Rugsėjo pradžia Kaune atnešė pirmus šaltus rytus, ir Gintarė jau trečią savaitę sėdėjo tame pačiame kavinės kampe prie Laisvės alėjos, kai priešais atsisėdo motina.
— Tau jau trisdešimt dveji, — pasakė Danutė, statydama ant stalo puodelį taip, kad porcelianas trinktelėjo. — Aš tavo metais jau turėjau tave ir Mantą.
— Mama, aš dirbu prie projekto, kuris baigsis per tris mėnesius. Paaukštinimas jau beveik kišenėje.
— Kišenė tuštėja, o kiaušinėliai — ne guma, netempsis amžinai.
Gintarė pastūmė nuo savęs neišgertą kavą. Ji dirbo architektūros biure prie naujo prekybos centro projekto Šančiuose, ir kolegos jau šnekučiavosi, kad būtent jai paskirs komandos vadovės vietą. Su Tomu, savo vyru, jie buvo susitarę: pirma — butas be hipotekos, tada — vaikas. Butas Žaliakalnyje dar buvo įkeistas bankui, liko treji metai mokėjimų.
— Aš nesu tavo amžiaus atsakymas, mama. Aš esu savo.
— O kai man bus per vėlu tave, anūkėlio pasupti? Kai jau nė kojų nepavilksiu iš tavo balkono į savo virtuvę?
Ginčas pasikartojo per Kalėdas, per gimtadienį, per kiekvieną sekmadienio pietų susitikimą Danutės bute Petrašiūnuose. Tomas iš pradžių tylėdavo, paskui pradėjo išeiti į balkoną rūkyti, nors buvo metęs prieš penkerius metus.
Lapkritį Gintarei paskyrė komandos vadovės pareigas. Tą patį vakarą, grįžusi namo, ji rado Tomą prie stalo su banko išrašu rankose.
— Mes jau permokėję penkis tūkstančius eurų palūkanų per šiuos metus, — pasakė jis. — Jei imtume vaiką dabar, aš galėčiau imti antrą darbą, dirbčiau nuotoliu vakarais.
— Tu nori vaiko dėl to, kad mama tave apdorojo per praėjusį sekmadienį?
— Aš noriu vaiko, nes bijau, kad laukdami tobulo momento, prasnausime jį visai.
Gintarė nuėjo į vonios kambarį, atsuko čiaupą ir stovėjo, žiūrėdama į veidrodį, kol vanduo aptemdė stiklą garais. Ji negalėjo pasakyti, ar bijo motinos teisumo, ar savo pačios ryžto stokos.
Sausį ji pastojo. Danutė, sužinojusi naujieną per Tomo skambutį, verkė telefonu penkiolika minučių, kartodama „pagaliau, pagaliau". Gintarė tuo metu stovėjo biure, žiūrėdama į nebaigtus brėžinius, kuriuos turėjo perduoti kolegei — ir jautė ne džiaugsmą, o keistą, šaltą tuštumą, tarsi kažkas nutraukdavo elektrą viduryje darbo.
Nėštumas ėjo sunkiai. Kovo mėnesį, per patikrinimą Kauno klinikose, gydytoja tyliai pasakė, kad reikės daugiau ramybės ir mažiau streso, nes spaudimas pavojingai šokinėja.
Tą vakarą Danutė, atėjusi pasitikti jos prie namo, laikė rankose numegztus batukus.
— Sakiau, kad ne per vėlu buvo, — pasakė ji, šypsodamasi.
Gintarė paėmė batukus, apvertė juos rankose, tada padėjo ant palangės tarp augalų vazonų ir nuėjo virti arbatos, nieko neatsakiusi.
Balandį prasidėjo naujas prekybos centro etapas — Gintarei reikėjo derinti fasado sprendimus su investuotojais iš Vilniaus, o Tomas, kaip ir žadėjo, pradėjo dirbti vakarais nuotoliu, projektuodamas svetaines vienai reklamos agentūrai. Jis grįždavo iš savo pagrindinio darbo, valgydavo stovėdamas prie viryklės ir sėsdavo prie kompiuterio iki vidurnakčio. Gintarė matydavo jo pilkšvą veidą prie ekrano šviesos ir tylėdavo, nes žinojo — jei paklaus, ar verta, jis atsakys taip, kaip visada atsako vyras, bijantis prisipažinti, kad pavargo.
Gegužės pabaigoje, per savaitgalio pietus Petrašiūnuose, Danutė vėl pradėjo:
— Tau reikėtų imti nėštumo atostogas anksčiau. Aš tavo amžiaus jau porą mėnesių prieš gimdymą nė iš namų neišeidavau.
