Pirmadienio rytą, prieš pat aštuntą, slaugytoja Inga spaudė kodą prie priimamojo skyriaus durų ir sustingo. Ant šalto betono, susispaudę į krūvelę, gulėjo šeši šunys. Nė vienas nepakėlė galvos, nors durys girgždėdamos prasivėrė vos per sprindį nuo jų snukių.
Spalio rūkas Varėnos ligoninės kieme buvo toks tirštas, kad tolimiausias šuo atrodė kaip pilkas šešėlis. Inga apsidairė – nei šeimininko, nei pavadėlio. Paprasti benamiai kiemo šunys: liesi, šlapiu kailiu, susivėlusiomis uodegomis. Visi tylėjo.
Per pirmąją pertrauką apsaugos darbuotojas Romas išėjo jų nubaidyti.
— Na, eikit iš čia, – sumosavo rankomis, bet šunys tik priglaudė ausis ir nė nekrustelėjo. Vienas, mažiausias, tamsiai rudas kalytė, tik nusisuko į sieną.
Dar po valandos Romas grįžo su dešrelėmis. Išdėliojo gabaliukus prie pat jų letenų. Nė vienas nepauostė.
Tą pačią dieną Inga pastebėjo trečiąjį rytą sėdintį prie greitosios pagalbos įvažiavimo, kur perone vis sustodavo automobiliai su mirksinčiais žibintais. Šuo buvo didelis, juodomis ausimis, ir žiūrėjo ne į žmones, o pro stiklines duris gilyn į koridorių, tarsi lauktų kažko, ko nematė niekas kitas.
— Jie čia jau tris dienas, – pasakė Inga gydytojai Dovilei, kai kartu gėrė kavą. – Ir nieko neėda. Vandens irgi neliečia. Guli kaip akmenys ir žiūri į priimamąjį. Žmonės pradeda skųstis, Romas jau grasina iškviesti gyvūnų globos tarnybą.
— Gal užuodė maistą? – numojo ranka Dovilė. – Nuklydo iš kokių garažų.
— Bet jie net neina artyn prie valgyklos. Ir naktimis lieka. Pora kartų bandžiau palikti duris pravertas – né vienas neįėjo. Sėdi ir dreba.
Paslaptis tapo dar tirštesnė antradienį, kai vienas iš šunų – tas rudasis – staiga sukaukė. Tai nebuvo lojimas. Tai buvo ilgas, žemas, stuburą veriantis garsas, nuo kurio priimamojo koridoriuje trumpam visi nutilo. Šuo sukaukė antrą kartą, kai į kiemą įsuko greitosios pagalbos automobilis su sirena. Tada vėl nugulė ir užsimerkė.
Tik ketvirtadienio vakarą Inga, keisdama lašelinę palatoje, nugirdo pokalbį tarp dviejų paramedikų. Andrius, jaunas vyrukas raudonomis akimis, pasakojo kolegai apie iškvietimą praėjusią savaitę.
— Radom jį parke, po suolu, be sąmonės. Gyveno ten, matyt, jau kelis mėnesius, po to suolu. Kai nešėm jį į mašiną, visa gauja šunų lėkė iš už krūmų – kokie šeši. Jie nėrė paskui mus per visą Žaliojo skverpo alėją, kol pirmą kartą pasukome. Dar spėjau pamatyti galinio vaizdo veidrodėlyje, kaip tie šunys sprunka paskui automobilį, kol dingo už posūkio.
Ingos delnai tapo šlapi. Ji prisiminė tą rytą – pirmadienį apie pietus, kai šunys pirmą kartą buvo pastebėti. Lygiai tą pačią dieną, kai į ligoninę paguldė senuką benamį iš parko.
Ji beveik nubėgo į terapijos skyrių. Ant kraštinės lovos prie lango gulėjo mažas, susitraukęs žmogus. Jam galėjo būti septyniasdešimt, gal ir daugiau. Plona oda ant skruostų, rankos, nuklotos randais, gulejo išilgai kūno lyg svetimos. Jis kvėpavo negiliai, bet pramerkė akis, kai Inga pritūpė prie jo.
— Jūs gyvenote parke, tiesa? – tyliai paklausė ji. – Turėjote šunis?
