— Tai tu jį čia atsivedei? Kaip aš iš karto nesusipratau. Nagi, eik čia…
Rūta atšoko, kai vyras, pagriebęs nuo žemės armatūros gabalą, ėjo tiesiai į ją. Norėjo bėgti, bet kojos staiga pasidarė tarsi vatinės ir visai neklausė.
Laisvu nuo darbo laiku Rūta savanoriaudavo Fabijoniškių gyvūnų prieglaudoje. Neoficialiai, žinoma — dokumentų ji nepasirašinėjo, algos negaudavo, tiesiog ateidavo po pamainos vaistinėje, persirengdavo senais sportiniais ir eidavo tvarkyti narvų. Draugės kiekvieną dieną kvietėsi ją į kavinę prie Ozo ar į „Akropolio" kiną, o kai mergina atsisakydavo, aiškindama, kad turi svarbesnių reikalų, tik sukiodavo pirštu prie smilkinio.
— Svarbesnių reikalų? Tai nemokamai šunų kakas rinkti? — juokėsi Ieva, mesdama trumpąją į grupės pokalbį su emoji šuniukais.
— Tu nieko nesupranti… Jiems reikia mūsų, — atsakydavo Rūta ir išjungdavo telefoną.
Ji seniai norėjo turėti savo augintinį ir manė, kad būtent čia, prieglaudoje, geriausiai pažins keturkojų būdą ir išsirinks tinkamą šunį. Pirmąsias tris dienas ji tiesiog vaikščiojo tarp narvų ir stebėjosi, kaip jie žiūri. Tame žvilgsnyje keistai susipynę buvo ir liūdesys, ir viltis.
„Jų akyse viskas parašyta," — sakydavo prieglaudos vedėja Danutė Kazlauskienė, moteris su amžinai suplyšusia striuke ir cigarečių kvapu ant pirštų.
Po savaitės savanorystės Rūta irgi išmoko skaityti. Ir pasibaisėjo. Jie visi troško meilės.
O kartą, apeidama prieglaudos kiemo galą, ji pastebėjo didelį voljerą, kuriame gyveno pitbulis. Pamatęs merginą, jis suriaumojo ir puolė savo galingu kūnu ant sustiprinto tinklo.
— Danute, kodėl šis šuo laikomas atskirai nuo visų? — paklausė Rūta.
Vedėja sunkiai atsiduso, pažvelgė į urzgiantį gyvūną ir atsakė:
— Labai agresyvus. Nei žmonių, nei kitų šunų prie savęs neprisileidžia.
— Bet gal galima ką nors padaryti? Kinologą pakviesti, kad su juo padirbėtų?
— Ne, negalima.
— Bet kodėl?!
— Todėl, kad jis pasmerktas, supranti. Pasmerktas vienatvei ir visam gyvenimui narve. O jei priims naują tvarką dėl pavojingų šunų, greičiausiai jį užmigdys.
— Užmigdys?!
— Taip, bet aš nemanau, kad tai žiauru jo atžvilgiu. Priešingai, jis labiau kenčia dėl to, kad nesugeba gyventi taikoje su žmonėmis ir kitais šunimis…
Rūta negalėjo patikėti, kad tai sako žmogus, kuris tarsi turėtų gelbėti gyvūnus. Užmigdyti — tai lengviausias kelias. Tai reiškia pasiduoti be kovos.
— Danute, ar galiu jį pati šerti? — paklausė Rūta. — Prašau!
— Šerti? Žinoma, galima… — moteris pataisė akinius ir su smalsumu žvilgtelėjo į merginą. — Tik nesuprantu, ko tuo nori pasiekti. Jis pasmerktas, supranti. Jo jau nebeperauklėsi.
— O aš pabandysiu…
— Ak, mergaite… Jauna dar esi. Šito šuns šeimininkas jį auklėjo visai ne taip, kaip reikėtų. O paskui dar ir paliko. Kaip manai, kas būna su šunimi, kurį visą gyvenimą mušė ir išdavė?
Rūta pažvelgė pitbuliui į akis ir perskaitė tą patį, ką ir kitų gyvūnų akyse. Jis nori meilės.
— O jūs žinote, kas jo šeimininkas?
