Regina į stoties kioską užsuko tik todėl, kad traukinys į Klaipėdą vėlavo penkiasdešimt minučių. Lauke tvankuma buvo tokia, kad net balandžiai po suoliukais sėdėjo pavargę ir be jokio noro skraidyti. Prie bilietų kasos kažkoks vyras garsiai aiškinosi, kodėl grąžino bilietą be mokesčio, o perone stovėjusi mergina trečią kartą garsiai skaitė traukinių tvarkaraštį, tarsi tikėdamasi, kad raidės išsigąs ir pasikeis. Reginos draugė Birutė nusipirko šaltos kavos ir pasakė, kad reikia užeiti į tą mažą drabužių krautuvėlę prie laukimo salės – ten neva veikia kondicionierius ir „kažkokių skudurų privežta“. Regina atsakė, kad jai nieko nereikia. Birutė mestelėjo: „Visi sako, kad nieko nereikia, o paskui išeina su dviem maišeliais“. Tai buvo viena tų frazių, kurios erzina tik todėl, kad beveik visada pasitvirtina.
Krautuvėlė buvo mažytė, prigrūsta vasarinių akcijų lipdukų „Nauja kolekcija“ ir „Paskutinis dydis“. Viduje kvepėjo sintetika, naujais batais ir pigiu vanilės kvapikliu, kuris vanilę priminė tik tuo atveju, jei niekada gyvenime nebuvai užuodęs tikros vanilės. Kondicionierius tikrai veikė – taip agresyviai, kad po karščio oda iškart pasidengė žąsų oda. Reginai buvo šešiasdešimt treji. Drabužius ji pirkdavo racionaliai: pilka palaidinė – pas gydytoją, tamsios kelnės – į turgų, vienspalviai marškinėliai – į sodą, šiltas chalatas – kad nebūtų gėda prieš kaimynę. Spalvos buvo ramios, nuspėjamos: pilka, juoda, tamsiai mėlyna, kartais smėlinė, jei norėdavosi šventės be pasekmių. Daiktai turėjo tarnauti. Nesikalbėti. Nekelti klausimų.
Ir staiga ji pamatė suknelę. Ryškiai geltoną. Su didžiulėmis, įžūliomis saulėgrąžomis. Plonais petnešėliais, lengvu sijonu – absoliučiai nepraktišką. Ne tą, kurią „galima ir į svečius, ir prie jūros“. Ne tą, kuri „nežymi dėmių“. Suknelė kabojo ant kraštinės pakabos ir atrodė taip, lyg būtų atvežta ne į stoties krautuvę, o tiesiai iš kažkieno kito, drąsaus ir nepaaiškinamo gyvenimo. Regina sustojo. Birutė priėjo iš nugaros, gurkštelėjo kavos ir sumurmėjo: „Oho“. Regina iškart apsimetė, kad žiūri visai ne į suknelę, o kažkur į šalį, gal į batų lentyną, gal į lubas. Bet pardavėja jau buvo čia. Pardavėjos tokius žvilgsnius pastebi geriau nei gydytojai: moteris dar net sau neprisipažino, o pardavėja jau neša reikiamą dydį.
– Pasimatuokit, – tarė ji ramiai.
Regina atsitraukė per pusę žingsnio.
– Man nereikia.
– Aišku, kad nereikia. Visi gražūs daiktai taip perkami – kai nereikia.
Birutė švelniai stuktelėjo jai alkūne: „Pasimatuok. Traukinys vistiek vėluoja, dar ir kavos spėsiu nusipirkti“. Regina norėjo paprieštarauti, kad traukinys gali ateiti netikėtai, bet visi puikiai žinojo: šis traukinys netikėtai nieko nedaro, tik genda.
Matavimosi kabina buvo su užuolaida, kuri neužsitraukdavo iki galo. Regina įėjo ten su suknele taip, lyg planuotų administracinį nusižengimą. Nusivilko savo smėlinę palaidinę, atsargiai pakabino ant kablio. Pažvelgė į veidrodį. Pirmiausia pamatė tai, kas įprasta: pečiai šiek tiek suapvalėję, rankos nebe tokios, pilvas, kuris jaunystėje buvo liemuo, o dabar tapo atskira nuomone. Ant kaklo raukšlelės. Veide nuovargis. Visa tai ji žinojo ir be veidrodžio. Veidrodis tiesiog dirbo savo darbą be užuolankų.
