Mane vadina Rita Kazlauskiene, ir Kalvarijų turguje Vilniuje daržoves prekiauju jau vienuolika metų. Ten mačiau visko: barnius dėl euro už pomidorus, moteris, tris kartus perskaičiuojančias smulkius prieš perkant bulvę, berniukus, vagiančius obuolius ir bėgančius tarp dėžių. Bet kas atsitiko praėjusį šeštadienį, gal dešimt prekystalių nuo mano, pat sekonhendo drabužių eilės gale, taip greit nepamiršiu.
Ten, prie rankomis siūtų antklodžių prekystalio, jau keli mėnesiai stovi vyras, kuriam gerokai per septyniasdešimt, su maždaug penkiolikos metų mergaite invalido vežimėlyje. Pažinojau juos iš matymo — jis vadinasi ponas Antanas, ji jį vadina seneliu, bet iš tikrųjų ji ne tikra jo anūkė, o sūnaus, kurio jis seniai nematė, dukra. Taip man kartą papasakojo kaimynė nuo pieno produktų prekystalio, kuri jiems pardavinėjo siūlus ir sagas antklodėms.
Mergaitė neteko kojų judėjimo per autoavariją, prieš metus, kažkur ant Panevėžio apvažiavimo. Tiksliai nežinau detalių, bet supratau, kad ją partrenkė kita mašina, sukdama ant šlapios asfalto dangos, o senelis liko vieninteliu jos atramos tašku. Mergaitės mama mirė gimdydama, o tėvas dingo iškart po to — tai girdėjau iš pačios Bianos (taip ją vadino), kai stovėjau eilėje prie spurgų kioskelio, o ji laukė šalia manęs, seneliui nuėjus pirkti siūlų.
Nuo tada kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį ponas Antanas atsiveždavo, prisirišęs prie mergaitės vežimėlio, krūvą spalvotų, rankomis siūtų antklodžių su gyvūnėlių ar gėlių raštais, kūdikiams ir mažiems vaikams. Pardavinėjo po dvidešimt–trisdešimt eurų vienetą. Kaimynė sakė, kad senelis dirba dviem pamainom statybinių medžiagų sandėlyje netoli stoties, o vakare, grįžęs namo visiškai išsekęs, siuva iki vienos-dviejų nakties prie stalinės lempos šviesos, akiniams vis slystant nuo nosies. O Biana rūšiuoja atraižas ir klijuoja kainų lapelius su tokiu vikrumu, kuris mane kaskart stebindavo — lyg norėtų rankomis atpirkti tai, ko kojos nebegali padaryti.
Turguje sklandė gandai, kad jie renka pinigus reabilitacijos kursui privačioje klinikoje Kaune, kažkokiai specializuotai terapijai, labai brangiai, kurios valstybinis draudimas padengia tik pusę. Kalbėta apie maždaug penkiasdešimt tūkstančių eurų sumą, iki kurios, aišku, labai sunku prieiti vien iš antklodžių, parduodamų po dvidešimt penkis eurus.
Praėjusį šeštadienį aš jau buvau sutvarkiusi dėžutes su paprikomis ir pomidorais — prekyba ėjosi neblogai, artėjo Žolinė ir žmonės pirko daugiau šeimos stalui — ir nuėjau nusipirkti karštos arbatos iš automato turgaus gale, kaip tik prie jų prekystalio. Ketinau greitai grįžti, nes prekystalį palikau be priežiūros, bet tai, ką ten pamačiau, mane užlaikė ilgiau, nei turėjau.
Prie jų prekystalio priėjo apie keturiasdešimties metų vyras. Vilkėjo nudėvėtą juodą odinę liemenę su prisiūtais ženkleliais, sunkius batus ir tamsios spalvos bandaną ant kaktos. Ant abiejų dilbių turėjo tatuiruotes — vienoje erelis, kitos gerai neįžiūrėjau. Lauke, prie šaligatvio, stovėjo didelis juodas motociklas su chromu, tokių, kurie užvedant kelia triukšmo kaip traktorius.
Vyras sustojo prie prekystalio ir ilgai žiūrėjo į antklodes, nieko nesakydamas. Ponas Antanas, kaip įprastai mandagiai, paklausė, ar gali padėti, gal jam reikia antklodės anūkui. Motociklininkas neatsakė. Lėtai pakėlė žvilgsnį ir įsistebeilijo į senuką, ir jo veidas staiga pasikeitė — įsitempė, lyg pagaliau būtų suradęs tai, ko ieškojo labai ilgai.
Likau stovėti su plastikiniu puodeliu rankoje, visiškai pamiršusi apie šąlančią arbatą.
Vyras įsikišo ranką į liemenę ir ištraukė storą, sulankstytą voką, kurį ištiesė virš prekystalio.
— Tai tu, — pasakė lėtai, beveik užkimusiu balsu.
Pono Antano veidas pasikeitė. Mačiau, kaip nusviro pečiai.
— Ieškau tavęs dvidešimt metų, — tęsė motociklininkas. — Žinau tiksliai, ką tada padarei. Nebeapgausi daugiau nieko.
Biana pažvelgė į senelį, paskui į vyrą, paskui vėl į senelį. Mačiau jos rankas, taip stipriai suspaudusias vežimėlio rato rėmą, kad pabalo pirštai.
Senelis ištiesė ranką ir paėmė voką, atplėšė drebančiais pirštais. Mačiau, kaip iš skruostų nubėgo spalva, žiūrint į vidų — lyg kažkas būtų staiga ištraukęs kėdę iš po jo.
