Antradienio vakarą jau buvau užsidėjusi kepti bulvinius blynus, kai paskambino Lina. Jos balsas buvo toks, lyg moteris dvi naktis nemiegojo.
— Agnė, ar gali atvažiuoti? Mėta vėl sukrovė visus keturis į Valdo batus. Paslėpiau batus spintoje — ji sėdi prie durelių ir kniaukia, žindyti kačiukų nebenori. Aš nebežinau, kas čia vyksta.
Mėta buvo trispalvė katė. Prieš penkias dienas ji atsivedė pirmą vadą. Lina ruošėsi: miegamajame pastatė erdvią dėžę, įtiesė seną flanelinį pledą, padėjo į kampą, kur niekas nevaikšto. Mėta ten ir atsivedė. O rytą dėžė stovėjo tuščia.
Lina rado kačiukus prieškambaryje, prie batų lentynos. Valdas prie durų laikė dvi poras — darbo batus ir senus odinius. Visi keturi kačiukai gulėjo po vieną kiekviename bate, kaip atskirose lovose. Lina juos grąžino į dėžę. Po valandos Mėta pirmąjį vėl nešė atgal.
— Ji tokia užsispyrusi, — pasakojo Lina. — Dėžę keičiau: aukštą, žemą, su kraštais, be kraštų. Stūmiau į vonią, už sofos, prie radiatoriaus. Mėta uostydavo, apeidavo ratą ir vis tiek grįždavo prie batų.
Bandė ir gudrauti. Batus paslėpė spintoje, kad katė užmirštų. Mėta atsisėdo prie uždarytų durelių ir pradėjo kniaukti taip, kad kaimynai per sieną pabeldė. Po kelių valandų nustojo leisti kačiukus prie pilvuko. Teko batus grąžinti. Mėta iškart nustojo kniaukti.
Pakviečiau atvykti pas juos. Jie gyvena Panevėžyje, Kniaudiškių rajone. Pro jų virtuvės langą matėsi autobusų stotelė, kurioje šeštą ryto visada stovėdavo vieniša moteris su raudona skara — ji laukdavo autobuso į Dembavą.
Mėta gulėjo susirietusi ant kilimėlio prie batų. Vienas kačiukas buvo įsispraudęs į kairįjį darbo batą. Kiti trys miegojo susiglaudę kitame. Lina pasakojo, o aš klausiausi pusė ausies, nes laukiau Valdo. Jis turėjo grįžti po reiso iš Vilniaus. Kai subildėjo raktas, Mėta pakilo ir nulėkė prie durų. Ji nepaisė nei manęs, nei lėkštutės su maistu. Ji laukė tik jo.
Valdas įėjo, nusipurtė nuo švarko lietų. Jis burbtelėjo kažką apie tai, kad dabar katėms ir psichologės būna. Bet kai Mėta apsivijo jam kojas, jo pirštai automatiškai perbraukė jai per nugarą. Lina tik skėstelėjo:
— Jis jau šešerius metus sako, kad kačių nemyli.
Paklausiau, kada Mėta pirmąsyk pasirinko Valdą. Lina pagalvojo.
— Kai atvažiavom į prieglaudą, ji pati įlipo į jo rankas. Namo parsivežėm. Pirmą naktį jis padėjo ją į dėžę, o ryte rado miegančią jam po kaklu. Rėkė, kad daugiau neleis. Kitą naktį vėl.
Tada viską sudėliojau. Katės pasaulį skaito per kvapą. Mes matome kambarius, baldus, veidus. Katė nosimi mato, kas čia buvo, kur saugu. Stipriausias žmogaus kvapas lieka ten, kur kūnas ilgai liečiasi su daiktu: drabužiuose, avalynėje. Valdo darbo batai kvepėjo ne tik oda — jie kvepėjo jo pėdomis, prakaitu, autobuso salono oru. Tai buvo tankiausias jo kvapo taškas visame bute.
Katė motina po gimdymo neieško gražiausios dėžės. Ji ieško saugiausios vietos. Mėtai saugiausia buvo ten, kur kvepėjo žmogus, kuriuo ji pasitikėjo labiau už visus. Ji nešė jauniklius ne į batus. Ji nešė juos po jo kvapu — po to, kuris, jos galva, galėjo apsaugoti nuo bet ko.
Valdas stovėjo prie lango, nugara į mus. Už lango šlapdriba. Girdėjosi, kaip už sienos kaimynė kalbasi telefonu. Jis ilgai nieko nesakė. Paskui paklausė neatsisukdamas:
— Tai ji mane laiko pagrindiniu šeimoje?
Jis klausė taip, lyg ta mintis jam būtų visiškai nauja.
Tada Valdas nusitraukė per galvą flanelinius marškinius, kuriuos vilkėjo po švarku. Nunešė juos į prieškambarį. Paėmė plastikinį krepšį, įdėjo marškinius, pastatė krepšį prie batų lentynos. Paskui iš spintos atnešė ir padėjo greta vieną darbo batą.
— Jei jau jai reikia kvapo, tai gaus viską.
Mėta priėjo, ilgai uostinėjo krepšį. Užlipo ant bato, įkišo galvą į vidų. Po penkiolikos minučių ji atnešė pirmąjį kačiuką. Paskui antrą, trečią, ketvirtą. Sudėjo juos į krepšį ant marškinių ir pati atsigulė šalia.
Praėjo trys dienos. Valdas nuvežė visus keturis į veterinarijos kliniką ir sumokėjo aštuoniasdešimt aštuonis eurus už pirmuosius skiepus. Grįžęs pasakė:
— Jei jau man patikėjo, tai ir atsakomybė mano.
Lina vėliau rašė, kad Valdas kiekvieną vakarą prieš miegą nueina prie krepšio, paplekšnoja Mėtą ir burbteli, kad katės — kvailos. Bet jis tai daro. Dabar prieškambaryje ant batų lentynos stovi tušti darbo batai, o krepšys su senais marškiniais — pilnas kačiukų. Valdas sako, kad taip ir paliks, nes išsiplauti šito kvapo vis tiek neįmanoma.
