Alytuje, prie naujosios poliklinikos, automobilių stovėjimo aikštelė rytais primena skruzdėlyną. Visi skuba, visi nori būti arčiau durų. Aš ten atvažiuoju anksti, nes dirbu laboratorijoje — paimu kraują iš tų, kurie laikosi dietų, ir iš tų, kurie nesilaiko. Mano vardas Irena, man penkiasdešimt dveji. Po skyrybų likau su šunimi, kurio niekas nenorėjo, ir su įpročiu keltis penktą ryto. Šuo vadinasi Radvila, jis guli ant palangės ir žiūri į kiemą, tarsi lauktų ko nors, kas niekada neateis.
Tą rytą, tiksliai kovo mėnesį, aš atvažiavau pirma. Pastačiau automobilį pačioje vietoje prie durų. Galėjau palikti toliau, bet lauke pylė, o aš buvau be skėčio. Išjungiau variklį, pažiūrėjau į savo rankas ant vairo. Kairėje rankoje — įbrėžimas, kurį vakar gavau nuo šuns letenos. Radvila vis dar nepamiršta buvusio šeimininko, mano buvusio vyro. Kai tas atvažiuoja pasiimti paskutinių savo dėžių, šuo loja taip, lyg sielvartautų. Gal ir sielvartauja.
Poliklinika atsidaro septintą. Durys dar užrakintos, bet ant suoliuko prie jų jau sėdi moteris. Nešioja ryškiai žalią skarelę, kokias riša chemoterapijos palatose. Laiko ant kelių maišelį su popieriais. Mano darbą sunku su kuo nors supainioti — aš pažįstu tuos maišelius.
Ji atėjo pirmoji, bet laukė. Aš užrakinau automobilį, garsiai — bleep. Tada priėjau prie durų. Moteris pakėlė veidą. Po akimis mėlynos duobės, kaip nuo nemigos arba nuo to, ką daro liga. Ji nepasakė nė žodžio, tik pasitraukė truputį į šoną, kad duotų man vietos prie durų.
Po dešimties minučių atvažiavo kita kolegė — Vaida iš registratūros. Pastatė savo pilką „Škodą" prie pat mano mašinos, vos ne blokavo mane. Iššoko iš automobilio, pasižiūrėjo į dangų, į mane, į moterį su žalia skarele.
— Reikės palaukti, — pasakiau. — Užrakinta.
— Kodėl nestatai savo toliau? — Vaida nukreipė žvilgsnį į mano automobilį. — Tu juk pirmoji atvažiuoji. Palik man vietą.
Ji šypsojosi, bet šypsena buvo nuovargio, ne linksmumo. Vaidai keturi šimtai eurų už butą, du vaikai ir buvęs vyras, kuris alimentus moka tik tada, kai jam primena. Ji visada bėga. Aš ją suprantu.
— Kitą kartą, — pasakiau.
— Tu visada taip sakai.
— Kitą kartą.
Durys atsidarė. Moteris su žalia skarele įėjo pirma. Aš laikiau duris jai. Vaida įstrigo prie automato su kava, kuris visada ryja monetas. Aš lipau laiptais į laboratoriją.
Dieną tą aš pamiršau. Ne visai. Per pietų pertrauką valgiau sumuštinį prie lango, kuris buvo pilnas dulkėtų muselių. Pamačiau moterį su žalia skarele, išeinančią iš poliklinikos. Ji atsirėmė į stulpą, atsikvėpė. Tada atėjo autobusas, ir ji įlipo. Turėjo maišelį su vaistais. Aš pažiūrėjau į savo sumuštinį. Duona buvo sausa, bet aš ją baigiau.
Kitas rytas buvo dar bjauresnis. Lijo, o vėjas nešė lietų horizontaliai. Aš atvažiavau pirma. Bet šį kartą pastačiau automobilį ne prie pat durų. Palikau tą vietą. Išlipau, užsimaukšlinau gobtuvą. Žengiau du žingsnius, tada sustojau. Grįžau prie automobilio. Pažiūrėjau į stovėjimo aikštelę — tuščia, pilka, šlapia. Prie įėjimo esanti vieta buvo laisva.
Pajutau kvailumą. Lyg kas nors stebėtų mano silpnybę. Bet nebuvo ko stebėti. Aš tik perstačiau automobilį toliau, dešimt metrų nuo durų. Palikau pirmą vietą tam, kuris skuba labiau už mane.
Vaida atvažiavo po keleto minučių. Pastačiau, kad jos automobilis tilptų šalia manęs. Ji iššoko, nubėgo prie durų, kaip visada nepastebėdama, kad vieta prie įėjimo vis dar tuščia.
— Tu šiandien miegojai? — šūktelėjau.
— Ne, tik ilgiau guliausi, — atsakė ji, net neatsidariusi durų. Ji skubėjo.
