Tomas visada svajojo apie sūnų. Net vardą buvo seniai sugalvojęs – Ąžuolas. Stiprus, tvirtas vardas. Bet likimas suvedė kitaip. Jiedu su Rasa užaugino tris dukteris. Vyriausiajai Ugnei – vienuolika, o jaunėlės dvynės Liepa ir Austėja ką tik atšventė aštuonerius.
Rasa nesuko dėl to galvos.
– Pažiūrėk, kokios gražuolės! Trys panelės – tai jėga, – juokėsi ji, šukuodama Austėjos kasas.
Tomas linktelėjo. Žinoma, jis mylėjo savo mergaites be proto, bet kartais, stebėdamas kaimyną Saulių, kuris su sūnumis Vilniaus kieme gainiojo kamuolį, pajusdavo lengvą ilgesį.
– Liaukis, Tomai. Tavo Ugnė į dziudo treniruotes vaikšto – bet kurį bernioką ant menčių paguldys, – sakė bičiulis Mantas.
Tomas nusijuokė. Vyriausioji iš tiesų buvo kovinga. O dvynės irgi ne iš kelmo spirtos. Bet vis tiek – svajonė apie sūnų niekur nedingo.
Tiesa, dukros turėjo ir savo svajonę. Šunį.
– Tėti, mes jį vedžiotume! Nereikėtų tau nė piršto pajudinti, – įkalbinėjo Ugnė.
– Ne. Jokio šuns. Įsivaizduokit, kiek triukšmo ir purvo, – atšovė Tomas.
– O katę? – vylėsi Austėja.
– Katė man visus baldus sudraskys. Ir šiaip, alergiškas aš joms, – numojo ranka vyras.
Mergaitės suraukė antakius.
– Pas Liną iš mokyklos du šunys gyvena, ir nieko, – bambėjo Liepa, bet tėvas buvo nepalenkiamas.
– Aš kažką sugalvosiu, – vėliau tą vakarą ramino seses Ugnė.
Artėjo Tomo gimtadienis. Už dviejų dienų.
Mergaitės susirinko Ugnės kambaryje ir pradėjo pasitarimą.
– Gal kelioninį puodelį? Su jo inicialais? – pasiūlė Austėja.
– Nuobodu. O ir gimtadienis juk apvalus – keturiasdešimt metų. Reikia kažko ypatingo, – atmetė idėją Ugnė.
– Tada kuponą į boulingą? – spėliojo Liepa.
– Sese, tu girdi, ką kalbi? Jis ten nė karto nebuvo. Reikia tokios dovanos, kuri įsimintų. Mama visada sako – svarbiausia emocija, – užbaigė Ugnė.
Ginčas jau grėsė virsti peštynėmis, kai Ugnės telefone sučirškė žinutė nuo Rasos: „Šiukšles išnešėt? Grįšiu apie septynias.“
– Aišku… pamiršom. Eime, greitai, – pašoko vyriausioji.
– Mes su tavim! – vienu balsu atsiliepė dvynės.
– Na taip. Vienas šiukšlių maišas, o nešamės trigubai. Super, – burbtelėjo Ugnė, bet po poros minučių visos trys jau trypė laiptinėje.
Lauke jau temso. Už poros namų, prie konteinerių, kažkas sušiurenėjo.
– Girdėjot? – Liepa staiga sustojo.
Mergaitės sukluso. Kažkas tyliai, graudžiai inkštė. Ne šuo – švelniau, ploniau.
– Tik neužsimanė ten katės numest, – sušnibždėjo Ugnė.
Priėjusios arčiau suprato, kad garsas sklinda iš geltono konteinerio, skirto stiklui. Austėja nedvejodama pakėlė dangtį ir pažvelgė vidun.
– Dieve, čia maiše kažkas juda. Gyvas!
Ugnė, peržegnojusi, ėmė traukti pakuotes. Dvynės, užsikimšusios nosis, padėjo jai. Kai joms pavyko atkasti didelį „Ikea“ maišą, iš jo pasigirdo desperatiškas kniauktelėjimas.
– Jei jis man į kaktą įsikibs, pati būsit kalta, – sumurmėjo Ugnė, plėšdama plastiką.
Viduje, susigniaužęs ir drebantis, sėdėjo pūkuotas, ryškiai oranžinis katinas.
– Koks gražuolis! Kaip galima buvo jį čia išmesti? – aiktelėjo Liepa.
Gyvūnas tuoj pat įsikniaubė jai į striukę, vis dar virpėdamas.
– O jūs ką čia išdykaujat, mažosios chuliganės?! Visą kiemą šiukšlėm nuklojot! Kai pasakysiu jūsų tėvui – ausys nusvils!
Per kiemą, pasiramsčiuodama lazdele, artėjo Ponia Jadvyga. Griežta senolė, gyvenanti pirmame aukšte ir matanti absoliučiai viską.
– Bėgam! – sukomandavo Ugnė.
