Aš dirbu priėmimo poste jau septyniolikti metai — tvarkau užsakymus, spausdinu sąskaitas, kartais laikau raktus, kol klientas geria kavą automate prie lango. Per tiek laiko matai visko: ir kaip vyrai atvažiuoja su sugedusiu greičių dėže, ir kaip atvažiuoja su sugedusia santuoka, tik apie tai nekalba garsiai.
Rūtą pažįstu jau ketverius metus — ji atveždavo savo seną "Škoda Octavia" į techninę apžiūrą, visada tvarkinga, visada su sąrašėliu klausimų, užrašytu telefone. Keturiasdešimt dveji metai, dirba buhaltere didelėje statybų įmonėje, viena augina dukrą, kuriai dabar penkiolika.
Bet tą antradienį atvažiavo ne dėl mašinos.
Ji stovėjo prie mano stalo su aplanku rankose — geltonu, plastikiniu, iš tų, kokius parduoda "Maxima" prie kasos. Ranka, kuria ji laikė aplanką, buvo įsikibusi tvirčiau, nei reikėjo, pirštai balti ties kampu.
— Man reikia mūsų meistro Algio, — pasakė ji. — Jis sakė, kad gali paliudyti.
Algis tuo metu keitė alyvą trečiame boksete. Kai išgirdo Rūtos balsą, išėjo šluostydamasis rankas skudurėliu ir stabtelėjo prie durų, tarsi svarstydamas, ar verta.
— Paliudyt ką, Rūta? — paklausė jis, bet balse buvo daugiau nerimo nei klausimo.
— Kad aš mokėjau už dažymo kamerą. Kad tu mačiai sąskaitas mano vardu.
Algis anksčiau dirbo tame pačiame servise kitoje gatvės pusėje — tame, kurį prieš tris metus Mindaugas, Rūtos buvęs vyras, perrašė savo motinos vardu. Sakė tada, "laikinai, dėl paskolos". Rūta patikėjo — buvo septynioliktieji metai kartu, dukra dar mokykloje. Paskui Mindaugas išvažiavo į Vokietiją, atsiuntė popierius dėl skyrybų per advokatą, ir viskas.
— Aš mačiau, — pasakė Algis lėtai, — bet aš ten nebedirbu. Kas man bus, jei pasakysiu teisme, o Gražina paskui…
— Kas tau bus? — Rūtos balsas tapo aštresnis, negu buvau girdėjęs per ketverius metus. — Man buvo aštuoneri metai remonto sąskaitų. Trisdešimt septyni tūkstančiai. Tu žinai, kiek tai buhalterei reiškia kiekvieną mėnesį taupyti.
Algis nutilo, susuko skudurėlį į kamuoliuką ir tik linktelėjo galva į šalį — nei taip, nei ne.
— Pagalvosiu, — pasakė jis ir grįžo prie boksito.
Rūta atsisėdo ant kėdės prie lango, aplanką pasidėjusi ant kelių, ir laukė advokato skambučio — jis turėjo pranešti, ar teismas priims jos pateiktus pavedimų išrašus kaip įrodymą, ar pareikalaus papildomų dokumentų, kurių dalis, ji sakė, "galėjo dingti kartu su senu kompiuteriu".
Praėjo apie dvidešimt minučių. Aš tvarkiau kito kliento raktus, kai į priėmimo saloną įėjo pati Mindaugo motina — Gražina, aukšta moteris, visada su tvarkingai sušukuotais plaukais. Ji atėjo pasiimti savo automobilio po plovimo.
Jos akys sustojo ties Rūta, tada ties aplanku ant kelių.
— Tu čia dabar dirbi? — paklausė Gražina, o balse buvo tiek pat pašaipos, kiek klausimo.
— Ne. Dokumentų palaukiu.
— Įdomu, kokių dokumentų. — Gražina priėjo arčiau, pastatė rankinę ant stalo, prie mano kompiuterio. — Žinai, servisas įregistruotas mano vardu. Teisiškai. Ir taip liks, kad ir kiek popierių tu suneštum.
— Aš neįrodinėju, kieno vardu servisas įregistruotas, Gražina. Aš įrodinėju, kur dingo mano pinigai.
— Tavo pinigai buvo šeimos pinigai. O šeimos jau nėra.
Rūta pakilo nuo kėdės. Aš pamačiau, kaip jos ranka, laikiusi aplanką, ėmė virpėti — ne iš baimės, o taip, kaip virpa ranka, kai žmogus sulaiko save nuo to, ko vėliau gailėtųsi.
— Aštuoneri metai, Gražina. Aš mokėjau už dažymo kamerą, už kompresorių, už stogo remontą po audros. Turiu banko išrašus su data ir suma. Jei nori, teisme parodysiu, kiek kartų tavo sūnus skambindavo man naktį prašyti pervesti pinigų "iki algos".
Gražina sučiaupė lūpas. Ji pasiėmė raktus nuo stalo, bet nė nepajudėjo prie durų.
— Pažiūrėsim, ką pasakys teismas, — pasakė ji ir išėjo.
Aš pamačiau pro langą, kaip ji dar dvi ar tris minutes sėdėjo vairuotojo vietoje, nepajudindama automobilio — telefonas buvo prie ausies, kita ranka ji trynė kaktą.
Rūta atsisėdo atgal, aplanką prispaudė prie krūtinės ir žiūrėjo į savo telefoną, tarsi galėtų priversti jį suskambėti anksčiau laiko.
— O jeigu jie nepriims pavedimų be originalių sąskaitų? — paklausė ji manęs, nors žinojo, kad aš ne teisininkė. — Dalis kvitų sudegė, kai užliejo garažą prieš dvejus metus.
Aš nežinojau, ką atsakyti, tik padaviau jai puodelį vandens.
Telefonas suskambo po keturiasdešimties minučių — ilgiau, nei ji buvo pasakiusi laukianti. Rūta atsiliepė, klausėsi beveik dvi minutes, nesakydama nė žodžio, tik kelis kartus linktelėjo, tarsi advokatas galėtų tai matyti. Ranka, laikiusi telefoną, nustojo virpėti tik tada, kai ji uždėjo laisvą delną ant aplanko viršaus, tvirtai, kaip uždeda ranką ant stalo, kai nori pasakyti "gana".
— Teismas priėmė bankinius išrašus kaip pagrindinį įrodymą, — pasakė ji man, padėjusi ragelį. — Servisui skirtas dalinis areštas, kol išspręs turto padalinimą. O mano trisdešimt septyni tūkstančiai bus grąžinti — nepriklausomai nuo to, kieno vardu servisas įregistruotas.
Ji nesišypsojo, nedžiūgavo. Tiesiog atidarė rankinę, padėjo ten aplanką tarp dukters mokyklinio dienyno ir piniginės, ir jos ranka, kelias minutes prieš tai virpėjusi, dabar buvo visiškai rami — tarsi virpėjimas iš jos būtų išėjęs kartu su ta fraze, kurią ji ištarė advokatui prieš padėdama ragelį: "Gerai. Ačiū, kad nepasidaviau."
Po savaitės ji vėl atvažiavo — jau dėl mašinos, planinei apžiūrai. Užsimokėjo grynais, kaip visada, pasiėmė kvitą ir pasakė, kad dabar nuomojasi nedidelį garažą kitame miesto gale, kur laiko dukters dviratį ir savo daiktus iš buvusio namo.
Apie Mindaugą ar Gražiną daugiau nekalbėjo. Aš irgi neklausinėjau.
