Visi Reginą vadino Žiurke. Ne, ne todėl, kad ji būtų pilka ar gyventų rūsyje. Ji buvo mažytė, smulkutė, keturiasdešimt penkerių, bet iš nugaros atrodė kaip paauglė. Tyli, susigūžusi, visada su per dideliu megztiniu. Dirbo buhaltere logistikos įmonėje ir kiekvieną rytą tiksliai 8:45 įeidavo pro stiklines duris, spausdama prie krūtinės nešiojamąjį kompiuterį.
Tą antradienį ji vėl stovėjo prie kavos aparato, kai už nugaros pasigirdo žingsniai.
— Žiurke, pasitrauk. Aš be kavos negyva.
Tai buvo Gražina. Skyriaus vadovė. Moteris, kuri atrodė taip, lyg būtų nulipusi nuo žurnalo viršelio, skirto verslioms keturiasdešimtmetėms. Aukšta, plati pečiai, priekaištingai balta palaidinė. Balsas — žemas, komandinis, pripratęs, kad jam paklūstama.
Regina iš karto atšoko. Karštas vanduo taškėsi ant rankos, bet ji net nesudrebėjo.
— Atsiprašau, Gražina.
— Atsiprašau, Gražina, — pamėgdžiojo ji, paimdama puodelį. — Kaip tu visada atsiprašinėji? Gyvenk drąsiau, moterie. Tau jau nebe dvidešimt.
Regina nieko neatsakė. Grįžo prie savo stalo kampe, už didžiulės paparties, kurią kažkas kadaise paliko ir niekas neišdrįso išmesti. Ten buvo jos prieglobstis. Jos nematoma tvirtovė.
Ji niekam niekada nesakė, ką jaučia. O jautė daug. Per daug. Kiekvieną penktadienį, kai kolegos eidavo į barą prie Neries, Regina mandagiai atsisakydavo ir grįždavo į savo vieno kambario butą Žirmūnuose. Ten jos laukė tik katinas Pūkis, storas, tingus, oranžinis, ir knygų lentyna, prikimšta romanų, kuriuose viskas baigdavosi gerai.
Tai buvo jos gyvenimas. Ramus. Nuspėjamas. Ir visiškai tuščias.
Ji manė, kad taip ir liks. Kol neatsirado jis.
— Susipažinkite, čia mūsų naujas IT specialistas, — pasakė Gražina per pirmadienio rytinį susirinkimą. — Dovydas.
Regina pakėlė akis. Ir vos neiškrito iš kėdės.
Jis buvo… ne toks. Ne toks, kaip visi kiti. Aukštas, bet kažkoks kreivas, per ilgom rankom, su akiniais, kurie vis slysdavo nuo nosies. Plaukai styrojo į visas puses. Jis atrodė taip, lyg būtų ką tik pabudęs ir visai dėl to nesijaudintų.
Ir jis nusišypsojo. Tiesiogiai jai.
— Labas.
— L… labas, — sušnibždėjo Regina.
Gražina šaltai pertraukė:
— Regina atsakinga už sąskaitas. Jei ką, kreipkitės. Ji tyli, bet darbą išmano.
— Puiku, — tarė Dovydas, vis dar žiūrėdamas į Reginą. — Man patinka tylūs žmonės. Jie paprastai įdomiausi.
Regina pajuto, kaip ausys užsidega raudonai.
Po dviejų savaičių Dovydas ėmė atnešinėti jai kavą. Be žodžių. Tiesiog padėdavo puodelį prie klaviatūros ir nueidavo. Ant puodelio visada būdavo užrašyta kokia nors kvaila žinutė. „Šiandien tu atrodai kaip žmogus, kuris išgelbės pasaulį, bet kol kas gelbsti balansą“. „Knygos ir katinai yra gerai, bet kava irgi neblogai“. „Šypsokis, rytojus bus dar sudėtingesnis“.
Ji rinko tuos puodelius. Slėpė stalčiuje. Vakarais perrašinėjo frazes į sąsiuvinį.
O paskui atsitiko tas ketvirtadienis.
Regina vėlavo. Autobusas sugedo, teko bėgti per lietų, ji buvo šlapia, susijaudinusi, įbėgo į biurą 9:07. Ir iš karto susidūrė su Gražina.
— Pavėlavai. Septynios minutės.