— Žinau… Geri žmonės papasakojo. Jie ir papasakojo, kaip paskutinį kartą jis mušė savo šunį lazda, kai tas atsisakė vykdyti komandą „Fu!" — ant nėščios katės norėjo užleisti.
— Koks siaubas…
— Būtent taip.
— Danute, o galite pasakyti man to vyro adresą? Noriu su juo pasikalbėti.
— Beprasmiška. Aš jau bandžiau. Ir policiją kviečiau šiuo klausimu, bet nei prisiekti prie jo sąžinės, nei patraukti atsakomybėn nepavyko. Ir labai blogas jis žmogus. Geriau su juo nesivelti.
Adreso Danutė nepasakė, kad nesukeltų merginai pavojaus. Bet Rūta nebuvo iš tų, kurios pasiduoda. Reikalingą informaciją ji sužinojo iš mergaičių, dirbančių prieglaudoje. O po kelių dienų, susikaupusi drąsos, nutarė aplankyti šeimininką. Tik ką tiksliai iš jo norėjo, Rūta ir pati iki galo nesuprato.
Vyrą ji pamatė beveik iš karto, vos priėjusi prie namo Justiniškėse, prie tų pačių pilkų blokinių namų su balkonais, apkaltais lentomis. Iš veido jo nepažinojo, bet kažkodėl buvo tikra, kad tai būtent jis.
— Laba diena! Atsiprašau, kad trukdau, ar jūs Vidmantas Šalkauskas?
Vyras, metęs armatūros gabalą pusmečio rotveilerui, atsisuko ir įdėmiai apžiūrėjo merginą nuo galvos iki kojų.
— Na, tarkim… O tau ko reikia?
— Suprantate, aš savanoriauju gyvūnų prieglaudoje ir ten dabar yra jūsų šuo, kurį jūs sumušėte ir palikote gatvėje.
— Ir kas? — nusišaipė vyras.
— Kodėl jūs taip pasielgėte? Argi galima taip elgtis su šunimi. Juk gyvūnai mumis pasitiki.
— Tu čia gyvenimo mokyti atėjai? Dink iš čia, kol šuns ant tavęs neužleidau.
Rūta pažvelgė į šuniuką, linksmai vizgindantį uodegą, ir jai pasidarė tikrai gaila. Jis net neįsivaizduoja, kas jo laukia ateityje.
— Kurčia, ar kaip? Sakiau, dink! — vyras grėsmingai artėjo prie Rūtos.
Mergina suprato, kad iki jo širdies ir sąžinės nepasibels, nes nei vieno, nei kito jame nebuvo, ir paskubomis atsitraukė į saugų atstumą. O grįždama į prieglaudą galvojo: „Net jei jis atgailautų dėl to, ką padarė, aš vis tiek jam šuns negrąžinčiau."
Ištisą mėnesį, kiekvieną dieną, Rūta šerė žmonėmis nusivylusį pitbulį ir tikėjo, kad anksčiau ar vėliau jai pavyks grąžinti jį į gyvenimą. Į normalų gyvenimą. Įrodyti jam, kad geri žmonės egzistuoja — kad jis mylimas.
Danutė, stebėdama tai pro savo kabineto langą su ištrūkusiu roletu, tik kraipė galvą. Netikėjo, kad šitą agresyvų šunį galima pataisyti. Netikėjo, nors gyvūnus mylėjo. Taip, mylėjo. Tiesiog čia ypatingas atvejis, kai kad ir ką darytum, viskas veltui.
— O kaip jo vardas? — paklausė kartą Rūta. — Niekas jo vardu nevadina visai.
— Nevadina, nes niekas nežino jo kliksukio, — atsakė Danutė. — Sako, buvęs šeimininkas vadindavo jį Hulku, bet aš kartą pabandžiau taip pavadinti, tai jis vos voljerą į skiedras nesudaužė. Ir, jei atvirai, netinka jam tas vardas.
„Žinoma, netinka, — galvojo Rūta. — Koks jis Hulkas? Jis — Vėjas."
Nuo tos dienos mergina-savanorė savo draugą vadino tik taip ir niekaip kitaip. Į naują vardą šuo visiškai nereagavo, bet ir neurzgė atsakydamas — o tai jau savaime buvo maža pergalė.
