Aš esu Andrius Butkus, trisdešimt septynerių, dirbu buhalteriu vienoje logistikos įmonėje Vilniuje. Šitą istoriją pasakoju ne todėl, kad esu didvyris. Pasakoju todėl, kad mane vaizdavo piktadariu, o aš tiesiog norėjau atgauti tai, kas mano.
Prieš metus buvau susižadėjęs su Rūta. Gyvenome kartu Žirmūnuose, planavome vestuves rudenį. Tada sužinojau, kad ji dvejus metus rašinėjasi su Tomu — mano geriausiu draugu, kurio pažinojau nuo armijos laikų, tuo, kurį prašiau būti liudininku vestuvėse. Palikau butą, palikau ją, ir maniau, kad tuo viskas baigėsi. Klydau.
Tą pilkšvą lapkričio popietę išėjau iš biuro tik dešimčiai minučių — nunešti motinos dokumentų aplanką notarei, kuri tvarkė senelio palikimo reikalus. Senelis paliko sodybą Trakų rajone, prie Galvės ežero, ir pagaliau atėjo laikas ją parduoti — motina serga, jai reikia pinigų gydymui, o namelis stovi tuščias jau treji metai.
Prie mano „Škoda Octavia" stovėjo Rūta. Rankose laikė mažą, mėlyną dėžutę su nulūžusiu dangteliu — vaikišką termoso dėžutę. Iškart ją atpažinau: motina joje laikė senus sodybos raktus, kol perkėlė juos į spintelę prie durų.
Šalia jos — Tomas. Vilkėjo tą pačią rudą striukę, kurią dėvėjo per mūsų sužadėtuves, kai sakė tostą apie „draugystę visam gyvenimui".
— Neatidarink bagažinės, — pasakė Rūta, dar prieš man spėjant paklausti, ką ji čia veikia.
Tomas žengė artyn, delnus iškėlęs kaip ramintojas.
— Andriau, nedaryk scenos. Čia žmonių.
Vos susilaikiau nesijuokęs. Žmonės, kurie daro purviniausius dalykus, visada labiausiai bijo scenos.
— Iš kur ta dėžutė? — paklausiau.
— Atėjau tau kai ką grąžinti, — atsakė ji, dėžutę suspaudusi abiem rankomis.
— Po metų?
— Po to, kai sužinojau, ką padarei.
Tomas nuleido galvą. Pastebėjau ant jo batų raudonoko molio taškus — tokio paties, koks būna prie Galvės, kur pats nebuvau buvęs mėnesius. Nurijau seiles, gerklė staiga pasidarė sausa.
— Kur buvot? — paklausiau.
Rūta žvilgtelėjo į bagažinę.
— Atidaryk, — pasakė Tomas. — Geriau jau baigkim.
Paspaudžiau raktelio mygtuką. Bagažinė spragtelėjo. Viduje gulėjo sena antklodė, plastikinis maišelis su statybinėmis dulkėmis ir rudas vokas, kuris nepriklausė man. Be jokio vardo, bet užklijuotas raudona lipnia juosta.
Tik tada prisiminiau: praėjusią savaitę pats daviau Tomui atsarginį rakteliuką, kai jis „padėjo" man perstumti automobilį kieme, nes užtvėriau kaimyno vartus. Jis pažadėjo grąžinti raktelį — ir grąžino, bet dabar supratau, kiek laiko turėjo jį pasilaikyti sau.
Rūta ėmė kalbėti garsiai — taip, tarsi norėjo, kad išgirstų visi, kurie tuo metu ėjo pro biuro duris.
— Netikiu, kad slėpei dokumentus nuo savo motinos!
Dvi kolegės iš buhalterijos sustojo prie įėjimo. Apsaugos darbuotojas pažiūrėjo į mus. Scena jau prasidėjo — tik ne aš ją pradėjau.
— Tai ne mano, — pasakiau.
Tomas liūdnai šyptelėjo.
— Ir toliau meluosi?
Tada supratau — jie atėjo ne kažką grąžinti. Jie atėjo kažką man palikti.
— Tavo mama pati man davė šitą dėžutę, — pasakė Rūta ir atidarė termoso dėžutę. Viduje gulėjo mažas surūdijęs raktas. — Sakė, kad tu neturi parduoti sodybos. Kad yra paslaptis.
Gerklę suspaudė. Motina jau kelis mėnesius sirgo po insulto, ranka jai drebėjo, ji greitai pavargdavo nuo pokalbių. Bet apie „paslaptį" ji man niekada nieko neužsiminė — o su motina kalbėdavausi kasdien.
— Kada su ja kalbėjot? — paklausiau.
— Ne tavo reikalas, — atrėžė Rūta.
— Ji mano motina.
Tomas žengė žingsnį artyn.
— Todėl turėtum gėdytis.
Žodis „gėdytis" nukrito tiesiai prieš mano kolegas. Mačiau, kaip jie žiūri tai į mane, tai į atidarytą bagažinę. Akimirką pats savo istorijoje atrodžiau kaltas.
Bet Rūta padarė klaidą. Ji pasakė:
— Sodyba buvo pažadėta man dar prieš mums išsiskiriant.