— Aš… autobusas…
— Man neįdomios tavo istorijos. Dabar eik ir paruošk man ketvirčio ataskaitą. Laukiu iki pietų.
— Bet juk ataskaitą rengia finansų skyrius, aš tik…
— Regina. — Gražinos balsas buvo ledinis. — Tu padarysi tai, ką sakau. Arba gali rinktis: arba ataskaita ant mano stalo iki dvylikos, arba tavo pareiškimas ant mano stalo iki dvylikos. Apsispręsk.
Regina stovėjo, visa drebėdama. Aplinkui visi apsimetė, kad nieko negirdi. Kažkas įniko į monitorių. Kažkas pradėjo greitai rinkti numerį.
Ir tada pasigirdo Dovydo balsas:
— Gražina, gal galime minutėlę pasikalbėti?
Jis priėjo arti. Labai arti. Atsistojo tarp Reginos ir Gražinos, tarsi skydas.
— Regina jau turi neatidėliotinų užduočių iš manęs. Dėl tos sistemos atnaujinimo. Jei ji darys ataskaitą, sistema strigs. O jei sistema strigs, rytoj negausite pardavimų duomenų. Pasirinkimas tavo.
Gražina suraukė antakius. Žvilgtelėjo į Dovydą, paskui į Reginą, paskui vėl į Dovydą.
— Gerai, — tarė ji šaltai. — Bet kitą kartą, kai vėluosi, Regina, pokalbis bus kitoks.
Ir nuėjo, kaukšėdama aukštakulniais.
Regina stovėjo, vis dar negalėdama atsikvėpti.
— Tu gyva? — tyliai paklausė Dovydas.
— Nežinau, — atsakė ji, pati nustebusi tuo, ką pasakė.
Jis nusijuokė. Ir tą akimirką ji pajuto, kad kažkas įskilo. Kažkas viduje, kas buvo užšalę daugelį metų, staiga pajudėjo.
Po mėnesio jie jau buvo pora. Keista pora — aukštas, nerangus IT specialistas su amžinai krentančiais akiniais ir mažytė, tyli buhalterė. Bet jiems tai nerūpėjo.
— Tu man primeni katę, kurią vaikystėje turėjau, — pasakė Dovydas vieną vakarą, kai jie sėdėjo jos balkone. — Ji irgi buvo maža, baikšti, visus bijojo. Bet kai tik pajusdavo saugumą, tapdavo drąsiausia katė pasaulyje.
— Aš ne katė, — sumurmėjo Regina.
— Ne. Tu daug sudėtingesnė. Tu — visas zoologijos sodas.
Ji nusijuokė. Tikras juokas, ne tas mandagus kikenimas, kurį naudodavo darbe. Pirmą kartą per daugelį metų.
Jie susituokė spalį. Maža ceremonija, tik jiedu ir keli artimiausi žmonės. Dovydo tėvai gyveno Norvegijoje, atsiuntė vaizdo sveikinimą. Reginos mama mirė prieš dešimt metų, o tėvo ji niekada nepažinojo.
Po vestuvių Dovydas pasakė:
— Eime iš čia.
— Kur?
— Į kitą miestą. Į Kauną. Ten man siūlo darbą. Geresnį. O tu… tu gali pradėti iš naujo. Jokios Gražinos. Jokių Žiurkių.
Ji sutiko. Žinoma, kad sutiko.
Kaunas buvo kitoks. Lėtesnis, žalesnis, su Laisvės alėja ir senamiesčio kavinėmis. Jie išsinuomojo butą netoli Santakos parko. Regina susirado darbą mažoje leidykloje. Ten niekas nevadino jos Žiurke. Ten niekas ant jos nerėkė.
Atrodė, kad gyvenimas pagaliau pradėjo šypsotis.
O tada…
Grįžusi namo vieną penktadienio vakarą, ji rado Dovydą sėdintį svetainėje. Priešais jį stovėjo atidarytas nešiojamasis kompiuteris. Jo veidas buvo toks, kokio ji dar niekada nematė.
— Kas atsitiko? — paklausė ji, jausdama, kaip kažkas šalta susitraukia pilve.
— Regina… — Jis net nepažiūrėjo į ją. — Man reikia tau kažką pasakyti.
Ji atsisėdo. Kojos staiga pasidarė vatinės.
— Aš… aš ne tas, kuo prisistačiau.
— Ką?
— Aš dirbu Gražinai.