Suknelė užsivilko lengvai. Per lengvai daiktui, galinčiam sugadinti reputaciją. Regina pasitaisė petnešėles, timptelėjo sijoną ir sustingo. Saulėgrąžos buvo visur. Didžiulės, akiplėšiškos, geltonos iki skausmo. Jos neslėpė jos amžiaus, nedarė lieknesnės, nežadėjo „minus dešimt metų“. Priešingai – jos tarsi sakė: taip, štai moteris, šešiasdešimt treji, su savo rankom, pečiais, raukšlėm, ir ji dėvi saulėgrąžas. Ir kas?
Už užuolaidos pasigirdo Birutės balsas: „Na? Gyva ten?“
Regina atsakė, kad kol kas taip, bet visuomenė gali neišgyventi.
Pardavėja tuoj pat įsiterpė ir garsiai pasakė visai krautuvei, kad saulėgrąžos ją atjaunina vizualiai. Regina sušnypštė: „Tyliau!“ – bet buvo per vėlu. Moteris su skrybėle prie kasos atsisuko, prie marškinėlių lentynos pakėlė galvą jauna mergina, o Birutė priėjo beveik prie pat užuolaidos krašto.
– Rodyk.
– Nerodysiu.
– Tai aš pati užeisiu.
– Tik pamėgink.
Regina pravėrė užuolaidą per delną. Birutė pažvelgė vidun, nustojo kramtyti kavos puodelio kraštą ir staiga tarė ne pašaipiai, o beveik nustebusi:
– Klausyk. O visai nieko.
Štai čia ir buvo baisiausia. Jei Birutė būtų nusijuokusi, būtų buvę galima įsižeisti ir nusivilkti. Jei pardavėja būtų pradėjusi girti – nurašyti ant prekybos. Bet Birutė pasakė „visai nieko“ taip, lyg pati to nesitikėjo. Ir tame „visai nieko“ buvo kažkas pavojingo.
Regina išėjo iš kabinos. Krautuvėje trumpam stojo ta pussekundė tyla, per kurią moteris spėja pasigailėti absoliučiai visko. Paskui pardavėja pareiškė, kad čia net nėra ką galvoti. Mergina prie marškinėlių nusišypsojo. Moteris su skrybėle linktelėjo kaip komisijos narė.
Regina stovėjo vidury krautuvės su saulėgrąžų suknele ir jautėsi ne graži, ne. Matoma. Tai buvo neįprasta iki išgąsčio. Visą gyvenimą ji stengėsi būti patogi akiai. Neiššaukianti. Nejuokinga. Ne taip vadinama „jauninantis“. Po penkiasdešimties tas žodis tapo baubu. Jauninasi – taip sakydavo apie moteris, kurios per ryškiai dažydavosi lūpas, per garsiai juokdavosi, pirkdavo sijonus trumpesnius, nei leido svetima nuomonė. Regina visada dėjosi, kad jai to nereikia. Patogūs bateliai, ramios spalvos, tvarkinga šukuosena, „man juk nebe šešiolika“. Apie šešiolika ji kartodavo taip dažnai, tarsi kažkas tiesiai iš jos reikalautų gimimo liudijimo.
O tiesa buvo paprastesnė ir skaudesnė: jai vis dar kartais norėdavosi patikti sau. Ne vyrui, ne kaimynėms, ne pardavėjai. Sau. Tik šis noras atrodė nepadorus, kaip garsiai įjungta muzika po dešimtos vakaro.
Birutė apėjo ją ratu, atsiduso ir pasakė, kad jei čia būtų ne saulėgrąžos, o smulkūs žirniukai, būtų kur kas nuobodžiau. Regina atsakė, kad nuobodžiau – tai kartais privalumas. Birutė prunkštelėjo: „Nuobodžiau pas mus komunaliniuose mokesčiuose, ten ir nešiok“.
Kaina pasirodė nemaža. Regina iškart atgijo: kaina – tai teritorija, kurioje ji jautėsi daug tvirčiau nei prieš veidrodį. Ji pasakė pardavėjai, kad už tokius pinigus saulėgrąžos turėtų būti tikros ir skleisti saulėgrąžų aliejų. Pardavėja, nemirktelėjusi atsakė, kad suknelė paskutinė, dydis jos, audinys malonus, o traukinys vistiek vėluoja, taigi likimas jau viską nusprendė.
