Mano patėvis nebuvo piktas žmogus. Na, taip, jis galėjo aprėkti, jei grįždavau vėliau nei sutarta valanda, ir nuolat kartojo, kad pažadėjo mano mamai mane prižiūrėti. Bet juk tikrai ne iš pykčio — bent jau taip man tada atrodė.
Po mamos mirties mudvi su sese gyvenome jo bute Šiauliuose. Tiksliau, tai buvo jo butas, nes mamos namą teko parduoti, kol ji dar buvo gyva, kad būtų iš ko gydytis. Aš tada ką tik baigiau mokyklą, o mano sesė Gabija buvo dar visai maža. Pinigų šeimoje niekada nebuvo per daug, nes patėvis pusę algos palikdavo azartinių lošimų salone prie stoties, o kitą pusę sukišdavo į savo amžinai gendančią mašiną.
Tą vakarą, kai sutikau Tomą, prie prekybos centro dalinau reklaminius lankstinukus. Jis priėjo, paėmė vieną, paskui antrą, trečią ir pasakė:
— Klausyk, imu visus, kiek turi. O tu eini su manim į piceriją?
Tomas buvo trečiakursis, gražus, su ta šypsena, nuo kurios man iškart pasidarė karšta. Patėvis vėliau sakė, kad toks manęs nežiūrės rimtai, kad aš per paprasta, kad jis pažaidęs mes. Bet jis klydo. Tomas buvo geras. Šalia jo aš pirmą sykį per daug mėnesių jaučiausi ne našta, o mergina.
Kai pastojau, Tomas dingo. Tiesiog nustojo atsiliepti. Iš pradžių dar atsakinėjo į žinutes, paskui ir tas nustojo skaityti. O aš likau su pilvu, kuris augo kaip ant mielių, ir su seserim, kuri manęs kiekvieną vakarą klausdavo, kada grįš Tomas.
Patėvis ilgai nesakė nieko. Vaikščiojo po virtuvę, žiūrėjo pro langą į kiemą, kur kaimyno šuo tampydavo nudriskusį kamuolį. Paskui prisėdo prie stalo, atsiduso ir pasakė:
— Žinai, Liucina laukiasi dvynukų. Ji jau pas mane persikraustė. Supranti, trys kūdikiai viename bute — čia ne pokštas.
Liucina buvo jo naujoji moteris, medicinos seselė, kuri anksčiau dirbo mūsų poliklinikoje. Ji visada šypsojosi, bet aš mačiau, kas už tos šypsenos. Jai reikėjo buto. Mums su sese jame vietos nebeliko.
— Pagimdysi ir paliksi ligoninėje, — pasakė patėvis. — Užsirašyk atsisakymą. Tokius kūdikius greitai įsivaikina, Liucina sakė, kad jie išgraibstomi per kelias savaites.
Aš negalėjau patikėti, kad jis tai sako. Bet jis kartojo tai kiekvieną dieną. Kiekvieną vakarą, kai grįždavau iš darbo, jis man primindavo, kad jei parsinešiu vaiką namo, mudvi su Gabija atsidursim gatvėj.
Dirbau kasininke „Rimi“. Mano pamaina buvo ilga, kojos iki vakaro ištindavo, nugara skaudėjo, bet aš dirbau iki paskutinės dienos, nes niekas kitas manęs nebūtų išlaikęs. Būtent ten, prie kasos, aš ir pastebėjau tą porą. Vyras ir moteris, visada apsirengę tamsiai, visada mandagūs, bet su tokiomis akimis, kuriose kažkas užgeso.
— Čia tie, kurių dukra žuvo prieš daug metų, — paaiškino man viena bendradarbė. — Autobusas nuvažiavo nuo kelio į Klaipėdą. Mergaitė buvo vienintelis jų vaikas. Ji tada rankoje laikė angeliuką, pirktą ekskursijoje. Po laidotuvių kaimynai pradėjo nešti jai angeliukus. Dabar pas juos visa palangė tų figūrėlių.
Aš tą porą matydavau dažnai. Jie ateidavo kas antrą dieną, tylūs, pavargę, bet visada padėkodavo. Kartą vyras pastebėjo mano pilvą ir pasakė:
— Jums jau laikas namo, panele. Negalima taip ilgai dirbti.
Nuo tų žodžių man akyse pasirodė ašaros. Niekas manęs jau seniai nieko panašaus neklausė. Niekam nerūpėjo, kaip aš jaučiuosi. O jis, svetimas žmogus, sustojo ir pasakė.
Aš tada ir nusprendžiau. Jie turėjo gauti mano dukrą. Jie buvo geri žmonės, kurie mokėjo mylėti — juk tiek metų gyveno su skausmu ir nesusipyko. Jie užaugintų mano vaiką geriau nei aš, kuri neturėjau nieko.
Pirkau angeliuką sendaikčių parduotuvėje. Nuėjau pas juos į namus, padaviau moteriai, o paskui klausiausi jų istorijos. Ji pasakojo, kad negalėjo daugiau turėti vaikų, kad galvojo apie įvaikinimą, bet taip ir neišdrįso. Kad prašė dukros ženklo, bet niekas neįvyko.
Tą akimirką kambaryje kažkas sudundėjo. Nuėjom pažiūrėti — viena figūrėlė nuo lentynos nukrito ant grindų ir suskilo į tris dalis.