Ir seserys, sprukdamos tarp automobilių, nėrė į laiptinę. Paskui jas dar ilgai aidėjo Ponios Jadvygos balsas.
Užtrenkusios buto duris, mergaitės sunkiai alsavo.
– Ačiū Dievui, spėjom. Bet ši tai tikrai pasakys tėvui, pamatysit. Prisimenat, kai mes su vandens šautuvais pataikėm jai į langą? Tą patį vakarą tėtis jau viską žinojo, – priminė Ugnė.
Tuo metu Tomas Kareivių gatvėje ėjo iš darbo. Nuotaika buvo puiki. Jau rytoj gimtadienis. Jis nuoširdžiai laukė ramaus vakaro su šeima. Prie perėjos jam netikėtai kelią pastojo sulinkusi čigonė.
– Netikėta dovana tavęs laukia, žmogau! Džiaugsmas didelis bus, juokas ims! – ji brūkštelėjo jam per rankovę ir ištirpo minioje prie turgaus.
„Keista. Ko čia ji man taip…“, – nusistebėjo Tomas, bet tuoj pat pamiršo. Mintys jau skriejo namo link.
Grįžęs jis rado dukras keistai tylias.
– Kas čia per tyla prieš audrą? – įtariai paklausė, kabindamas paltą.
Ugnė padarė nekaltą veidą:
– Viskas gerai, tėti. Mes net šiukšles išnešėm.
– Nuostabu. O vonioje kodėl bala? Kažkas maudė dramblį? – sukluso koridoriuje pasirodžiusi Rasa.
Dvynės susižvalgė.
– Čia aš. Norėjau rankų darbo flomasterius nusiplauti, – greitai atsakė Austėja.
Tomas nusijuokė:
– Oi mergaitės, nė dienos be nuotykių.
Naktis buvo nerami. Tomui sapnavosi keistas sapnas. Ta pati čigonė lipo jam ant krūtinės ir įdėmiai žvelgė milžiniškom oranžinėm akim. Dar ir kniaukė.
Staiga jis pramerkė akis. Krūtinę kažkas tikrai svėrė. Ant jo, susirietęs į kamuolį, gulėjo didžiulis oranžinis katinas ir įdėmiai jį tyrinėjo.
– MIAU, – pasisveikino pabaisa.
– AAAAA! – sušuko Tomas.
Rasa pašoko iš lovos, Ugnė su dvynėm įvirto į tėvų miegamąjį.
– Su gimtadieniu, tėveli! – spiegė jos.
– Ką… kas čia?! – mikčiojo Tomas.
– Čia Mudžis. Na, Mudiukas. Mes jį vakar išgelbėjom iš konteinerio. Jis labai ramus, su tavim miegojo, o tu net nepajutai! – išrėžė Ugnė. – Juk negalėjom jo palikti gatvėj, tu gi pats mus mokei gailesčio.
– Be to, mama tau dovanų irgi turi, tai nepergyvenk, – įsiterpė Austėja. – Ji tau į voką kažką įdėjo. Gal kelionę? Mes matėm.
– Kokią kelionę? – Rasa sutrikusi dirstelėjo į dukras.
– Na, tą voką ant komodos. Slėpei gi, – patikslino Liepa.
Moteris giliai atsiduso. Tada nusišypsojo, paėmė iš miegamojo stalčiaus nedidelį baltą vokelį ir padavė vyrui.
– Čia ne kelionė, panele mano, – tarė ji Austėjai. – Tiesiog… su gimtadieniu, brangusis.
Tomas atplėšė voką. Jo rankose buvo ultragarso nuotrauka. Jis žiūrėjo į mažą taškelį ekrane, akys priplūdo drėgmės.
– Negali būti, – sušnibždėjo jis.
– Gali. Mums teks pirkti mėlynus marškinėlius. Čia berniukas. Tavo Ąžuolas, – tyliai ištarė Rasa.
Vakare Ugnė su sesėmis gulėjo savo kambaryje.
– Na, žinoma, broliukas yra super dovana. Bet Mudžis irgi padarė įspūdį, man rodos, – šyptelėjo Austėja.
– Mudžis išdavikas. Dvi naktis miegojo pas mus, o šiandien jau tėvų lovoje murkia, – suraukė nosį Liepa.
– Nesvarbu. Svarbiausia, kad tėtis laimingas, – užbaigė ginčą Ugnė.
O Tomas sėdėjo balkone, švelniai glostė katiną ir klausėsi jo monotoniško murkimo.
– Seniai reikėjo tave priglausti… – ištarė jis gyvūnui.
– Mėgaukis tyla, nes po kelių mėnesių šiuose namuose bus ne iki miego, – tyliai priėjusi iš nugaros, apkabino jį Rasa.
Tomas nieko neatsakė. Jis tik stipriau prispaudė žmonos ranką, žvelgdamas į žvaigždes virš Vilniaus stogų. Jo svajonė, nors ir labai keistu keliu, bet išsipildė. Ir dabar jam po ranka murkė gyvas, šiltas to įrodymas – katė, kurią išrinko dukros.