Tyla. Tokia gili, kad ji girdėjo savo širdį.
— Ką reiškia „dirbu Gražinai“? — Jos balsas buvo svetimas. Plonas, lyg stiklas prieš dūžtant.
— Ji… ji pasamdė mane. Prieš metus. Ji norėjo tavęs atsikratyti, bet negalėjo tiesiog atleisti, nes tu per daug išmanai buhalteriją ir žinai per daug apie įmonės reikalus. Jai reikėjo priežasties. Arba būdo tave išstumti be skandalo.
Regina jautė, kaip kambarys sukasi.
— Tai tu… visa tai… buvo tik darbas?
— Ne! Iš pradžių taip, bet paskui… — Jis pagaliau pažiūrėjo į ją, ir jo akyse ji pamatė ašaras. — Aš tave įsimylėjau. Tikrai. Prisiekiu. Aš jau seniai norėjau tau pasakyti, bet bijojau, kad…
— Tu bijojai? — Ji atsistojo. Drebėjo visas kūnas. — Tu bijojai? O aš? Aš tau viską atidaviau. Aš tau pasitikėjau. Pirmą kartą gyvenime aš kažkuo pasitikėjau!
— Regina, prašau…
— Ne. — Ji pakėlė ranką. — Ne, Dovydai. Arba koks tavo tikras vardas? Ar tu bent Dovydas?
— Dovydas. Vardas tikras. Visa kita… taip pat tikra. Viskas, ką jaučiau, tikra. Tas planas su Gražina… jis mirė tą akimirką, kai aš tave pamačiau. Ji jau seniai ant manęs pyksta, nes aš taip ir nepadariau to, ką žadėjau.
Regina stovėjo ir tylėjo. Paskui nuėjo į miegamąjį, uždarė duris ir neverkė. Ji negalėjo verkti. Jausmai buvo tokie stiprūs, kad tiesiog užblokavo ašaras.
Ji sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo į sieną. Ant sienos kabėjo jų vestuvinė nuotrauka. Abu juokiasi, lietus ką tik praėjo, ir fone matėsi vaivorykštė.
Graži nuotrauka. Melaginga.
Ji nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo. Gal valandą. Gal dvi. Paskui tylą nutraukė kažkoks bildesys iš svetainės.
Ji atidarė duris.
Dovydas sėdėjo ant grindų, o šalia jo tupėjo Pūkis. Katinas, kuris paprastai ignoravo visus, išskyrus maistą, dabar buvo prisiglaudęs prie Dovydo kojos ir garsiai murkė.
— Jis atėjo pats, — sušnibždėjo Dovydas, pakeldamas akis. — Aš net nekvietęs.
Regina žiūrėjo į juodu. Į šitą aukštą, nerangų vyrą, kuris drebėjo ant grindų, prispaudęs prie savęs storą oranžinį katiną. Į katino uodegą, kuri lėtai vizgino iš vienos pusės į kitą.
Ir kažkas joje persivertė.
— Žinai, — lėtai tarė ji, — aš visą gyvenimą leidau kitiems mane stumdyti. Gražinai. Bendradarbiams. Net žmonėms, kurių net nepažinojau. Aš galvojau, kad esu per silpna kovoti. Kad geriau nuleisti galvą ir laukti, kol viskas praeis.
Jis tylėjo.
— Bet dabar… — Ji giliai įkvėpė. — Dabar aš žinau. Aš galiu pykti. Aš galiu kovoti. Ir aš nebebūsiu Žiurkė.
Ji priėjo prie telefono.
— Ką tu darai? — paklausė Dovydas.
— Skambinu Gražinai.
— Ką?!
Bet ji jau rinko numerį. Trys ilgi pyptelėjimai. Ir tada:
— Alio?
Gražinos balsas. Šaltas, profesionalus, net šeštadienio vakarą.
— Gražina, čia Regina.
— Regina? Ko tau reikia? Tu nebedirbi pas mus, pamiršai?
— Atsimenu puikiai. Skambinu pasakyti, kad pirmadienį atvyksiu į biurą. Ir paimsiu visus dokumentus, kurie įrodo, kaip tu suklastojei ketvirčio ataskaitas prieš dvejus metus.
Tyla. Ilga. Sunki.
— Tu nežinai, ką kalbi, — pagaliau atsakė Gražina, bet jos balsas sudrebėjo. Pirmą kartą Reginos gyvenime Gražinos balsas sudrebėjo.
