Dirbu Vilniaus prieglaudoje "Šuns Draugas" jau vienuolika metų — šeriu, valau boksus, kartais tiesiog sėdžiu su tais, kuriems niekas neateina. Tą trečiadienio popietę, kai lauke jau temo ir troleibusai per Ozo gatvę važiavo pustušti, atėjo moteris su dviem vaikais ir sultingos apelsinų kvapo maišeliu rankose. Ne, ne šuniui — sau. Vaikai valgė mandarinus prie durų, o motina apsidairė po koridorių, kur kiekviename bokse pritūpęs kažkoks likimas.
Sustojo ties boksu Nr. 14. Ten sėdėjo Reksas — kariokas vokiečių aviganis, apie devynerių metų, su pilku snukiu ir viena akimi šiek tiek aptemusia nuo katarakto. Jis atvežtas pas mus prieš dvylika mėnesių, kai jo šeimininkė persikėlė į slaugos namus Antakalnyje ir daugiau šuns priimti negalėjo. Per tuos metus Reksą apžiūrėjo gal trisdešimt žmonių. Vieni sakė, kad per senas. Kiti — kad per didelis butui. Treti tiesiog nusišypsodavo ir eidavo prie boksų su šuniukais.
Moteris — pristatė save kaip Rūtą — ilgai stovėjo prie tvorelės. Klausinėjo apie sveikatą, apie charakterį, ar galima vežtis atgal, jei nesusigyvens su katinu. Aš atsakinėjau kaip visada — sąžiningai, be pagražinimų: šuo turi artrozę, geria vaistus kas rytą, bijo fejerverkų. Ji linktelėjo ir pasakė, kad pagalvos.
Praėjo savaitė. Tada dar viena. Aš jau buvau pripratusi — taip būna, žmonės "pagalvoja" ir nebegrįžta. Bet trečią savaitę, sekmadienio popiet, kai prieglaudoje veikia tik iki šešioliktos, Rūta atėjo viena, be vaikų, su nauju antkakliu rankose — raudonu, su žvaigždutėmis. Pasakė, kad nusipirko jį iš anksto, dar nežinodama, ar Reksas jai bus atiduotas.
Popieriai užtruko. Reikėjo mikroschemos patikros, sutarties, įnašo už sterilizaciją, kurią, beje, kažkas jau buvo apmokėjęs anksčiau — pati ta moteris iš slaugos namų, prieš išveždama šunį pas mus, paliko voke pinigų "kad jam nieko netrūktų". Aš tą voką laikiau seife dvylika mėnesių, nežinodama, kam jį atiduoti. Rūtai apie tai nesakiau — ne mano reikalas skelbti, kieno pinigai kam skirti, tokie sprendimai priklauso vadovybei.
Kai visi dokumentai buvo pasirašyti, aš pati vedžiau Reksą prie automobilio — senos "Škodos Octavia", kurios bagažinėje jau gulėjo nauja pagalvėlė ir maišas sauso maisto specialiai senyviems šunims. Rūta pasilenkė prie šuns, uždėjo antkaklį, ir jis, keistai, nesipriešino — nors paprastai naujų daiktų vengdavo.
Prieš pat išvažiuojant paklausiau, kodėl ji pasirinko būtent jį, kai buvo tiek jaunesnių, sveikesnių šunų. Ji atsakė, kad jos tėvas, prieš mirdamas, irgi turėjo tokį patį veislyną — vokiečių aviganį, vardu Reksas, ir kad kai ji pamatė boksą Nr. 14, jai pasirodė, kad tai ne sutapimas.
Praėjus mėnesiui parašė žinutę mūsų grupei feisbuke, prisegė nuotrauką: Reksas guli ant kilimo prie balkono, saulė krenta jam ant nugaros, o šalia — dubenėlis su likusiu maistu iš to paties maišo. Parašė vieną sakinį: "Jis nebijo fejerverkų, kai šalia yra kas laiko."
Aš tą voką iš seifo vis dar laikau — dabar jau žinau, kam jį atiduoti: pirmam mūsų senyvam šuniui, kurio niekas per metus nepaėmė. Vardas jam Bimas, boksas Nr. 3.