— Ne, — pasakė jis, beveik sau. — Tu esi? Negali būti.
Šokas jo veide per kelias sekundes virto kažkuo kitu — pyktis, kurio nemaniau, kad toks švelnus žmogus, siuvantis antklodes sergantiems vaikams, galėtų turėti savyje.
— KAIP TU DRĮSTI? — sušuko, suspaudęs voką kumštyje.
Aplinkui keli pirkėjai sustojo. Aš stovėjau nejudėdama prie arbatos automato, širdžiai smarkiai plakant, nesuprasdama tiksliai, kas vyksta, bet jausdama, kad tai ne eilinis turgaus barnis.
Motociklininkas nepajudėjo. Leido seneliui išlieti pyktį, paskui tarė, šįkart tyliau:
— Neatėjau tau padaryti bloga, seneli. Atėjau grąžinti, kas tavo.
Tik tada supratau, kad voke buvo ne grasinimas, o senos, pageltusios nuotraukos ir kažkokie mašinėle spausdinti popieriai. Biana ištiesė ranką, senelis padavė voką jai, drebėdamas. Mergaitė ištraukė nuotraukas — jauną besišypsančią moterį, laikančią ant rankų suvystytą kūdikį.
— Mama, — sušnabždėjo ji.
Motociklininkas, kurio vardas — kaip po pusvalandžio sužinojo visas turgus — buvo Darius, buvo Bianos mamos brolis. Prieš dvidešimt metų, kai jo sesuo mirė gimdydama, o svainis dingo, mamos šeima manė, kad senelis iš tėvo pusės, tai yra būtent ponas Antanas, išvažiavo su vaiku be pėdsakų, atsisakęs bet kokio kontakto, pavydžios tetos nepagrįstai apkaltintas, esą jis „pardavė" vaiką užsienio šeimai, kad išvengtų atsakomybės. Darius ieškojo šio vyro trijuose rajonuose, klausinėjo seniūnijose, bažnyčiose, net susimokėjo privačiam detektyvui iš savo, kaip automechaniko, santaupų, kad galiausiai sužinotų dabar, prie Kalvarijų turgaus prekystalio, jog senukas, dvidešimt metų kaltinamas vaiko pagrobimu, vienas užaugino mergaitę, mokėjo už jos mokslus iš sandėlio vedėjo algos ir siuvo antklodes iki pirmos nakties, kad apmokėtų medicininę reabilitaciją.
Antano pyktis buvo nukreiptas ne į kaltinimą, o į mamos šeimą, kuri jį apkalbėjo per visą miestą niekada net nepabandžiusi susisiekti, net nepasiteiravusi, ar mergaitei yra ką valgyti.
— Dvidešimt metų, — pasakė senelis, balsui virpant, sėsdamasis į savo sulankstomą kėdę prie prekystalio, lyg keliai jo nebelaikytų. — Dvidešimt metų maniau, kad niekam nerūpi, ar mes gyvi, ar mirę.
Darius atsiklaupė prie vežimėlio, pažvelgė į Bianą ir iš liemenės kišenės išsitraukė seną telefoną su įskilusiu dėklu.
— Turiu sutaupęs keturiasdešimt tūkstančių eurų, — pasakė jis. — Atidėdavau kas mėnesį iš to, ką uždirbu servise, galvodamas, kad kada nors vis tiek tave surasiu, atiduosiu anūkei. Nežinojau, kad pinigų reikia kam kitam. Bet dabar žinau.
Mergaitė neverkė, nors aš, stovėdama prie prekystalio, turėjau ašaras akyse ir apsimečiau tvarkanti tuščią arbatos puodelį, kad turėčiau priežastį ten pasilikti.
Po trijų savaičių sužinojau iš pieno produktų kaimynės tęsinį. Ponas Antanas nuvyko su Dariumi ir jo apmokėtu advokatu pas notarą Gedimino prospekte, kur pasirašė dokumentus, kuriais Biana tapo tiesiogine sumos, kurią sukaupė jos dėdė, paveldėtoja, su tinkamai sutvarkytais notariniais aktais, plius teisiškai padalinta globa tarp abiejų, kad mergaitė nebepriklausytų vien nuo septyniasdešimt šešerių metų senolio jėgų. Pinigai — tie keturiasdešimt tūkstančių eurų plius beveik dvylika tūkstančių, sukauptų iš antklodžių pardavimo — buvo pervesti į sąskaitą, atidarytą Bianos vardu, kurios išrašą senelis dabar laiko mėlyname plastikiniame aplanke, viršutiniame virtuvės spintelės stalčiuje.
Reabilitacijos kursas prasidėjo spalį, klinikoje Kaune. Ponas Antanas atsisakė vienos iš dviejų pamainų sandėlyje — jam nebereikia dirbti dvigubai, bet vis tiek atvyksta šeštadieniais į turgų, su mažiau antklodžių pardavimui, labiau iš įpročio nei iš reikalo. Sako, jam patinka pasikalbėti su žmonėmis. O Darius dabar atvyksta beveik kiekvieną savaitgalį su savo motociklu, pasistato jį prie prekystalio ir sėdi ten dvi-tris valandas, padėdamas Bianai supakuoti likusias antklodes, o jo šuo, senas aviganis vardu Zurba, miega po stalu tarp mano dėžučių su pomidorais.
