Šitą istoriją mačiau ne per televizorių ir ne iš kaimynų. Mačiau iš savo kiosko lango, per Traku gatvę, kur trys seserys Petkevičiūtės kiekvieną trečiadienį eidavo pas advokatą kaip pas išpažintį.
Kioskas stovi jau vienuolika metų toj pačioj vietoj, pardavinėju cigaretes, laikraščius, autobusų bilietus ir žinau kiekvieno praeivio ritmą – kada eina į darbą, kada grįžta girtas, kada meluoja žmonai per telefoną prie mano lango, nes namie negali. Bet šitą šeimą pastebėjau ne dėl to. Pastebėjau, nes vyriausioji, Gabija, visada pirkdavo tą patį – „Vogue" mentolinę pakelį ir stiklinę kavos automate, kurį pastačiau prieš penkerius metus, kai stotis dar buvo remontuojama.
Jos tėvas, senas Petkevičius, turėjo autoserviso verslą Panerių gatvėje – ne prabangus, bet pelningas, trisdešimt metų dirbantis, su nuolatiniais klientais iš viso rajono. Miręs prieš dvejus metus, palikęs tris dukras ir vieną testamentą, kuris, kaip vėliau sužinojau iš pačios Gabijos, kai ji rūkė prie mano kiosko ir nesumokėjo už degtukus, buvo parašytas taip neaiškiai, kad advokatas net susiraukė jį skaitydamas.
Autoservisą turėjo paveldėti visos trys lygiomis dalimis. Bet servisą tvarkė vienas žmogus – jauniausioji, Aurelija. Dvidešimt dveji metai, mechanikės diplomas, kurio niekas šeimoje nesitikėjo ir, atrodo, niekas nedžiaugėsi. Ji ten dirbo dar tėvui gyvam esant – po pamokų, po studijų, šeštadieniais, kai seserys būdavo kavinėse ar pas kirpėją. Aš mačiau ją einančią pro mano kioską šešiais, septyniais ryto, alyva ant rankų, veidas be makiažo, dažnai net nesustodavo nusipirkti kavos, nes skubėdavo atidaryti servisą laiku.
Kai tėvas mirė, atrodė, kad Gabija ir vidurinioji, Justina, staiga prisiminė, kad turi teisę į tą servisą. Ne dirbti jame – tik gauti dalį iš pardavimo. Nusprendė parduoti visą verslą kažkokiam investuotojui iš Kauno, kuris norėjo ten statyti automobilių plovyklą su savitarnos boksais. Aurelija liktų be darbo, bet gautų savo trečdalį pinigų – apie keturiasdešimt penkis tūkstančius eurų, jei tikėti tuo, ką Gabija kartą pasakė telefonu, stovėdama prie mano kiosko taip garsiai, kad išgirdo visa eilė žmonių prie bilietų kasos.
Vieną spalio rytą – atsimenu, nes lijo ir mano kioskas prakiuro toj pačioj vietoj, kur visada, virš laikraščių lentynos – atėjo Aurelija. Ne pirkti nieko. Atsistojo prie stotelės, kur laukia 5-as autobusas, ir stovėjo taip ilgai, kad aš išėjau paklausti, ar viskas gerai. Ji tik papurtė galvą ir parodė telefoną – ekranas buvo atviras banko programėlėje, sąskaitoje stovėjo suma, kurios ji, matyt, nesitikėjo pamatyti: seserys jau buvo pradėję pardavimo procesą be jos parašo, remdamosi kažkokia advokato interpretacija, kad "dauguma balsų" galinti nuspręsti.
Aš ne teisininkė, tabaką pardavinėju, bet net aš žinau, kad taip nebūna – nebent testamentas parašytas taip prastai, kad leidžia dviem prieš vieną. Ir, atrodo, taip ir buvo.
Praėjo apie tris savaites. Per tą laiką mačiau, kaip Aurelija kas rytą vis tiek atidarinėja servisą – nors teisiškai jis jau nebuvo jos, nes pirkėjas iš Kauno buvo sumokėjęs rankpinigius. Ji tvarkė klientų automobilius, imdavo užsakymus, tarsi niekas nesikeistų. Kartą, kai ji ateidavo pas mane nusipirkti degtukų (rūkė retai, bet tada rūkė), paklausiau tiesiai – kodėl tu ten dar dirbi, jei jie tave išmeta? Ji atsakė, kad jai reikia laiko, ir kad jos tėvas visada sakydavo – niekada nepasirašyk nieko, ko neperskaitei tris kartus.
Pasirodo, ji nebuvo pasirašiusi nieko. Ji buvo užsakiusi savo advokatę – ne šeimos, o savo, iš Vilniaus centro kontoros, apmokėtą iš savo santaupų – peržiūrėti testamentą raidė po raidės. Ir advokatė rado punktą, kurio nei Gabija, nei Justina, matyt, neskaitė iki galo: testamentas numatė, kad verslo pardavimui reikalingas visų trijų paveldėtojų raštiškas sutikimas, o „dauguma" galiojo tik sprendimams dėl einamosios veiklos, ne dėl nuosavybės perleidimo.
Kulminacija įvyko lapkričio pradžioje, penktadienio popietę, pačiame servise – mačiau ne pati, bet mano kaimynė iš gėlių parduotuvės priešais, kuri tą dieną ten buvo užsukusi pasiimti savo automobilio. Atvažiavo investuotojas su savo teisininku, atvažiavo Gabija su Justina, jau su šampano buteliu mašinoje – šventei, kaip vėliau juokėsi mano kaimynė. Ir Aurelija juos pasitiko servise, apsivilkusi darbiniu kombinezonu, rankose laikydama aplanką.
Aplanke buvo dvi kopijos: testamento su pažymėtu punktu apie vieningą sutikimą ir dokumentas, kurį ji buvo parengusi su savo advokate – pirkimo pasiūlymas dėl seserų dalių, už rinkos kainą, apmokamas per šešis mėnesius iš serviso pajamų. Ji nesiūlė jokios dovanos. Ji siūlė išpirkti jas – teisėtai, per notarą, su konkrečia suma: po trisdešimt aštuonis tūkstančius eurų kiekvienai, mažiau nei investuotojo pasiūlymas, bet su sąlyga, kad viskas įvyksta per savaitę, be advokatų karo, kuris, kaip parodė dokumentas, būtų kainavęs mėnesius ir pačias seseris paliktų be nieko, jei teismas nuspręstų testamentą aiškinti pažodžiui.
Investuotojo teisininkas perskaitė punktą apie vieningą sutikimą ir uždarė savo aplanką be žodžio. Gabija, kaip pasakojo mano kaimynė, stovėjo prie durų su tuo šampanu rankoje ir nežinojo, ką su juo daryti.
Praėjo savaitė. Seserys pasirašė. Aurelija paėmė banko paskolą, uždengė sumą per notarą, ir dabar servisas – visas, ne trečdalis – yra jos vardu. Aš tai žinau, nes praėjusią savaitę ji atėjo pas mane nusipirkti kavos, pirmą kartą per porą mėnesių tikrai nusišypsojo, ir pasakė, kad dabar reikės samdyti dar vieną mechaniką, nes viena nebespėja.
Gabija su Justina, sako, servise nebesirodo. Bet aš vis dar matau jas prie stoties – kartais nusiperka „Vogue" mentolinę, kartais tiesiog praeina pro šalį, nepažvelgdamos į servisą kitoje gatvės pusėje, kur dabar kabo naujas iškabos užrašas, dar dažų kvapą jaučiantis, kai praeini pro šalį lietingą rytą.
