Aš, Romas, jau trejus metus dirbu su automobiliais, bet prieš tai ketverius metus nešiojau padėklus restorane „Horizontas“ Kaune. Tas restoranas yra ant aštunto aukšto, pro langus matyti visas senamiestis ir Neries vingis. Ten aš ir pamačiau tą sceną, kurią prisimenu iki šiol.
Buvo spalio pradžia, ketvirtadienis. Lijo, smulkus rudens lietus barbeno į stiklą. Aš baigiau savo pamainą, bet buvau paprašytas pakeisti sergantį kolegą, todėl likau iki vėlumos. Prie staliuko prie lango sėdėjo pora. Vyras — aukštas, su džinsais ir pilku megztiniu, atrodė pavargęs. Moteris — pasitempusi, su blizgančia suknele, ant riešo sunki auksinė apyrankė. Ji kažką kalbėjo, bet aš negirdėjau, nes grojo muzika. Pamačiau, kaip vyras iš kišenės ištraukė mažą dėžutę, padėjo ant stalo. Moteris ją atidarė, pažvelgė į vidų ir nusijuokė. Ji pasakė garsiai: „Na ir pokštas! Tu, mechanikas, perki man tokį žiedą? Gal iš skardinių surinkai?“ Aš tuo metu atėjau padėti krepšelio su duona. Išgirdau tik paskutinę frazę. Ji paėmė žiedą ir sviedė jį. Žiedas trenkėsi į raudono vyno taurę, nuskriejo per stalą ir įkrito į kilimą, tarp kojų kažkokiam senjorui prie gretimo staliuko. Senjoras pašoko, aš puoliau atsiprašinėti. Moteris atsistojo, pasakė: „Atsiprašau, bet tu man nepritaikytas. Man reikia vyro, kuris uždirba, o ne krapštosi po kapotus.“ Ji apsisuko ir nuėjo link išėjimo. Jos kvepalai dar ilgai tvyrojo ore, saldūs ir sunkūs.
Vyras nepasakė nė žodžio. Jis pasilenkė, paėmė žiedą nuo kilimo, įsidėjo į kišenę. Tada numetė ant stalo kelias kupiūras, net nežiūrėdamas į sąskaitą. Aš mačiau, kad ten buvo daugiau nei reikia. Jis išėjo. Aš likau sutvarkyti staliuko. Ant staltiesės liko tuščia dėžutė nuo žiedo, mėlyna, aksominė. Aš ją paėmiau, norėjau išmesti, bet kažkodėl įsidėjau į prijuostės kišenę. Tada pagalvojau, kad gal jis grįš. Negrįžo.
Po aštuonių mėnesių aš jau dirbau autosalone „Prabangos ratai“ Kaune, Savanorių prospekte. Buvau administratorius, bet dažnai padėdavau ir prie vitrinų. Tą ketvirtadienį, apie pietus, į saloną įėjo moteris. Aš ją iškart atpažinau iš tos sunkios apyrankės ir to paties kvepalų kvapo. Ji buvo nervinga, aukštakulniai kaukšėjo per keramikinį grindinį, ant kurio buvo išdėlioti automobilių logotipai. Priėjo prie registratūros, kur sėdėjo mano kolegė Rūta. Aš tuo metu stovėjau šalia, valiau vitriną su Porsche modeliu. Išgirdau, kaip ji sako: „Man reikia Tomo, jūsų mechaniko. Kur jis? Jis dirba čia, aš žinau.“ Rūta nusišypsojo, bet jos balsas buvo šaltas: „Mechaniko? Pas mus nėra tokio darbuotojo. Yra Tomas Petrauskas, savininkas. Bet jo šiandien nėra, jis tuokiasi.“ Moteris sustingo. Jos veidas pabalo, lūpos prasižiojo. „Kaip tuokiasi? Su kuo?“ — paklausė ji, bet balsas buvo prislopęs. „Su mūsų logistikos vadove Ieva Kazlauskiene. Ceremonija vyksta užmiestyje, sodyboje prie ežero. Jis dabar ten.“ Moteris kelias sekundes nepratarė nė žodžio. Aš mačiau, kaip ji pirštu gniaužė rankinės dirželį, kol pirštų galiukai pabalo. Ji atsisuko, norėjo išeiti, bet stabtelėjo prie durų. Aš priėjau, kad atidaryčiau jai duris, nes toks mandagumas pas mus įprastas. Ji išsitraukė telefoną iš rankinės. Ekranas buvo šviesus. Aš atsitiktinai pamačiau, kad ji atsidarė kontaktų sąrašą, rado įrašą „Tomas — automechanikas“. Pirštu bakstelėjo į jį, pasirodė meniu, ji pasirinko „Ištrinti kontaktą“. Atsirado paklausimas „Ar tikrai ištrinti?“. Ji dar kartą bakstelėjo. Ekranas užgeso. Ji įsidėjo telefoną į rankinę, apsivilko paltą, pakėlė apykaklę ir išėjo į lietų. Aš mačiau pro stiklines duris, kaip ji sustojo prie taksi stotelės, pakėlė ranką. Ant jos palto krito lietaus lašai, jie susiliejo su tušu ant skruostų. Bet ji nesišluostė.
Aš grįžau į vidų. Rūta paklausė: „Kas čia buvo? Pažįsti ją?“ Aš gūžtelėjau pečiais: „Ne, tiesiog klientė. Galbūt suklydo saloną.“ Bet mintyse mačiau tą vakarą restorane, kaip ji sviedė žiedą, ir tą tuščią dėžutę, kurią aš vis dar laikiau namuose, virtuvės stalčiuje.
Tą vakarą, grįžęs namo, ištraukiau tą dėžutę iš stalčiaus. Aksomas buvo nusitrynęs kampuose, viduje liko įspaustas žiedo kontūras — apvalus lizdas ten, kur kadaise gulėjo brangenybė. Pasukau ją prie lempos šviesos, tada nuėjau į virtuvę, atidariau po kriaukle stovintį šiukšlių kibirą ir įmečiau dėžutę tarp bulvių lupenų ir kavos tirščių. Dangtelis dunkstelėjo į plastiką ir nuvirto ant šono, aksominė pusė į viršų.
Iš miegamojo atsklido Rūtos balsas — dabar jau ne kolegės, o žmonos: „Romai, ateik vakarienės, viskas atšąla.“ Aš uždariau kibiro dangtį ir nuėjau prie stalo.
