Prisimenu, kaip tą žiemą Klaipėdoje visą savaitę nesiliovė snigti. Kiemo medžiai stovėjo apsunkę, o nuo stogo prie laiptinės kabojo varvekliai, į kuriuos dėmesio nekreipė niekas, išskyrus kaimynų vaiką, kuris kiekvieną rytą juos skaičiuodavo ir garsiai pranešinėjo motinai, kiek naujų atsirado per naktį. Aš gyvenau tada dviejų kambarių bute Paryžiaus gatvėje, ketvirtame aukšte be lifto, ir kiekvieną vakarą grįždavau iš darbo su tuo pačiu jausmu, kad man trisdešimt aštuoneri, o aš vis dar kažkam kažką įrodinėju.
Anyta, Regina, tuo metu jau penkiolika metų gyveno viena Šilutėje. Vyro neteko anksti, sūnų — tai yra mane — užaugino viena, ir iš tos vienatvės padarė sau skydą. Su ja buvo neįmanoma susipykti, nes ji niekada nesakė, ko nori. Ji tik tylėdavo taip, kad tas tylėjimas spausdavo ausis, o po to atsidusdavo: „Na, daryk, kaip išmanai, Algirdai, tau visada geriau žinoti“. Tai buvo ne sutikimas. Tai buvo bausmė.
Mano žmona Ieva šito iki galo nesuprato. Jai atrodė, kad mama tiesiog sensta, kad reikia kantrybės. Aš gi žinojau: Regina nieko nedaro be paskaičiavimo.
Kai mirė jos sesuo, aš buvau vienintelis, kuris nuvažiavo į Šilutę tvarkyti laidotuvių dokumentų. Ieva gulėjo ligoninėje su peršalusiais inkstais, vaikų neturėjome, todėl važiavau vienas. Regina pasitiko mane prie durų taip, lyg būčiau atvykęs ne padėti, o apvogti. „Ėjai pro šalį, ar kažkas atsitiko?“ — paklausė ji, nors žinojo, kad skambinau dėl tetos mirties.
Tą vakarą, kai sėdėjome jos virtuvėje prie nebaigtos arbatos ir klausėmės, kaip kamine dūzgia vėjas, ji man pasakė:
— Butas senamiestyje, kur gyveno pusseserė, lieka tau.
Aš net pagalvojau, kad nesupratau.
— Man?
— Tau. Ji neturėjo vaikų, o aš jau savo atgyvenau. Gyvenk, Algirdai, gal pagaliau būsi arčiau.
Tas butas buvo didelis, šviesus, su aukštomis lubomis ir medine laiptine, kuri kvepėjo vašku. Jis kainavo daugiau, nei aš uždirbdavau per trejus metus. Ir aš, kvailys, patikėjau, kad anyta pirmą kartą gyvenime padarė man gerą darbą be jokios paskaičiuotos naštos.
Pusę metų tvarkiau dokumentus. Notaras Klaipėdoje, pažymos Šilutėje, registrų centro išrašai, kurių pabaigos nesimatė. Visą tą laiką Regina man skambindavo kas antrą dieną ir klausdavo, ar dar neįsitvirtinau, ar dar neapsisprendžiau dėl remonto. Jos balse buvo kažkas tokio, ko aš tada neįvardinau. Dabar žinau: tai buvo nekantrumas.
O paskui ji atvyko į Klaipėdą be įspėjimo. Trečiadienį, po pietų. Mano darbo diena buvo suplanuota minutėmis, bet ji stovėjo prie laiptinės durų su celofaniniu maišeliu, kuriame buvo dvi bandelės su aguonomis.
— Įleisi ar ne? — paklausė ji.
Aš įleidau. Būčiau įleidęs net jei būčiau žinojęs, kas bus po valandos, nes ji buvo mano žmonos motina, o aš dar tikėjau, kad šeima reiškia pareigą, o ne įkaitą.
Ji atsisėdo mano virtuvėje, ant tos pačios taburetės, ant kurios aš kiekvieną rytą gerdavau kavą vienas, ir atsivertė savo rankinę. Ištraukė popierių, sulankstytą į keturias dalis, ir padėjo jį ant stalo tarp mūsų.
— Čia sąskaita, — pasakė ji.
Aš paėmiau popierių. Tai buvo jos asmeninės išlaidos, suskaičiuotos iki cento: laidotuvių išlaidos prieš devynerius metus, kai mirė jos vyras, mano uošvis; vaistai, kuriuos ji pirko pastaruosius dvejus metus, nes spaudimas; dvi kelionės į sanatoriją Druskininkuose, į kurias ji važiavo, kai jai buvo liūdna. Suma apačioje: keturiolika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt du eurai.
— Tu dabar turi butą, — pasakė ji. — Gali sumokėti.
Aš pasidėjau popierių atgal ant stalo. Paėmiau savo kavos puodelį, atsigerčiau. Ji žiūrėjo į mane be jokio gailesčio — tik laukė.
— Regina, — pasakiau aš, — aš tau nieko neskolingas.