Moteris su žalia skarele atėjo pėsčiomis tuo pačiu metu. Nuėjo prie durų, bet nestovėjo prie jų. Atsirėmė į sieną, nusipurtė lietaus lašus nuo skarelės. Pažiūrėjau į savo rankas. Kairėje rankoje įbrėžimas jau buvo beveik užgijęs.
— Labas rytas, — pasakiau jai.
— Labas, — ji atsakė tyliai, o paskui pridūrė: — Gražu, kad jūs palikote priekinę vietą.
Aš neatsakiau. Nebuvo ką. Nusišypsojau ir nuėjau prie durų.
Kitą savaitę viskas pasikeitė. Buvo šeštadienis, dirbau pamainą vieniša, nes kolegė sirgo. Prie poliklinikos jau buvo sausas rytas, bet mašinų daugiau nei įprasta — mieste vyko turgus, žmonės liko sustatyti automobilius per visą kvartalą. Kai atvažiavau, priekinė vieta prie durų jau buvo užimta. Ne moters su žalia skarele — nepažįstamo vyro visureigiu, kuris tiesiog nuėjo į vaistinę kitoje gatvės pusėje ir dingo. Aš apvažiavau aikštelę tris kartus, ieškodama laisvos vietos. Nebuvo. Pastačiau automobilį ant žolyno, pažeisdama taisykles, nervinausi, kad mane nubaus.
Tuo metu prie durų priėjo Danutė — taip, jau žinojau jos vardą, Vaida buvo pasakiusi. Ji stovėjo, laikydama maišelį, ir žiūrėjo į užimtą vietą, tarsi ieškodama, kur atsiremti. Aš išlipau iš automobilio, permirkusiomis kojomis nuo šlapios žolės, priėjau prie jos.
— Vieta užimta, — pasakiau. — Bet aš jus palydėsiu iki durų.
Ji linktelėjo galva, paėmė mano ranką už alkūnės, ir mes ėjome per aikštelę palengva, aplenkdamos automobilius. Prie durų ji atsisėdo ant suoliuko, atsikvėpė. Aš pastebėjau, kad jos pirštai dreba, kai bando atsegti maišelio užtrauktuką. Priklaupiau, atsegiau pati.
— Ačiū, — pasakė ji. — Rytoj manęs čia nebus. Guls į ligoninę. Chemoterapija.
Aš nieko neatsakiau, tik padaviau jai maišelį atgal.
Po savaitės sužinojau iš Vaidos, kad Danutę paguldė. Registratūroje buvo užrašyta: „Grybauskaitė, Danutė." Praėjo dvi savaitės. Aš kiekvieną rytą stačiau automobilį toliau nuo durų, net kai vieta būdavo laisva, net kai lyti nebūdavo. Įprotis, kurio nebemokėjau paaiškinti.
Vieną antradienį, kai atvažiavau, prie durų stovėjo moteris su ta pačia žalia skarele, tik dabar liesesnė, laikanti maišelį prispaudusi prie krūtinės. Ji išsirašė iš ligoninės savaitgalį, sakė, kad gydytojas leido pertrauką tarp kursų. Ji atėjo pasiimti pažymos.
— Aš mačiau, kaip jūs kaskart statote toliau, — pasakė ji. — Net kai manęs nebuvo.
— Įprotis, — atsakiau.
Ji nusišypsojo, pirmą kartą per visą pažintį iki ausų, ir tos akių duobės po akimis lyg išsilygino.
— Nepamesiu, — pasakė ji ir padavė man popieriaus lapelį, sulankstytą keturis kartus. — Tai ne padėka. Tai tik adresas. Jei kada prireiks kraujo mano giminaitei — ji vaistinėje dirba, mokės greitai suorganizuoti. Skolinga jums.
Aš paėmiau lapelį, įsidėjau į kišenę. Tos pačios dienos vakare, grįždama namo, prisiminiau, kad buvęs vyras vis dar skambina — norėjo atiduoti šuns maisto, sakė turįs man kai ką pasakyti. Pagalvojau apie tai kelias sekundes, tada išjungiau telefono garsą. Kai kurios skolos lieka neatiduotos, ir tegul.
Namie Radvila gulėjo ant palangės, žiūrėjo į kiemą. Aš atsisėdau šalia, paglosčiau jam ausis. Ranka kišenėje užčiuopiau šlapią, sulankstytą lapelį — tą, kurį Danutė man padavė prie durų. Palikau jį ten.
Kitą rytą vėl lijo. Atvažiavau pirma, apvažiavau aikštelę, pastačiau automobilį dešimt metrų nuo įėjimo. Prie durų vieta liko tuščia, blizganti nuo lietaus, laukianti kito žmogaus, kuris atsiras vėliau.