Senuko lūpos suvirpėjo. Jis bandė atsakyti, bet balsas buvo toks silpnas, kad žodžiai virto šnabždesiu.
— Jie… laukia? – pagaliau išspaudė jis. – Maniau, juos kažkas paėmė… aš taip bijojau… jie ten vieni…
Inga suėmė jo ranką. Ji papasakojo apie šešis šunis prie durų, apie tai, kaip jie atsisako maisto ir kaip vakar mažiausioji kalytė vis bandė palaižyti stiklą, kai pro šalį praėjo žmogus su lazdele, labai panašia į senuko lazdą, nors pats žmogus buvo visai kitas.
— Jie jūsų laukia. Jau beveik savaitę.
Kitą rytą gydytoja Dovilė priėmė sprendimą, dėl kurio vyresnioji seselė tik palingavo galva, bet nieko nepasakė. Buvo sausas, vėsus spalio penktadienis. Dangus virš ligoninės kiemo pagaliau prašviesėjo.
Bronių – taip vadinosi senukas – išvežė invalido vežimėliu pro tarnybinį įėjimą, ten, kur asfalto takelis leidosi į mažą vidinį sodą. Jis sėdėjo su keliom antklodėm ant kelių, o paskui jį ėjo Dovilė, Inga, Romas ir dar du slaugytojai, kuriems buvo perduota, kad tai, kas įvyks, lieka tik tarp jų.
Priekinės durys, žinoma, liko uždarytos – bet Inga pirmiau išėjo pro pagrindinį įėjimą. Ji pritūpė prie šunų. Visi šeši gulėjo tose pačiose vietose. Per savaitę jie tapo dar liesesni, kailis nublukęs, bet akyse vis dar ruseno tas pats neįvardytas laukimas.
— Eime, – tarė ji ir mostelėjo. – Jis čia.
Šunys sukilo ne iš karto. Pirmasis atsistojo juodasis, paskui rudasis, tada mažoji kalytė. Jie neskubėjo – nusekė paskui ją pro atidarytus vartus, kol pasiekė sodo kampą.
Bronius sėdėjo nugara į juos, bet tą akimirką, kai pirmasis šuns letena palietė tako plyteles, senuko pečiai suvirpėjo. Jis pajuto tai, ko negalėjo paaiškinti jokie specialistai – tą tylią elektrą, kuri nusidriekė oru tarsi nematoma styga.
Mažoji kalytė pirmoji pribėgo. Ji sustojo dvidešimt centimetrų nuo jo kelių, pauostė orą ir tada sucypė taip gailiai, kad Dovilė nusisuko nubraukti akių.
Po sekundės visi šeši apspito vežimėlį. Jie nelojo, nešokinėjo. Jie tiesiog spaudė snukius prie jo kelių, prie drobinių kelnių, kurios dar kvepėjo parku, rudeniu ir kažkuo, ką šunys prisiminė kaip namus. Bronius, virpančiom rankom, glostė jų galvas ir šnibždėjo vardus, kurių niekas, išskyrus jį, nebuvo girdėjęs: Sargas, Pilkis, Rykštelė, Braškė…
Kitą dieną vietinis laikraštis „Varėnos balsas“ pirmajame puslapyje atspausdino nuotrauką: senutėlis vežimėlyje, apsuptas šešių šunų, o už jo – ligoninės personalo šypsenos ir ašaros. Skelbimas po straipsniu atsirado dar tą patį vakarą: ūkininkas iš Valkininkų, perskaitęs istoriją, pasiūlė Broniui nedidelį sodo namelį su kiemu mainais už tai, kad šis prižiūrės porą jo avių. Vienintelė sąlyga – šunys keliauja kartu.
Lapkritį, kai pirmasis sniegas nuklojo Varėnos apylinkes, paštininkė pastebėjo, kad prie vieno sodo namelio vartų visada guli šeši šunys. Jie jau nebebuvo liesi, ir kai ji stabtelėdavo, jie trumpai atsisveikindavo vizgindami uodegas, bet beveik niekada nepalikdavo savo posto prie durų, už kurių ruseno krosnis ir skambėjo tylus, bet jau daug tvirtesnis balso tembras, kažką niūniuojantis ką tik iškeptų obuolių kvapniam ore.