— Labas, Vėjau! Žiūrėk, ką aš tau atnešiau, — šypsojosi Rūta, prieidama prie voljero.
Su maistu prieglaudoje buvo prastai, todėl Rūta periodiškai atsinešdavo skanėstų virtos vištienos krūtinėlės pavidalu, pirktos „Iki" parduotuvėje netoli autobusų stotelės. Tokį „papildomą racioną" šuo priimdavo su malonumu. Nors stengėsi ypatingai neparodyti savo džiaugsmo. Tik vizgtels uodega kelis kartus ir viskas.
Kartą Rūta nutarė sulaužyti Danutės draudimą ir atidaryti voljerą. Suprato, kad galbūt labai rizikuoja, bet ir žiūrėti, kaip šuo kenčia uždarytas, daugiau negalėjo. Norėjo padovanoti jam bent lašelį laimės. Jis to nusipelnė. Jis visai nekaltas.
— Vėjau, išeik! Pabėgiok truputį. Tik pažadėk, kad toli nepabėgsi.
Šuo dusliai urzgė, rankos drebėjo, bet Rūta sugebėjo suvaldyti emocijas ir atidarė dureles. Su vargu atidarė, nes seniai jau niekas jų neatidarinėjo. Lėkštes su maistu ir vandeniu per specialų langelį statydavo. Voljerą taip pat valydavo per tuos pačius langelius. Nepatogu, bet kitaip nepavykdavo — niekas iš darbuotojų nenorėjo rizikuoti savo sveikata.
Mergina žengė kelis žingsnius atgal, ir tą akimirką Vėjas staiga puolė pirmyn. Tiesiai į ją. Iš netikėtumo Rūta suriko, paslydo ir krito ant žemės, o šuo… jis akimirksniu iššoko iš narvo, prišoko prie jos, pakibo virš jos veido ir piktai urzgė.
Turbūt iš baimės Rūta būtų netekusi sąmonės, jei nebūtų susitikusi su Vėjo žvilgsniu. „Jų akyse viskas parašyta" — prisiminė Rūta Danutės žodžius. O jo akyse, na kaip čia teisingai paaiškinti… Jo akyse mergina neįžvelgė noro nužudyti ar sukelti skausmą. Jose ji perskaitė kitką: „Aš siautėju, taip, bet tavęs nepaliesiu."
Taip ramiai jai pasidarė po to. Ji net nusišypsojo Vėjui, o šuo po minutės grįžo atgal į narvą. Lyg nieko ir nebūtų buvę.
— Kas atsitiko, Rūta? Tu tvarkoje? — išgirdo ji sunerimusį Danutės balsą.
— Viskas gerai, nesijaudinkite, — nusišypsojo mergina, keldamasi nuo žemės.
— Kas buvo?!
— O kas buvo? Nieko nebuvo. Tiesiog paslydau ir kritau. Kitą kartą būsiu atsargesnė.
— O čia kas? — Danutė žvilgsniu parodė į praviras dureles.
— Tuoj uždarysiu.
Rūta priėjo prie voljero, uždarė dureles, po to greitai atsisuko į prieglaudos vedėją, kuri stovėjo išbalusi ir nebegalėjo daugiau ištarti nė žodžio.
— Reikėtų sutepti, tai blogai atsidaro, — nusišypsojo Rūta ir nuėjo tvarkyti savo reikalų.
Dabar kiekvieną dieną, kai niekas nematydavo, ji vedžiodavo savo Vėją prieglaudos kiemo gale ir buvo devintame danguje iš laimės. Jai pavyko!
— Dieve! Kaip tai galėjo atsitikti? Kas dabar bus! — šaukė Danutė.
Rūta kaip tik ką atėjo į darbą ir iškart nubėgo į kiemo galą. Tai, ką ji pamatė, buvo baisu. Voljero durelės buvo plačiai atlapotos, o viduje… viduje nieko nebuvo. Vėjas pabėgo!
— Kaip? Kaip? — griebėsi už galvos prieglaudos vedėja. — Jei kas nors sukandžios, mane pasodins…
— Nesukandžios! Vėjas ne toks, — ramiai pasakė Rūta. Nors jai pačiai buvo neramu. Vakar vakare ji specialiai paliko voljero dureles atviras, kad Vėjas galėtų vaikščioti, kada jam patinka. Ji juo tikėjo. Tikėjo. O jis… „Ne, jis ne toks!"