Regina dar kartą pažvelgė į save. Norėjo rasti trūkumą. Rado dešimt. Rankos. Pečiai. Keliai, jei vėjas pakels sijoną. Amžius. Kaimynių juokas. Sūnaus frazė: „Mama, kur tu taip?“
Paskui pastebėjo kai ką kita. Su šia suknele jos akys buvo gyvos. Ne jaunesnės. Ne gražesnės žurnalo prasme. Tiesiog gyvos, tarsi jas kažkas įjungė po ilgo elektros taupymo.
– Nusivilkite, aš išmušiu čekį, – tarė pardavėja.
– Aš nesakiau, kad perku.
– Bet jūs jau ginčijatės ne su manim, o su savim. Tai paprastai užtrunka ilgiau, bet rezultatas tas pats.
Regina norėjo pasipiktinti, bet Birutė prunkštelėjo taip užkrečiamai, kad pasipiktinimas subyrėjo.
Ji nuėjo į kabiną, nusivilko suknelę, vėl apsivilko savo smėlinę palaidinę ir iškart pajuto, tarsi grįžo į eilę, kurioje seniai stovėjo be numerio. Pirkinį suvyniojo į popierinį maišą. Regina susimokėjo, perskaičiavo grąžą, įsidėjo čekį į piniginę ir pasakė, kad dabar gulės. „Kur aš su ja?“
Pardavėja atsakė: „Pradžiai – iš parduotuvės“.
Birutė pritarė: „Logiškas maršrutas“.
Lauke karštis trenkė į veidą. Traukinys vis dar nebuvo atėjęs. Prie perono žmonės stovėjo pavėsyje, pikti ir suminkštėję nuo tvankumos. Regina laikė maišą su suknele ir jautė, kad neša ne daiktą, o problemą.
– Persirenk, – tarė Birutė.
– Kur?
– Tualete, kampe. Arba čia, už kampo.
– Kam?
– Kad namie neapsigalvotum.
Regina pažvelgė į ją su įtarimu. Draugė gėrė jau trečią kavą ir atrodė kaip žmogus, kuriam lengva patarinėti svetimą drąsą. Bet žodžiuose buvo logika. Namie suknelė galėjo atsigulti ant lentynos. Paskui persikelti į maišą „kam nors padovanoti“. Paskui tapti istorija: „Pirkau kvailystę“.
Regina pažinojo save.
Ji grįžo į krautuvę. Po penkių minučių išėjo su saulėgrąžomis.
Traukinys atvažiavo būtent tą akimirką, tarsi visą rytą laukė dramatiško išėjimo. Durys atsidarė, papūtė įkaitusiu metalu, dulkėm ir žmonėmis. Regina įlipo pirma, nes Birutė stumtelėjo jai į nugarą sakydama: „Eik, saulėgrąža“.
Vagone buvo tvanku. Kontrolierė ėjo praėjimu, tikrindama bilietus. Regina stengėsi žiūrėti pro langą.
Į ją žiūrėjo. Ne visi, bet pakankamai. Maždaug penkerių mergaitė parodė pirštu į saulėgrąžas ir pasakė mamai, kad tetos suknelė kaip medaus. Mama sušnypštė, bet nusišypsojo.
Kontrolierė – stambi moteris, įdegusiom rankom ir su bilietų rulonu rankoje – stabtelėjo šalia.
– Moteris su saulėgrąžom, perduokit už bilietą.
Pusė vagono nusišypsojo. Regina užkaito taip, kad saulėgrąžos galėjo galutinai prarasti žiedlapius. Birutė už nugaros kikeno. Regina jau buvo beveik pasiruošusi prasmegti skradžiai žemę, bet kontrolierė pridūrė: „Gražu, tarp kitko. Bent akis pagyvina“.
Ir viskas. Niekas nenumirė. Traukinys nesustojo iš gėdos. Dangus neįskilo. Moteris prie lango patraukė savo krepšį, kad Reginai būtų patogiau laikytis. Vyras su laikraščiu net nepažvelgė antrą kartą. Pasaulis, pasirodo, galėjo atlaikyti saulėgrąžų suknelę.