Ji nusijuokė. Trumpai, sausu balsu, kaip žmogus, kuris jau seniai žinojo, ką aš atsakysiu.
— Skolingas, — pasakė ji. — Aš tau atidaviau paskutinį dalyką, kurį turėjau. O tu dabar gyveni, kaip nieko neįvyko.
Ir tada ji atsistojo. Lėtai užsisegė paltą, paėmė savo tuščią celofaninį maišelį ir pasuko link durų. Mane nustebino ne tai, kad išėjo. Mane nustebino tai, kad ji paliko sąskaitą ant stalo.
Aš tada dar nesupratau, kad šitas popierius buvo ne reikalavimas. Tai buvo žaislas, kurį ji man davė, kad aš pats su juo susidorotum.
Iš pradžių bandžiau pamiršti. Numecčiau sąskaitą į stalčių tarp senų sąskaitų už butą ir užmirštų raktų. Bet kiekvieną kartą, kai praeidavau pro tą stalčių, jausdavau, kaip popierius mane šaukia. Ne balsu — kažkokiu žemesniu dažniu, kuris rezonavo mano krūtinėje.
Tada pradėjau važinėti į Šilutę dažniau. Ievai sakydavau, kad reikia padėti mamai su malkomis, su sodu, su kuo tik ji sugalvodavo, kad manim patikėtų. Iš tikrųjų aš važiuodavau tam, kad įrodyčiau sau, jog nesu toks žmogus, kuris palieka skolą ant svetimo stalo.
Regina žaidė puikiai. Ji niekada neklausdavo apie pinigus. Tik kartais, kai sėdėdavom jos virtuvėje, ji pasakydavo ką nors, kas mane perversdavo per pusę, o paskui patylėdavo, lyg nieko nebūtų sakiusi.
— Daktaras sakė, kad reikia brangaus tyrimo, — ištardavo ji ir imdavo lupti obuolį. — Bet gal nereikia, pagyvensiu be jo.
Ir aš žinojau, kad tai buvo man. Kiekvienas žodis buvo skirtas man, kiekviena pauzė reikalavo atsakymo. Ji niekada neprašė tiesiogiai. Ji tik atidarydavo duris ir laukdavo, kol aš pats įeisiu.
Po trijų mėnesių aš pirmą kartą pervedžiau jai pinigus. Ne visus keturiolika tūkstančių — pradėjau nuo penkių šimtų. Pervedžiau iš savo algos, nors tą mėnesį turėjau atidėti automobilio remontui, o po to dar sumokėti bankui įmoką už tą butą, kurio dar nė nespėjau įsirengti.
Regina nieko nesakė. Tik kitą kartą, kai atsisveikindavau, ji padavė man maišelį su obuoliais.
— Iš sodo, — pasakė. — Naminiai.
Mane pykino nuo tų obuolių. Bet aš juos valgiau.
Toliau buvo blogiau. Kiekvieną mėnesį aš pervesdavau jai vis didesnę sumą, nes ji vis ką nors paminėdavo: tvorą, kuri sugriuvo; šildymo katilą, kuris pradėjo kaupti suodžius; kaimyno arklį, kurį reikėjo užmigdyti, o juk ir gyvuliui reikia orumo. Aš neklausinėjau, kodėl kaimyno arklys yra mano problema. Aš tik pervedžiau.
Ieva pastebėjo pirmoji.
— Turime skolą bankui, — pasakė ji vieną vakarą, kai sėdėjom prie televizoriaus. — O tu kiekvieną mėnesį kažką pervedinėji. Kur tie pinigai?
Aš jai pasakiau. Tai buvo klaida, kurią supratau tik tada, kai pamačiau, kaip ji užsidengia burną ranka.
— Mama tau atidavė butą, o tu jai moki? — paklausė ji. — Algirdai, tu ką, galvoje apsivertei?
Tą naktį aš negalėjau užmigti. Ieva kvėpavo šalia manęs, o aš spoksojau į lubas ir galvojau apie tą sąskaitą, kuri taip ir gulėjo stalčiuje. Apie tetos butą, kuriame dar niekada nebuvau nakvojęs. Apie tai, kad Regina man atidavė ne dovaną — ji man uždėjo spąstus su uždelstu veikimu.
Ir dar apie tai, kad aš, laisvas žmogus, jau net neturiu tos laisvės.
Tai tęsėsi beveik dešimt mėnesių. Aš suskaičiavau, kad per tą laiką pervedžiau jai šiek tiek daugiau nei dvylika tūkstančių eurų. Iki visos sumos trūko mažiau nei dviejų tūkstančių. Bet kai vėl nuvažiavau į Šilutę — aplankyti motinos, kaip sakydavau Ievai, — Regina manęs neįsileido.
Ji stovėjo tarpduryje, susikišusi rankas į kišenes.
— Nereikia, — pasakė ji. — Pakaks.
Aš likau stovėti ant slenksčio. Sniegas, kuris vėl pražydo tą sausį, krito ant mano pečių, o aš negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
— O kaip sąskaita? — paklausiau.