Niekas niekada jai jos nebuvo pažadėjęs.
— Kas tau tai pasakė? — paklausiau.
Ji nutilo. Už ją atsakė Tomas:
— Senelis ketino.
— Mano senelis mirė prieš septynerius metus, — pasakiau. — Tu jį pažinojai tik iš nuotraukų.
Jis išbalo. Priėjo apsaugos darbuotojas.
— Pone, ar yra problemų?
— Taip, — pasakiau. — Kažkas įdėjo voką į mano bagažinę.
Tomas iškart iškėlė rankas.
— Tai šeimos reikalas.
— Ne, — atsakiau. — Tai bandymas mane apkaltinti.
Rūta atsisuko į mane, akyse degė pyktis.
— Tu visada išsisuki. Net kai mane palikai.
Tiesa buvo kitokia. Ji paliko mane, kai sužinojau apie ją ir Tomą. Bendriems draugams tada sakė, kad aš esu šaltas, šykštus ir apsėstas palikimo.
Tada iš biuro durų išėjo mano motina. Ne viena — po ranka ją laikė kaimynas Kazimieras, pensininkas, kuris vežiodavo ją pas gydytoją, kai aš būdavau darbe. Veidas išbalęs, žingsnis netvirtas, bet žiūrėjo ji tiesiai į Rūtą.
— Aš nerašiau jokio raštelio, — pasakė motina. — Ir raktelio niekam nedaviau. Jis visą laiką gulėjo spintelėje prie durų.
Rūta staigiai atsisuko.
— Vera teta, mes juk kalbėjome…
— Kalbėjot su manimi, taip, — pertraukė motina. — Atėjot pas mane praeitą trečiadienį, sėdėjot prie arbatos ir sakėt, kad sūnus nori mane apiplėšti, parduoti sodybą ir nė cento neduoti gydymui. Kazimierai, ar taip buvo?
Kaimynas linktelėjo ir ištraukė iš švarko kišenės mažą diktofoną.
— Aš tą dieną taisiau tavo motinai spintelės vyrius, — pasakė jis man. — Girdėjau per sieną, kaip jie kalba, ir tiesiog įjungiau diktofoną, kurį nešiojuosi medžioklei pažymėti paukščių balsus. Palikau jį virtuvės palangėje.
Įrašas prasidėjo Rūtos balsu:
— Jeigu paprašysime rašto, kad Andrius slepia dokumentus, visi patikės — jis ir taip visiems atrodo godus.
Tada Tomo balsas:
— O kai turtas pereis per mus, pasidalinsim pinigus. Jis niekaip neįrodys, iš kur atsirado vokas.
Parkinge stojo tyla. Rūta paleido dėžutę iš rankų. Surūdijęs raktas nukrito ant asfalto ir skambtelėjo taip garsiai, tarsi visas jų planas su juo sudužo.
Tomas bandė sakyti, kad įrašas ištrauktas iš konteksto. Bet konteksto, kuris jį išgelbėtų, jau nebuvo. Apsaugos darbuotojas viską matė. Kolegos irgi. Kazimieras dar pridūrė, kad tą pačią savaitę matė Tomą prie mano automobilio kieme — su tuo pačiu atsarginiu rakteliu rankoje, apie kurį aš pats tik ką prisiminiau.
Policijos vietoje nereikėjo. Reikėjo tik tiesos, o ji pagaliau buvo stipresnė už jų suvaidintą teatrą.
Vakare Rūta parašė žinutę: „Neturėjai manęs žeminti prieš visus."
Perskaičiau ir ištryniau. Ji atėjo pažeminti manęs biuro parkinge. Atėjo padaryti iš manęs vagį prieš kolegas. Atėjo su vyru, su kuriuo mane apgaudinėjo, kad pasiimtų turtą, kuris niekada nebuvo jos.
Kitą savaitę mano advokatė Živilė Petrauskaitė pateikė pranešimą dėl bandymo manipuliuoti mano motina. Sodybos pardavimo sandoris buvo sustabdytas, kol notarė patikrino visus dokumentus iš naujo. Tomas prarado darbą — jo įmonė sužinojo, kad jis naudojo tarnybinius ryšius asmeninei apgaulei.
Po dviejų savaičių nuvažiavau į Trakų rajoną vienas. Sodyba stovėjo tuščia, apšerkšnijusi, kaimynų šuo kaukė kažkur už tvoros. Atrakinau duris tuo pačiu surūdijusiu raktu, pastačiau termoso dėžutę ant palangės ir pasilikau namuose per naktį.
Ryte paskambinau notarei ir pasakiau, kad sandoris tęsiasi, pinigai eis motinos gydymui, o dokumentus dabar tvarko tik ji ir advokatė — be jokių tarpininkų, be jokių „šeimos draugų". Devyni tūkstančiai eurų, kuriuos Tomas su Rūta tikėjosi pasidalinti, pervesti tiesiai į motinos sąskaitą ligoninei Santaros klinikose.
Raktą padėjau atgal į spintelę prie durų, ten, kur jis gulėjo visus tuos metus. Užvėriau spintelės dureles ir išjungiau šviesą virtuvėje.