Mergina pažadėjo Danutei, kad būtinai suras šunį. Kad ir kiek tai kainuotų. Išėjusi iš prieglaudos teritorijos, ji nuėjo autobusų stotelės link, o pati niekaip negalėjo suprasti, kodėl Vėjas pabėgo. Vienintelė mintis, atėjusi jai į galvą, — gal ir kvaila, bet ji kažkodėl buvo tikra, kad Vėjas nubėgo pas šeimininką. Intuicija jos neapgavo.
Prieidama prie daugiabučio Justiniškėse, Rūta iškart pamatė Vidmanto nugarą ir pusmečio rotveilerį, su kuriuo jis vaikščiojo. O Vėjas gulėjo šalia ir įdėmiai stebėjo juos.
— Na ir ko sugrįžai? — su pašaipa balse klausė vyras. — Tu man nereikalingas. Dink iš čia.
Bet Vėjas nesitraukė. Tiesiog gulėjo ir žiūrėjo į savo buvusį šeimininką.
— Kaip buvai kvailas šuo, taip ir likai. Aš gi aiškiai pasakiau, tu man nereikalingas. Eik šalin! Ak, neklausai? Maža mušiau vaikystėje. Vadinasi, reikia pakartoti…
Vyras patraukė Vėjo pusėn, o Rūta, išsigandusi, garsiai suriko:
— Nelieskite jo! Nelieskite!
Tik akimirkai Vidmantas sutriko, nesitikėjęs čia pamatyti liudininkų, o paskui nusišaipė.
— Tai tu jį čia atsivedei? Kaip aš iš karto nesusipratau. Nagi, eik čia…
Rūta atšoko, kai vyras, pagriebęs nuo žemės armatūros gabalą, ėjo tiesiai į ją. Paklupusi, ji krito ant žemės ir pamatė virš savęs baisų žvėries veidą. Taip, būtent žvėries, nes žmogumi Vidmanto pavadinti liežuvis nesivertė.
Rūta, pasiruošusi neišvengiamam, uždengė veidą rankomis, kai staiga išgirdo įnirtingą Vėjo lojimą. Nutraukusi drebančias rankas nuo veido, mergina pamatė, kaip jos ištikimas draugas ir gynėjas įniršęs įsikando į buvusio šeimininko ranką ir tempia jį nuo Rūtos, tolyn. Armatūros gabalas, kurį jis laikė rankoje, nukrito ant žemės.
Kai šuo paleido ranką, Vidmantas prispaudė ją prie krūtinės, pažvelgė į savo „auklėtinį" ir suriaumojo:
— Ak, tai taip, taip? Nedėkingas šuo… Na nieko, aš tave paklusnumo išmokysiu. Dabar tik pistoletą pasiimsiu. Lauk manęs čia, Hulk!
Vyras nubėgo į laiptinę, o Rūta, pašokusi nuo žemės, apkabino Vėją ir, sugriebusi už antkaklio, tempė paskui save. Toliau nuo šitos vietos. Tik štai…
— Au! Au! — šuo kažkodėl atkakliai spyriojosi.
— Ei, ko tu? Mums reikia bėgti. Jis dabar užmuš ir tave, ir mane.
— Au! — Vėjas žiūrėjo į rotveilerio pusę, sėdinčio šalia medžio.
„Žinoma! Kaip aš iš karto apie tai negalvojau!" — Rūta pliaukštelėjo sau per kaktą ir nubėgo prie šuniuko.
Vidmantas išbėgo iš laiptinės po dviejų minučių, be pistoleto — kaimynė iš pirmo aukšto, išgirdusi triukšmą, jau stovėjo balkone su telefonu rankoje ir filmavo. Jis stabtelėjo, pamatęs kaimynės žvilgsnį, nuleido pakeltą kumštį ir tik nusispjovė ant asfalto. Kiemas buvo tuščias. Nei merginos, nei dviejų šunų.