Regina pažiūrėjo kažkur per mano petį.
— Jai nebuvo jokios sąskaitos, — pasakė ji. — Aš ją sau užsirašiau, kai likau viena. Skaičiavau, kiek gyvenimas man kainavo. Galvojau, jei kas nors sumokės, vadinasi, aš kažką savo gyvenime padariau ne veltui.
Ji patylėjo. Vėjas nupūtė sniegą nuo jos slenksčio.
— Tu sumokėjai, — pasakė ji. — Dabar gali būti ramus.
Aš tada jai pasakiau tai, ko nė sykio nebuvau pasakęs per penkiolika santuokos metų:
— Aš niekada iš tavęs nieko neprašiau.
Ir ji atsakė:
— O iš tavęs niekas nieko ir nereikalavo.
Durys užsitrenkė. Aš stovėjau prieš užrakintą jos namo medinę durį ir jaučiau, kaip mano pečių raumenyse kaupiasi tokia įtampa, kokios nejaučiau nuo tada, kai man buvo dvidešimt.
Važiuodamas atgal į Klaipėdą, prisiminiau, ką man pasakojo teta prieš mirtį. Paskutinį kartą, kai ją aplankiau, ji gulėjo lovoje prie lango, už kurio krebždėjo senas obelinis sodas. Ji man pasakė: „Algirdai, atsimink, kad dovanos nėra. Yra tik skolos, kurias kažkas kada nors turi sumokėti“.
Tada aš to nesupratau. Dabar supratau kitaip. Ir apsisprendžiau.
Tą patį vakarą, grįžęs namo, atsidariau stalčių. Sąskaita tebegulėjo ten pat, tarp užmirštų raktų ir geltonos gumos už ausų. Paėmiau ją ir pirmą kartą perskaičiau visas eilutes, po vieną. Keturiolika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt du eurai. Už vyro laidotuves, kuriose, beje, dalyvavau ir aš. Už jos vienatvę, už jos tylias dienas, už tai, kad ji nemokėjo prašyti kitaip.
Staiga supratau, kad šis popierius man nepriklauso. Ne man jį saugoti. Ne man jį atidavinėti.
Ryte nuvažiavau į banką. Paėmiau dokumentą, kurį jau seniai turėjau pasiruošęs, ir užpildžiau prašymą. Tą butą senamiestyje, tą patį, kurį ji man paliko, aš dovanoju Šilutės miesto globos namams. Ten, kur ji praleido paskutinius savo vyro metus ir kur dabar gyvena jos amžiaus žmonės, kurių vaikai nesiteirauja, ar jie gyvi.
Visa procedūra truko tris savaites. Kai gavau patvirtinimą, paskambinau Reginai. Ne tam, kad pasigirčiau. Tiesiog norėjau, kad ji žinotų.
Ji tylėjo labai ilgai. Girdėjau, kaip jos virtuvėje lyg kažkas varva — gal maišytuvas, gal šaldytuvo kondensatas, o gal visai ne tai.
— Sūnau, — pasakė ji pagaliau. Pirmą kartą per visus metus ji pavadino mane ne Algirdu. — Tu viską padarei atvirkščiai.
— Ne, — pasakiau aš. — Aš tiesiog padariau taip, kad tau niekas nebesiskolintų.
Ji padėjo ragelį, o aš sėdėjau savo mažoje virtuvėje, kurioje kvepėjo kava ir šaltyje džiūstančiais skalbiniais, ir jaučiau, kaip kažkas mano krūtinėje — kažkas, kas dešimt mėnesių buvo susp austas — pamažu atsileido. Ne iš palengvėjimo. Iš supratimo, kad pagaliau nebejosiu kaip žaidėjas, kuriam nebūna pabaigos.
Mano žmona tada dar nežinojo, ką padariau. Grįžo iš darbo pavargusi, su krepšiu, pilnu daržovių. Aš priglaudžiau ją prie savęs ir pasakiau:
— Bute senamiestyje gyvens nepažįstami seneliai. Mums jo nereikia.
Ji pažvelgė į mane taip, lyg pirmą kartą matytų. Ne piktai, ne su priekaištu. Su tuo, ko aš niekada nebuvau matęs jos veide, kai kalbėdavom apie mamą.
— Gerai, — pasakė ji. — Tada pradėkim gyventi.
O aš pagalvojau apie tetą. Apie jos sodą, kuris tą vėlų rudenį kvepėjo pernokusiais obuoliais. Apie tai, kad dovanos tikrai nėra. Yra tik pasirinkimai, už kuriuos moki ne pinigais, o savo pačio gyvenimu.
Reginai nieko daugiau nebesakiau. Tik po kelių savaičių paštu atsiunčiau jai vieną iš tų senų sąskaitos lapų, kurį buvau pasilikęs, perlenktą per pusę. Ant jo užrašiau: „Sumokėta. Pilnai“.
Ir pirmą kartą per daugelį metų aš nemiegojau prieš tai galvodamas, ką ji pasakys ryte.