— Mama, aš vadovauju komandai iš dvylikos žmonių. Negaliu tiesiog dingti.
— O jeigu tu dingsi kitaip, negu galvoji?
Gintarė norėjo atsakyti aštriai, bet tą akimirką pajuto, kaip galvoje suspaudė, tarsi kažkas užspaudė smilkinius replėmis iš abiejų pusių. Ji atsisėdo, uždėjo delną ant stalo krašto ir tylėjo, kol skausmas šiek tiek atslūgo. Danutė tai pastebėjo, bet nieko nepasakė — tik atsargiau įpylė jai vandens.
Birželio viduryje, biure, per pasitarimą su investuotojais, Gintarė staiga pajuto, kad kambario sienos tarsi pasislenka į šoną. Ji sugriebė stalo kraštą, kolegė šoko prie jos, kažkas šaukė kviesti greitąją. Paskutinis dalykas, kurį ji atsimena prieš sąmonės netekimą, — savo pačios ranka, dedanti pieštuką ant nebaigto brėžinio, tarsi tvarkingai užbaigianti darbą, kurio nespėjo.
Kauno klinikose gydytojai kalbėjo apie preeklampsiją. Spaudimas buvo pakilęs iki pavojingo lygio, buvo rizika ir jai, ir vaikui. Tomas atbėgo iš darbo su dar neišjungtu nešiojamu kompiuteriu rankose, palikęs jį priimamajame ant kėdės, nes pamiršo, kad jį atsinešė. Danutė atvažiavo per keturiasdešimt minučių, nors kelias nuo Petrašiūnų iki klinikų paprastai užtrukdavo dvigubai daugiau — ji, matyt, važiavo taksi ir prašė vairuotojo skubėti.
Trisdešimt keturias savaites nešiotas Gintarė buvo paguldyta stebėjimui, o po dviejų parų gydytojai nusprendė, kad saugiau atlikti cezario pjūvį, negu laukti, kol spaudimas dar labiau pakils. Prieš operaciją, kai ją vežė koridoriumi ant neštuvų, Danutė ėjo šalia, laikydama jos ranką per neštuvų kraštą, ir pirmą kartą per visus tuos mėnesius nesakė nė žodžio apie tai, kas jau seniai turėjo būti padaryta.
— Mama, — pasakė Gintarė, kai jas jau stabdė prie operacinės durų, — jei kas nors atsitiks… aš nenoriu, kad tu galvotum, jog aš klydau.
— Tu nieko negalvok dabar, tik apie tai, kaip iškvėpsi, — atsakė Danutė, ir jos balsas suvirpėjo taip, kad Gintarė pirmą kartą pamatė motiną, kuri bijo ne dėl savo teisumo, o tiesiog dėl jos.
Mergaitė gimė sveika, svėrė du kilogramus septynis šimtus gramų. Gintarės spaudimas normalizavosi per parą po operacijos, nors pirmąsias valandas gydytojai dar stebėjo ją atskiroje palatoje, prijungtą prie monitorių.
Tomas atėjo pas ją su dukra ant rankų, nemokėdamas jos laikyti, ir ji juokėsi pro nuovargį, mokydama jį prispausti mažą galvutę arčiau peties. Danutė stovėjo tarpduryje, nedrįsdama įeiti, kol Gintarė pati nepamojo jai artyn.
— Batukus atnešei? — paklausė Gintarė.
— Palangėje palikai, — atsakė Danutė. — Aš juos paėmiau namo, numazgojau, kad kvapo nebūtų nuo palangės.
Ji ištraukė iš krepšio tuos pačius numegztus batukus, dabar švarius, ir uždėjo dukrai ant mažų pėdyčių, kurios buvo per didelės beveik dvigubai.
— Mama, — pasakė Gintarė, — aš nesigailiu, kad laukiau. Bet ir nesigailiu, kad paklausiau tavęs bent kartą.
— Aš nesakiau, kad tu turi klausyti manęs, — atsakė Danutė, taisydama batuką ant mažos pėdytės, kuri vis dar buvo per didelė. — Aš tik norėjau, kad nepraleistum, ko pati norėjai, bijodama, kad kas nors pasakys, jog per vėlu.
Prie lango, kur pavakario saulė krito ant palatos grindų, Tomas sėdėjo ant kėdės su dukra ant krūtinės, užmigęs pusiau atsivėrusia burna, ir Gintarė, žiūrėdama į juos abu, pirmą kartą per visą tą metą nejautė nei baimės, nei skolos — tik nuovargį, kuris buvo visiškai jos paties, uždirbtas ir todėl saldus.