Praėjo mėnuo. Ilgas, varginantis mėnuo. Visą tą laiką Rūta gyveno nuolatinėje baimėje, kad Vidmantas juos suras ir padarys tai, ko nespėjo padaryti. Bet niekas jos neieškojo. Ne todėl, kad buvęs šeimininkas nenorėjo keršyti, o todėl, kad nežinojo, kur Rūta gyvena. O gyveno ji kaimo sodyboje netoli Vievio, pas tetą — ten jis tikrai nesugalvotų jos ieškoti.
Į prieglaudą ji daugiau nebeėjo. Pirma, todėl, kad buvo baisu. Antra, dabar jai ir taip buvo kuo rūpintis. Su dviem šunimis nenuobodu. Bet buvo tame ir didžiulis pliusas: Vėjas įgijo draugą, su kuriuo linksmai leido laiką, kol Rūta buvo darbe. O vakarais visi trys eidavo pasivaikščioti į mišką už sodybos, kur pušų kvapas susimaišydavo su dūmų kvapu iš kaimynų kaminų. Ir žinote, jie buvo tikrai laimingi.
Praėjus dar dviem savaitėms, teta pasakė, kad sodyboje palikimo klausimu reikia sutvarkyti popierius — žemė buvo įrašyta ant senelio vardo, o dabar reikėjo perrašyti ją Rūtos motinai. Kartu su teta ir motina jos nuvažiavo pas notarę į Elektrėnus. Ten, notarės kabinete, laukdama savo eilės, Rūta atsitiktinai išgirdo per radiją, tyliai grojantį priimamajame, žinią: rajono taryboje priimtas naujas potvarkis dėl pavojingų šunų veislių laikymo sąlygų — nuo dabar tokie gyvūnai privalo turėti registruotą, apmokėtą priežiūros sutartį su sertifikuotu kinologu arba, jei to nėra, bus perduodami specializuotiems centrams.
Rūta pati nuvažiavo pas kinologę Astą, kurią rado per skelbimų portalą, ir sumokėjo jai keturis šimtus eurų už tris mėnesius darbo su Vėju — pinigus, sutaupytus per pusmetį, atsisakius naujo telefono. Aštuonias savaites vėliau Asta išdavė pažymą: šuo socializuotas, agresijos požymių nėra, gali gyventi su žmonėmis be apribojimų. Su ta pačia pažyma rankose, sudėta į plastikinį aplanką, Rūta nuėjo į savivaldybę ir oficialiai įregistravo Vėją kaip savo augintinį — su visais mokesčiais, čipavimu ir adresu, kuriame dabar gyveno.
Vidmantas apie tai sužinojo atsitiktinai — kaimynė, ta pati, kuri filmavo balkone, jam pasakė, kad matė merginą su „tuo pitbuliu" prie Elektrėnų turgaus, su antkakliu ir dokumentais rankinėje. Jis nuvažiavo ten pats, radęs merginą per pažįstamus, ir stovėjo prie sodybos vartų, reikalaudamas atiduoti šunį — „mano, aš jį augau". Rūta išėjo į kiemą su tuo pačiu aplanku rankose, atsegė ir parodė jam pažymą su antspaudu bei registracijos numerį.
— Jis dabar registruotas mano vardu. Oficialiai. Su čipu, su mokesčiais, su kinologo pažyma. Jūs jo nebeaugote nė vienos dienos per pastaruosius keturis mėnesius. O jei norite bylinėtis — prašom, teismo išlaidos jūsų.
Vidmantas dar kažką sušnypštė apie „nedėkingus gyvūnus", bet vartų neperžengė — Vėjas stovėjo prie Rūtos kojų, ramiai, be urzgimo, tiesiog žiūrėjo. Vyras apsisuko ir nuėjo prie savo automobilio, senos raudonos „Audi 80", trinktelėjo durimis ir išvažiavo. Daugiau jo niekas ten nematė.
Vakare Rūta sėdėjo ant sodybos laiptelių, aplankas su dokumentais gulėjo šalia ant suolo, o Vėjas galvą padėjo jai ant kelių. Rotveileris, kuriam ji davė vardą Botas, kasėsi netoliese duobę po obelimi. Iš kaimyno kiemo sklido televizoriaus garsas — transliavo krepšinio rungtynes. Rūta paglostė Vėjo ausį ir pagalvojo, kad rytoj reikės nupirkti jam naują antkaklį — senasis jau per mažas.