Moteris stovėjo ir žiūrėjo į šukes. Paskui pasakė: — Gal tai ir yra ženklas.
Aš pagimdžiau laiku. Mergaitę pavadinau Ieva. Liucina jau buvo pagimdžiusi anksčiau, jos dvynukai gulėjo ligoninėje, o namuose jau stovėjo dvi baltos lovytės. Mano vaikui niekas nieko nebuvo nupirkęs. Niekas.
Išrašymo dieną aš sėdėjau prekybos centre visą dieną, laukdama tamsos. Ant rankų turėjau nešynę su Ieva, o po jos antklode — voką su visais pinigais, kuriuos buvau spėjusi sutaupyti iš motinos pensijos likučių. Buvo ten apie aštuonis šimtus eurų. Parašiau laišką: kad mergaitė sveika, kad aš negaliu jos pasilikti, kad prisimenu apie nukritusį angeliuką.
Sutemus įslinkau į tą patį laiptinės kiemą prie Vytauto gatvės. Kažkur viršuj dunkstelėjo lifto durys, apačioje kiemo šuo sulojo į praeivį ir nutilo. Tyliai užlipau į trečią aukštą. Jau norėjau padėti nešynę prie durų, paskambinti ir bėgti. Bet tada už durų sugirgždėjo grindys, žvangtelėjo raktai, ir jos atsidarė. Ant slenksčio stovėjo vyras — matyt, kaip tik ėjo išnešti šiukšlių.
Jis mane pažino. Pamatė nešynę, voką, mano veidą. Aš pradėjau verkti ir papasakojau viską: apie Tomą, apie patėvį, apie Liuciną, apie jų reikalavimą palikti vaiką ligoninėje.
Jis klausėsi tylėdamas. Paskui tarė:
— Mano žmona jau miega. Užeik. Ryte pasikalbėsim.
Miegojau pas juos svetainėje, apsikabinus Ievą. Pirmą naktį per daug savaičių jaučiau, kad kažkas mus saugo.
Ryte pabudau nuo tuštumos. Ievos nebuvo. Širdis sustojo — jie paėmė ją! Noriu bėgti, šaukti, atsiimti…
Durys atsidarė. Į kambarį įėjo moteris. Ant rankų ji nešė Ievą, švarią, ramią, su šviežia sauskelne.
— Nekelk panikos, — pasakė ji. — Aš ją pamaitinau, kad tu pailsėtum. Imk, pasupuok, jei nori.
Aš nugrimzdau ant sofos ir negalėjau pakelti akių. Ką jai pasakė jos vyras? Ką jie nutarė?
Moteris atsisėdo priešais, lėtai gurkštelėjo arbatos iš puodelio, ant kurio buvo nupiešta katė, pasirėmė į stalą ir pasakė:
— Kiek tavo sesei metų?
— Dvylika.
— Ji galėtų pas mus persikraustyti.
Aš pakėliau galvą. Nesupratau, apie ką ji.
— Girdi, ką sakau? Jonas man papasakojo viską. Jūs neturite, kur gyventi. O jei tavo sesė liks pas patėvį, iš jos padarys namų tarnaitę. Tai tegul gyvena pas mus.
— Kaip „pas mus"? O kas su manim?
Ji atsistojo, priėjo prie lentynos, kur stovėjo dešimtys angeliukų, ir parodė į vieną — sulipdytą iš šukių.
— Mes su Jonu ilgai tylėjom. O paskui supratom, kad tu mums buvai atsiųsta ne tam, kad atiduotum savo vaiką. O kad mes tau padėtume. Čia vietos užteks. Gyvensit abi su seserim, aš padėsiu tau su Ieva, kol baigsi mokslus. O tas, ką sugalvojai apie atsisakymą — pamiršk. Vaiko iš motinos neatiduosiu. Taškas.
Aš sėdėjau ir negalėjau patikėti. Gabija ir aš — pas juos? Su Ieva? Be patėvio, be Liucinos, be šito amžino baimės, kad būsim išmestos?
— Jūs… tikrai? — tik tiek tesugebėjau ištarti.
Moteris padėjo man ant kelių tą sulipdytą angeliuką.
— Tikrai. Tik sąlyga viena. Kai ateis laikas — kai tau bus aštuoniolika, kai baigsi mokyklą ir pasistatysi save ant kojų — pažadėk, kad niekam neatiduosi šito angeliuko. Bus tavo.
Aš priėmiau jį ir laikiau labai stipriai, kad nenukristų.
Po savaitės mudvi su Gabija kraustėmės į jų namus. Patėvis pasirašė viską be žodžio — jis net nepanoro, kad grįžtume. O Liucina, pamenu, stovėjo prie lango ir šypsojosi.
Prabėgo šešeri metai. Aš baigiau ne tik mokyklą, bet ir koledžą — dabar dirbu vaikų darželyje. Gabija — studentė, gyvena vis dar pas Joną ir Rūtą. Ieva eina į nulinę klasę, piešia debesis ir kasryt už pusryčių stalo prašo nupirkti šuniuką.
O angeliukas stovi mano kambaryje, ant lentynos prie pat mamos nuotraukos. Kai vieną rytą jį nupūtė vėjas nuo palangės ir jis vėl įskilo, aš paėmiau klijus ir suklijavau per naktį — atsargiai, plytelę po plytelės, kol švitrai vėl susiliejo į vieną veidą.
