Rašysiu šią istoriją lietuviškai, perkeltą į Lietuvą, su naujais herojų vardais, kitu miestu ir savitomis buitinėmis detalėmis, pratęsdamas ją iki tikros pabaigos su konkrečiu veiksmu.
—
Butas Žaliakalnyje, kurį pati remontavau
— Mano žmona kaip lenta! Pirkėją jos butui jau radau, — kikeno į telefoną vyras, patenkintas savimi kaip katinas prie grietinės dubenėlio.
— Ne, Deimantai, ko tu čia jaudiniesi. Ji nieko nepadarys ir nepyps. Tiesiog pasakysi: pasirašyk čia ir čia, reikia dokumentams, — ir ji pasirašys, net nepasižiūrėjusi. Ji man į akis žiūri ir tiki kiekvienu žodžiu. Lenta. Be charakterio. Mano nemokama namų tvarkytoja.
Stovėjau tamsokame prieškambaryje su dviem sunkiais maišais rankose, negalėdama nei įkvėpti, nei pajudėti. Raktai dar kyšojo spynoje — durų net nespėjau tinkamai uždaryti, tik pridariau.
Maišuose, kurie dabar be gailesčio tempė man rankas, gulėjo bulvės su žemėtais lukštais, svogūnai, pigūs vištienos šlaunelės iš „Iki“ akcijos, grikiai su geltona kainos etikete ir trys mažučiai jogurtai mūsų sūnui Tomui — jis valgė tik baltus, be cukraus ir priedų. Visą kelią namo iš darbo galvojau, ar spėsiu greitai atšaldyti tą prakeiktą mėsą, ar vėl teks mesti ant įkaitusios keptuvės beveik ledinį gabalą ir kaltai apsimesti prieš vyrą, kad taip ir turėjo būti — kepta, o ne tiesiog troškinta blankiame vandenyje.
O tuo metu virtuvėje stovėjo mano Vytas. Mano vyras. Stovėjo nugara į duris, telefoną prispaudęs prie ausies petimi. Rankoje aplaidžiai sukiojo šaukštelį, priešais garavo puodelis pigios tirpios kavos su trimis šaukštais cukraus. Puodelio po savęs jis niekada neplaudavo. Kaip ir riebių lėkščių. Kaip ir apskritai visko, ko principingai nelaikė „vyriškais reikalais“.
— Ji net nesupras, ką pasirašė, — tęsė jis toliau, tikras savimi. — Aš jau su normaliu makleriu susitaręs. Pirkėjas rimtas, pinigai bus greitai, grynais. Svarbiausia, kad Lina nepradėtų kelti perteklinių klausimų. Bet ji nepradės. Ji pas mane tyli ir patogi.
Ir tada garsiai nusijuokė. Per gerai pažinojau tą juoką. Būtent taip jis pasitenkinęs kvatodavo su draugais garaže, geriantys alų, kol aš po jų tyliai plaudavau nešvarias lėkštes ir šluostydavau nudažytą stalą. Taip pat jis juokėsi, kai mūsų mažasis Tomas vaikystėje smarkiai nukrito nuo dviratuko, susižeidęs kelius iki kraujo, o aš panikuodama bėgau su vandenilio peroksidu, o Vytas paniekinamai numesdavo:
— Nekvarkėk virš jo kaip višta. Tegul pats keliasi, vyru bus.
Tas pats balsas. Tas pats šypsnys, kurį girdėjau per sieną, kai jis „aiškindavosi“ su savo motina dėl pinigų. Aš, Lina Petrauskaitė, keturiasdešimt trejų metų, dirbanti buhaltere logistikos įmonėje prie „Girstupio“ prekybos centro Kaune, dvylika metų buvau ištekėjusi už žmogaus, kuris ką tik telefonu pardavė mano butą kaip nereikalingą baldą.
Butą Žaliakalnyje. Tą patį, kurį prieš aštuonerius metus paveldėjau iš savo mamos, kai ji mirė nuo insulto ligoninėje Kaune, palatoje ant antro aukšto, kur aš sėdėjau prie jos lovos tris paskutines naktis. Butą, kurį pati, savo pinigais, remontavau — keičiau vamzdžius, dažiau sienas šviesiai pilka spalva, nes mama visą gyvenimą svajojo apie tokią virtuvę, bet neturėjo pinigų. Butą, kuris teisiškai priklausė tik man — paveldėtas turtas, ne bendra sutuoktinių nuosavybė. Bet Vytas apie tai, matyt, pamiršo. Arba nusprendė, kad popierius parodys tik tai, ką jis nori parodyti.
Aš tyliai pastačiau maišus ant grindų. Neriaumojau, neverkiau, net durų nepatrenkiau. Tiesiog stovėjau ir klausiausi, kaip mano vyras baigia pokalbį, atsisveikina su Deimantu, padeda telefoną ant palangės šalia neplauto puodelio ir vėl imasi maišyti į jokį virtuvinį reikalą nesikišančią kavą.
Įėjau į virtuvę taip, tarsi nieko nebūčiau girdėjusi.
— Parvažiavau, — pasakiau. — Pirkau mėsą, iškepsiu Tomui.
Jis atsisuko, nusišypsojo — tas pats šypsnys, kurį prieš minutę girdėjau telefone. — Gerai, mieloji. Beje, rytoj užsuk pas notarą, turėsim pasirašyti kelis popierius dėl tavo buto, kad galėtume jį… na, tvarkingai perregistruoti mūsų vardu. Formalumas.