— Žinau. Aš viską žinau. Aš buvau buhalterė, atsimeni? Aš mačiau kiekvieną tavo parašą, kiekvieną pakeitimą, kiekvieną nuslėptą eilutę. Aš tylėjau, nes bijojau. Bet nebedrebėsiu. Taigi, pirmadienį. Lauk manęs.
Ji padėjo ragelį.
Dovydas vis dar sėdėjo ant grindų, bet dabar jo veide buvo kažkokia keista išraiška. Pagarba? Baimė? Susižavėjimas?
— Tu… — pradėjo jis.
— Aš, — pertraukė ji. — O dabar apie tave. Aš dar nežinau, ar galiu tau atleisti. Bet žinau, kad galiu tau leisti pasilikti. Kol kas. Ir žinau, kad noriu, jog rytoj eitum su manimi į tą šunų prieglaudą, apie kurią kalbėjome.
— Į prieglaudą?
— Taip. Mums reikia šuns. Katino neužtenka.
Jis mirksėjo.
— Šuns?
— Didelio. Tokio, kuriam irgi reikia antrų namų. Tokio, kuris niekam netiko, nes buvo per didelis, per garsus, per daug. Kažkas, ką visi išmetė, ir niekas nesuprato.
Ji priėjo prie jo ir atsitūpė. Pūkis nepatenkintas sumurmėjo, kad jam trukdo.
— Tu sakei, kad aš primenu katę, — tarė ji, žiūrėdama Dovydui tiesiai į akis. — Bet aš ne katė. Aš esu šuo, kuris visą gyvenimą tupėjo kampe ir laukė, kol jį išvarys. Bet dabar… dabar aš pagaliau pradedu loti.
Ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę išgerti vandens. Rankos drebėjo, bet šįkart ne iš baimės. Iš jaudulio. Iš jėgos.
Pro langą matėsi, kaip Kauno senamiestyje užsidega pirmieji žibintai. Gražūs. Šilti. Tikri.
O kitą dieną prieglaudoje jie pamatė ją. Didžiulę, juodą, su per ilgom ausim ir liūdnom akim. Mišrūnę, kurios niekas nenorėjo, nes ji buvo per didelė butui, per energinga senam žmogui, per užsispyrusi šeimai su vaikais. Prieglaudos darbuotoja pasakė:
— Jos vardas Uoga. Bet ji nelabai reaguoja į vardą. Galit pervardinti.
Regina pritūpė prie narvų tvoros. Šuo priėjo. Lėtai, atsargiai, su ta pačia baime akyse, kurią ji taip gerai pažinojo.
— Labas, — sušnibždėjo Regina, kišdama pirštus pro grotas. — Aš irgi buvau niekam tikusi. Aš irgi buvau per daug visko. Per daug tyli. Per daug baikšti. Per daug keista.
Šuo pauostė jos pirštus. Ir lėtai, labai lėtai, apsilaižė.
Dovydas stovėjo už kelių žingsnių ir tylėjo.
— Imame, — pasakė Regina, neatsisukdama. — Šią.
Tą vakarą jie grįžo namo trise. Uoga iš pradžių visko bijojo — lifto, durų skambučio, net Pūkio, kuris demonstratyviai nusisuko ir užlipo ant spintos. Bet kai Regina atsisėdo ant sofos, šuo priėjo ir atsargiai uždėjo galvą jai ant kelių.
Sunkus svoris. Šiltas kvėpavimas.
Regina sėdėjo ir glostė juodą kailį, jausdama, kaip kažkas viduje pagaliau nurimsta. Ji niekada negalvojo, kad šuo gali būti atsakymas. Bet šiandien jis buvo. Ne visas atsakymas, bet pradžia.
Dovydas atsisėdo šalia. Atsargiai, palikdamas tarp jų mažą tarpą.
— Aš žinau, kad prireiks laiko, — tyliai pasakė jis. — Bet aš lauksiu.
Ji nieko neatsakė. Tik toliau glostė šunį.
Pro atvirą langą sklido vakaro vėsa, kažkur toli lojo kaimynų šuo, o galerijoje priešais užgeso šviesa.
Ir ji pagalvojo, kad galbūt, tik galbūt, kai kurios istorijos nesibaigia tuo, kuo turėtų baigtis. Kai kurios tik prasideda tada, kai nustoji bėgti.
