode ant viryklės iš tikrųjų stovėjo sugadinta ruoša — tas actas, kurį aš užuodžiau, buvo tikras, tik jis buvo skirtas ne stalui, o man pačiam parodyti.
Aš nesupratau iš karto. Paskui ji parodė ekrane, ant televizoriaus mūsų virtuvėje — pasirodo, po to, kai Mantas prieš pusmetį parsivedė šunį, kuris graužė laidus, jie pastatė paprastą stebėjimo kamerą virtuvėje. Vaizdo įraše buvau aš — dairausi į duris, ištraukiu iš kišenės tamsų flakonėlį ir pilu jo turinį tiesiai į puodą, atsargiai maišydamas šaukštu.
Aš stovėjau ir žiūrėjau į save ekrane, ir negalėjau nieko pasakyti. Nes tai, ką aš dariau ta akimirka — kai pyliau tą actą — nebuvo blogio jausmas. Tai buvo baimė. Baimė, kad mano sūnus paliks mane vieną senatvėje dėl moters, kuri, man atrodė, jo nemylėjo taip, kaip aš norėjau, kad jis būtų mylimas. Aš tiesiog norėjau, kad ji suklystų prieš visus — kad taptų aišku, jog ji "netinkama" mūsų šeimai. Aš niekada iki tos akimirkos nepagalvojau, kad kamera fiksuoja viską.
Bronius atsistojo, sulankstė servetėlę ir pažiūrėjo į Mantą: "Sutartį aptarsim rytoj biure. Tavo brolio žmona moka numatyti riziką iš anksto — tai vertybė versle. O štai tavo tėvui reikia susitvarkyti šeimos reikalus, tokie virtuvės karai verslui tik kenkia."
Dovydas — mano sūnus — pažiūrėjo į mane taip, kaip niekada anksčiau nežiūrėjo. Ne su pykčiu. Su nuovargiu. "Tėti, gana," — pasakė jis tyliai. — "Ieva teisi. Tave prašė nesikišti į virtuvę."
Aš schvatiau striukę ir išėjau, trenkdamas durimis taip, kad kaimyno šuo už tvoros sulojo dar garsiau.
Praėjo tris savaites, kol Dovydas man paskambino. Jis pasakė, kad Ieva su Mantu nusprendė perrašyti mano dalį buvusio tėvo sodybos — tos pačios, kurioje viskas įvyko — Dovydo vardu, bet su sąlyga notariniame akte: aš galiu joje gyventi iki gyvos galvos, tačiau nebeturiu balso jokiuose šeimos sprendimuose dėl verslo ar nuosavybės. Ieva pati atvežė man tą dokumentą — aplanką su žaliu viršeliu, popierius su antspaudu iš Panevėžio notarų biuro, ir uždėjo jį ant stalo prieš mane.
"Rimantai Antanovičiau," — pasakė ji, ir tai buvo pirmas kartas, kai ji kreipėsi į mane taip formaliai, — "aš nenoriu jūsų iš namų išvaryti. Bet aš daugiau nemokėsiu už tai, kad jūs sprendžiate, kas man tinka valgyti ir kas ne."
Ji padėjo prieš mane telefoną, kuriame buvo atidaryta banko programėlė — pervedė į mano sąskaitą tris tūkstančius eurų, kuriuos aš anksčiau buvau įdėjęs į servisą kaip pradinį kapitalą, prieš vienuolika metų. "Tai jūsų dalis atgal, su procentais," — sakė ji. — "Servisas dabar priklauso Mantui ir Dovydui. Aš — tik buhalterė ten, jei jums tai svarbu."
Aš pasirašiau tą aplanką. Ranka drebėjo, bet pasirašiau. Nes supratau — ji neatėmė iš manęs nieko, ko aš pats nebūčiau praradęs tą vakarą prie stalo, kai pyliau actą į svetimą puodą.
Dabar aš gyvenu toje pačioje sodyboje prie Nevėžio, vienas, ir kartais, kai ateina Dovydas su vaiku, aš stebiu, kaip Ieva ruošia vakarienę virtuvėje — be manęs prie viryklės. Kamera vis dar kabo kampe. Aš į ją nebežiūriu.