— Koks formalumas? — paklausiau ramiai, dedant mėsą į kriauklę.
— Na, kad butas būtų teisingai įformintas, žinai, kad vėliau nebūtų problemų su paveldėjimu Tomui.
Melavo man tiesiai į akis, žinodamas, kad ką tik pardavė šitą butą svetimam žmogui už grynus.
Aš linktelėjau ir nusišypsojau tiek pat netikrai, kiek ir jis. Vidury pokalbio pastebėjau, kaip už lango, kaimyno bute, degė televizorius — buvo transliuojama krepšinio rungtynė, girdėjosi komentatoriaus balsas per sienas. Kažkoks visai kasdieniškas garsas, kuris tą vakarą man priminė, kad pasaulis toliau sukasi, nors mano rankos drebėjo pjaustant svogūną.
Kitą dieną, eidama tariamai pas notarą pasirašyti „formalumų“, aš iš tikrųjų nuvažiavau į kitą pusę miesto — pas advokatę Rasą Jankauskienę, kurios kontora buvo Vilijampolėje, netoli senosios sinagogos. Su savimi pasiėmiau storą rudą aplanką, kuriame per metus surinkau viską: paveldėjimo teisės liudijimą, buto registro išrašą iš Nekilnojamojo turto registro, savo vardu išrašytas remonto sąskaitas.
Rasa peržiūrėjo dokumentus, užsidėjo akinius, ir aš mačiau, kaip jos veidas keitėsi.
— Ponia Petrauskaite, šis butas — jūsų asmeninė nuosavybė, paveldėta tiesiogine linija. Jūsų vyras neturi jokios teisės jo parduoti be jūsų sutikimo, net jei jūs būtumėte oficialiai susituokę bendrosios jungtinės nuosavybės režimu. Jei jis jau surado pirkėją ir bando gauti jūsų parašą apgaule, tai gali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama veika.
Aš papasakojau apie telefoninį pokalbį, kurį netyčia girdėjau. Rasa patarė nedelsiant kreiptis dėl draudžiamųjų priemonių taikymo ir uždrausti bet kokius sandorius su tuo butu, kol viskas neišsiaiškinta teisme.
Tą pačią savaitę, ketvirtadienį rugsėjo trečią dieną, aš padaviau prašymą Kauno apylinkės teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo — teismas per tris dienas uždraudė bet kokius disponavimo veiksmus su butu, esančiu Žaliakalnyje, Partizanų gatvėje. Nutartis buvo įregistruota registrų centre tą pačią dieną, kai ją gavau.
Vytas apie tai sužinojo savaitgalį, kai jo maklerio jam paskambino sutrikęs ir pranešė, kad sandoris sustabdytas — registrų centro sistemoje atsirado teismo žyma. Jis grįžo namo įsiutęs, švaistydamasis telefonu.
— Ką tu padarei? — riktelėjo jis, vos peržengęs slenkstį. — Kokį teismą, kokį draudimą? Tai mūsų butas!
— Ne, — atsakiau ramiai, sėdėdama prie stalo su puodeliu arbatos, kurį pati sau užsivirinau. — Tai mano butas. Paveldėtas iš mamos. Tavo vardo dokumentuose nėra ir nebus.
— Aš girdėjau, ką sakei Deimantui telefonu, — pridūriau. — Apie lentą. Apie nemokamą namų tvarkytoją. Apie tai, kad aš nesupratau, ką pasirašau.
Jo veidas pabalo, paskui paraudo.
— Tu klauseisi?
— Aš tiesiog parėjau namo su pirkiniais, — atsakiau. — Ir viską girdėjau.
Tą vakarą jis šaukė, grasino, sakė, kad aš „sugadinau šeimą dėl kvailos pinigų sumos“. Sandoris, kurį jis derėjosi su pirkėju, buvo sutartas už penkiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų — pusę tikros rinkos vertės, nes jam skubiai reikėjo pinigų padengti skolą, apie kurią aš nieko nežinojau, susijusią su jo verslo partneriu ir nesėkminga investicija į automobilių dalių sandėlį Marijampolėje.
Aš klausiausi, plaudama puodelį, kurio jis, kaip visada, nebūtų nuplovęs pats.
— Sandoris nutrauktas, — pasakiau. — Ir dar vienas dalykas, Vytai. Rytoj einu pas advokatę dėl santuokos nutraukimo. Jau užsiregistravau konsultacijai.
Jis manė, kad tai blefas. Bet po dviejų savaičių, spalio pradžioje, jam buvo įteiktas šaukimas į teismą — ieškinys dėl santuokos nutraukimo, paduotas mano, ir atskiras pareiškimas dėl draudimo disponuoti butu, patvirtintas jau ne laikinai, o galutinai, kai teismas gavo visus paveldėjimo dokumentus.
Paskutinį kartą jis stovėjo prie tų pačių virtuvės durų, iš kurių aš prieš mėnesį girdėjau jį šnekant su Deimantu. Dabar jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš dedu į dėžę savo dokumentų aplanką, buto raktus nuo naujos spynos, kurią savaitę anksčiau pati užsisakiau meistrui pakeisti — senoji spyna, kurią jis turėjo, jau nebeatidarė durų.
— Tomas liks su manimi, bute, — pasakiau. — Tu gali kreiptis dėl bendravimo tvarkos per teismą, kaip ir dera.
Jis nieko nesakė. Tik stovėjo tarpduryje, žiūrėdamas į naują spyną, kurios raktas jam jau nebetiko.