Regina perdavė pinigus už bilietą, gavo savo, paskui dar tris bilietus keleiviams iš galinių sėdynių. Kažkuriuo momentu ji jau nebeslėpė rankų, nebetaisė petnešėlių, nebetempė audinio žemyn. Tiesiog stovėjo praėjime, laikėsi už turėklo ir lingavo kartu su traukiniu.
Savo stotelėje jos su Birute išlipo. Iki namų reikėjo pereiti per kiemą, kuriame sėdėjo įprasti bet kokio gyvenimo žiūrovai: močiutės ant suoliuko, vyras su dviračiu, kaimynų paauglys su kamuoliu. Regina sulėtino žingsnį.
– Dabar prasidės, – sumurmėjo ji.
– Kas?
– Rajono mados komisija.
Birutė pažvelgė į suoliuką.
– Ir kas? Ten teisėjai be licencijų.
Močiutės iš tiesų pažiūrėjo. Viena prisimerkė, kita nustojo krapštyti iriso saldainį. Regina jau įsitempė. Bet pirmoji prabilo kaimynė Janina iš antro laiptinės, garsėjanti tuo, kad galėjo pasmerkti net orų prognozę:
– Regina, tu iš pajūrio grįžti?
Regina stabtelėjo. Galėjo atsakyti: „Ne, atsitiktinai nusipirkau“. Galėjo pasiteisinti: „Traukinys vėlavo“. Galėjo pasakyti, kad čia tik namie panešioti.
Ji staiga pavargo teisintis iš anksto.
– Kol kas tik iš parduotuvės, – tarė ji. – Bet planai plečiasi.
Kaimynė Janina pažvelgė į saulėgrąžas, paskui į savo šlepetes, paskui vėl į saulėgrąžas.
– Aš tokios nenešiočiau.
Regina linktelėjo.
– Aš pastebėjau.
Birutė prunkštelėjo. Vyras su dviračiu užsikosėjo, slėpdamas juoką. Kaimynė Janina įsižeidė nedaug – daugiau iš pagarbos griežtos kaimynės pareigoms.
Namie Regina pirmiausia priėjo prie veidrodžio prieškambaryje. Krautuvės veidrodyje suknelė buvo pirkinys. Traukinio lange – išbandymas. Namų veidrodyje ji tapo faktu.
Ji nusikabino nuo peties rankinę, padėjo maišelį su smėline palaidine ant spintelės ir ilgai žiūrėjo. Paskui atidarė spintą. Ten kabojo visi teisingi drabužiai: ramūs, tvarkingi, patogūs, nesiginčijantys. Suknelė tarp jų atrodė kaip žmogus, atėjęs į rimtą susirinkimą su armonika.
Regina jos nenusivilko.
Vakare paskambino sūnus per vaizdo skambutį. Ji paprastai nejungdavo kameros – sakydavo, kad „ir taip viskas girdisi“. Šįkart paspaudė mygtuką.
Sūnus atsirado ekrane, kažką kramtė ir iškart paklausė, kodėl ji tokia ryški.
– Vasara, – atsakė Regina.
– O kur susiruošei?
– Į virtuvę. Paskui, gal, į balkoną.
Jis nusijuokė.
– Mama, tau labai tinka.
Ji norėjo atsakyti: „Ach, nustok“. Norėjo. Jau beveik atsakė. Bet stabtelėjo.
– Žinau, – atsakė ji ir pati nustebo.
Po skambučio ji išėjo į balkoną. Apačioje traukė įkaitusiu asfaltu, dulkėm, nuo kaimynų sklido keptų cukinijų kvapas. Kažkur trinktelėjo durys, kažkas laistė gėles iš plastikinio butelio, berniūkščiai gainiojo kamuolį. Regina stovėjo su saulėgrąžų suknele ir nedarė nieko naudinga.
Paskui iš gretimo balkono išlindo Birutė, jau su naminiais marškinėliais.
– Saulėgrąža, tu gyva?
– Gyva.
– Dar nepravytai?
Regina pažvelgė į savo saulėgrąžas, į kiemą, į vakarinį dangų, kuris pradėjo rausvėti virš stogo.
– Nesulauksit, – tarė ji.
Ir pastovėjo dar truputį. Ne tam, kad ją pamatytų. Ir ne tam, kad kam nors įrodytų drąsą. Tiesiog kambaryje buvo tvanku, vakaras buvo geras, o suknelė pasirodė lengvesnė už visus jos ankstesnius „kur aš su ja, ką žmonės pasakys“.
