Aš dirbu registratūroje viename Vilniaus grožio salone Vilniaus gatvėje, ir prie mūsų dažnai užsuka žmonių, kurių veidus matai televizoriuje ar Instagrame. Tą liepos popietę atėjo moteris su dukra – pastarajai gal šešiolika, aukšta, plonais riešais, su ausinukais ant kaklo. Mama prašė sutvarkyti dukters plaukus prieš kelionę, sakė – rytoj skrendam.
Aš tada dirbau tik trečią savaitę, dar mokiausi, kur kavos aparatas, tad daug ką pastebėdavau iš šono, nesikišdama. Bet ta pora man įstrigo – ne todėl, kad viena iš jų dainininkė, tą supratau tik vėliau, kai kolegė sušnibždėjo pavardę. Įstrigo dėl to, kaip jos kalbėjosi. Mama vis klausinėjo, ar patogu kėdėje, ar nešalta nuo kondicionieriaus, o duktė atsakinėjo trumpai, žiūrėdama į telefoną, bet kampučiu akies stebėdama mamos rankas veidrodyje.
Tada išgirdau tik nuotrupą pokalbio. Mama sakė kažką apie tai, kad seniai nebuvo taip, kad tik dviese, be filmavimo grupės, be renginių, be nieko. Duktė atsakė – žinau, mama, tu jau sakei. Bet be pykčio, greičiau su tokia paauglio nuovargio gaida, kai žinai, kad tave myli per stipriai, ir tai kartais slegia.
Aš turėjau pertrauką, išėjau parūkyti prie galinio įėjimo, kur visada budi kaimynų kiemsargis su savo šunimi, dideliu, ramiu kalnų šunų mišrūnu, kuris guli ant asfalto ir žiūri į praeivius taip, lyg viską žinotų. Grįžusi vidun išgirdau, kaip mama dukrai sako – žinai, aš prieš dvidešimt metų svajojau, kad kada nors turėsiu laiko tiesiog pasėdėti su savo vaiku prie jūros ir nieko nedaryti. Ir dabar turiu tą laiką, bet tavęs jau beveik nėra namie, tu augi greičiau, nei aš spėju priprasti.
Duktė tada atsakė kietai, be paauglio nuovargio, jau su tikru įgeliu: nereikia man to sakyti kaip kaltės, mama. Tu pati pasirinkai tuos dvidešimt metų koncertų. Salone tuo metu buvo tylu, girdėjosi tik žirklių čekšėjimas, ir aš pamačiau kirpėjos veidą veidrodyje – ji sustingo su šukuosena rankose, nežinodama, ar tęsti darbą, ar apsimesti, kad nieko negirdi. Mama nieko neatsakė. Ji tik ištiesė ranką ir palietė dukters petį, o ši nepastūmė, bet ir nepriglaudė – taip ir sėdėjo, tarp jų liko tas neužpildytas centimetras.
Nežinau, ar ji kalbėjo apie Graikiją, apie kurią vėliau visi rašė straipsniuose, ar apie kitą kelionę – bet man tas nutrūkęs sakinys įstrigo iki šiol, praėjus mėnesiams. Nes aš pati esu vyriausia iš trijų seserų, ir mano mama dirbo dvi darbo vietas, kai buvau paauglė, ir tokių akimirkų prie jūros mums neteko turėti. Tik vieną kartą, kai man buvo dvylika.
Kirpėja, kuri tvarkė mergaitės plaukus, vėliau man pasakojo, kad po to epizodo mama visą likusį laiką sėdėjo šalia be žodžio, žiūrėdama į dukrą veidrodyje taip, lyg bandytų ką nors atitaisyti vien žvilgsniu. Sakė, kad tokios akys būna žmonėms, kurie pavėlavo suprasti, jog laikas riboja, net jei pinigų ar galimybių yra be galo.
Praėjus kelioms savaitėms po to vizito, aš internete pamačiau nuotraukas – jūra, saulėlydis, dviese ant uolos, kažkas apie dzadziki ir pilnatį. Atpažinau tas pačias rankas, tą patį profilį. Ir pagalvojau – va, tas pokalbis, kurį girdėjau salone, virto nuotrauka, kurią matė tūkstančiai žmonių, bet ką iš tikrųjų reiškė tas centimetras tarp jų, tikriausiai suprato tik jos dvi.
Mano pamaina baigėsi devintą vakaro, autobusas namo važiavo pustuštis, per garsiakalbį skambėjo lietuviška daina apie vasarą, kurios pavadinimo neprisimenu. Aš žiūrėjau pro langą į apšviestas Vilniaus gatves ir galvojau ne apie žinomą moterį, o apie savo mamą, kuriai jau seniai nepaskambinau tiesiog šiaip, be reikalo.
Grįžusi namo radau ant stalo palikusi nebaigtą arbatos puodelį – rytą buvau paskubėjusi, neišgėrusi iki galo. Pasiėmiau telefoną ir surinkau mamos numerį. Ji atsiliepė po trečio signalo, nustebusi, kad skambinu taip vėlai – girdėjosi, kaip fone kažkas kalba per televizorių, ji nutildė garsą.
Paklausiau, ar ji dar prisimena, kaip vežėme mane prie Baltijos jūros, kai man buvo dvylika, vienintelį kartą per visą vaikystę. Ji nutilo taip ilgai, kad pagalvojau – ryšys nutrūko. Paskui pasakė, ir balsas jos buvo kitoks, sausesnis, negu tikėjausi: o kodėl dabar apie tai klausi, praėjus tiek metų? Aš tada dirbau dvejose parduotuvėse, kad tau nutrūktų batai, o ne kad mudvi gulėtume ant rankšluosčio. Man buvo ne iki jūros.
Aš tylėjau, laikydama nebaigtą arbatos puodelį rankoje, žiūrėdama, kaip paviršiuje plūduriuoja sudžiūvęs citrinos griežinėlis. Tada mama atsiduso, ir per tą atodūsį išgirdau, kaip virtuvėje kažkas sušnypštė – tikriausiai keptuvė. Ji pridūrė jau kitu tonu, tarsi pati sau: bet prisimenu, kad tu visą kelią miegojai mašinoje, o atsibudus pasakei, kad jūra kvepia kaip agurkai. Aš tada pagalvojau – va, dukra sako keistus dalykus, bet bent jau ji čia, šalia manęs.
Paklausiau, ar galėčiau atvažiuoti kitą savaitgalį. Ji patylėjo, paskui atsakė – atvažiuok, tik agurkų neturiu, reikės nueiti į turgų.
