Mane vadina Tomu, man keturiasdešimt vieni metai, ir aš dvylika metų tvarkiau automobilių servisą Šiauliuose, Pramonės gatvėje, netoli geležinkelio pervažos. Tą servisą uždirbo ne aš — jį prieš dvidešimt tris metus pastatė mano tėvas, o kai jis mirė, viskas liko motinai, Reginai. Aš tiesiog ten dirbau. Kėliau automobilius keltuvu, keičiau tepalus, samdžiau ir atleidinėjau mechanikus, ir kažkodėl per tuos metus pats sau įsikalbėjau, kad tai jau seniai mano.
Motina niekada nesikišo. Ateidavo pirmadieniais patikrinti kasos, atsinešdavo obuolių iš savo sodo Kuršėnuose, sėdėdavo biure ant to paties sulankstomo kėdės, ant kurio sėdėjo dar tėvas. Aš dažnai net nepasisveikindavau tinkamai — buvau užsiėmęs, klientas laukdavo, o ji tiesiog atsisėsdavo ir tylėdavo, kol aš baigsiu. Man tada atrodė, kad ji taip praleidžia laiką, nes nebeturi ką veikti. Dabar suprantu — ji taip tikrindavo, ar aš dar čia, ar viskas gerai.
Prieš metus aš nuėjau pas notarą ir perrašiau servisą sau. Ne slapčia — taip sau tada sakiau. Tiesiog paprašiau motinos pasirašyti dovanojimo sutartį, paaiškinau, kad man reikia imti paskolą naujai kėlimo įrangai, kad bankas nekalbės su savininke, kuriai septyniasdešimt treji, kuri neturi jokių pajamų dokumentų. Ji paklausė vieno klausimo: „O jeigu tu vėl vesi, Tomai?" Aš tada net nesuvokiau, ką ji turėjo omenyje — tik po metų suprasiu, kad ji jau tada matė tai, ko aš dar nemačiau savyje.
Ji pasirašė. Be advokato, be jokių sąlygų, be nė žodžio apie tai, kad kada nors gali gyventi kitaip. Servisas tapo mano — dokumentuose, antspaudais, viskuo.
Po pusmečio susipažinau su Airida. Jauna, dvidešimt aštuonerių, dirbo buhaltere pas mano tiekėją padangų. Greitai persikėlė pas mane į butą, dar greičiau ėmė kalbėti apie tai, kaip „nepatogu", kad mano motina kartais užsuka be skambučio. Kalbėjo ne piktai — tokiu tonu, kuriuo lengva sutikti, jei nesigilini. „Gal ji galėtų iš anksto paskambinti?" „Gal jai geriau ne biure sėdėti, o ateiti tik pas gydytoją nuvežti?" Aš tada linksėjau. Nes buvo lengviau linksėti, negu ginčytis su moterimi, su kuria ką tik pradėjau gyventi.
Vieną spalio šeštadienį, apie pusę vienuolikos ryto, motina atėjo į servisą su savo obuoliais — kaip visada. Airida tą dieną buvo biure, tvarkė sąskaitas per mano nešiojamąjį kompiuterį. Pamačiusi motiną ji net neatsistojo. Pasakė, kad čia „darbo vieta, ne svečių kambarys", ir paprašė ateityje skambinti prieš atvažiuojant. Motina padėjo maišelį su obuoliais ant stalo, apsisuko ir išėjo. Aš tą akimirką buvau garaže po BMW, girdėjau viską pro pravertas duris ir — tylėjau. Ne todėl, kad pritariau. Todėl, kad nežinojau, ką pasakyti, nesugadinęs nei vienam, nei kitam nervų.
Po to motina beveik nustojo ateiti. Paskambindavo kartą per dvi savaites, klausdavo, kaip verslas, kaip sveikata, ir viskas. Aš pats sau sakiau — jai taip geriau, ramiau, nesivelia į mūsų su Airida gyvenimą. Tikra tiesa buvo kita: man buvo patogiau, kad ji nesirodo. Airidai nereikėjo dėl jos jaudintis, o man nereikėjo rinktis pusę.
Ir tada, kovo pradžioje, atėjo laiškas iš notarų biuro Vilniaus gatvėje. Registruotas, su kvitu apie įteikimą. Motina, pasirodo, prieš tris savaites buvo pas kitą notarą ir surašė dokumentą, kuriuo atšaukė dovanojimo sutartį — pasinaudojo teise, kuri Lietuvos teisėje egzistuoja tiksliai tokiam atvejui: kai apdovanotasis elgiasi su dovanotoju „ypač nedėkingai". Prie laiško buvo pridėtas notaro paaiškinimas ir nuoroda į straipsnį civiliniame kodekse. Servisas per tris savaites vėl tapo jos.
Aš tą dieną nuvažiavau į Kuršėnus. Motina sėdėjo virtuvėje, ant palangės augo pelargonijos, o per televizorių tyliai ėjo kažkoks vidudienio serialas, kurio ji net nežiūrėjo — tiesiog buvo įjungtas fonui. Ant stalo gulėjo mėlynas segtuvas su visais dokumentais — sutartimi, notaro pažyma, mano tėvo senu servisu susijusiais popieriais dar iš devyniasdešimt trečių. Ji nepradėjo priekaištauti. Pastatė prieš mane puodelį arbatos ir pasakė:
— Tu manęs neišvarei. Bet tu leidai, kad mane išvarytų iš vietos, kurią sukūrė tavo tėvas. Aš tą sekmadienį grįžau namo ir tris valandas žiūrėjau į tą maišelį su obuoliais, kurį parsivežiau atgal. Supratau, kad servisas man reikalingas ne todėl, kad man reikia pinigų. Man reikia žinoti, kad yra vieta, kur mane įleis be skambučio.
Aš bandžiau kalbėti apie paskolą, apie kėlimo įrangą, apie tai, kad viską sutvarkysiu. Ji papurtė galvą.
— Tu gali dirbti servise, Tomai. Kaip vadybininkas, kaip meistras — kaip nori. Aš mokėsiu tau algą, kaip mokėdavo tėvas kitiems. Bet dokumentai liks mano vardu, kol pati nuspręsiu kitaip.
Airida, sužinojusi, per savaitę susikrovė daiktus. Sakė, kad nesitikėjo gyventi su vyru, kuris „net verslo negali apginti nuo savo mamos". Aš jos nestabdžiau — kažkur giliai jaučiau, kad ji teisi tik iš dalies: aš tikrai nieko negynei. Bet negynei ne verslo. Negynei žmogaus, kuris septyniasdešimt trejus metus niekam nebuvo prioritetas.
Dabar aš vėl dirbu tame pačiame servise Pramonės gatvėje. Ateinu septintą ryto, atidarau vartus tuo pačiu raktu, kurį prieš dvidešimt trejus metus nukalė tėvas. Motina užsuka pirmadieniais, atsineša obuolių — dabar jau iš naujo pasodinto sodo, seną pernai iškirto. Sėdi tame pačiame sulankstomame kėdėje. Aš dabar visada pertraukiu darbą ir prisėdu šalia, nors klientas ir laukia lauke. Jis palauks. Ji laukė dvidešimt metų.
