Apie ketvirtą pastebėjau jį. Senukas stovėjo prie šiukšliadėžės, apsirengęs per plonu paltu, pervertas skersvėjų. Jis žiūrėjo į mano garuojantį termosą taip, kaip žiūri alkanas šuo į mėsos gabalą — tyliai, beviltiškai.
Rankos jam drebėjo. Drėgnos, raudonos nuo šalčio. Jis nesiprašė — tik stovėjo ir žiūrėjo. Tiesiog tylus senas žmogus, kurį gyvenimas nustūmė į pakelę.
— Ei, dėde, — šūktelėjau. — Eik šen.
Jis priėjo lėtai, šlubuodamas. Padaviau jam ką tik iškeptą vaflį ir popierinį puodelį su juodąja arbata.
— Nieko nemokėsi. Šiandien aš vaišinu. Tik pasakykit, ar cukraus įdėti?
Senukas paėmė abiem rankom, lyg brangiausią dovaną, ir pakėlė akis. Tokių akių seniai nebuvau mačius — pilkų, vandeningų, bet jose žybčiojo keista, beveik iškilminga šviesa.
— Mergaite, — ištarė jis tyliai, — tau bus atlyginta. Netrukus. Labai netrukus.
Linktelėjau, šyptelėjau. Na taip, girdėjau aš tų palaiminimų. Benamiai dažnai laimina — jiems daugiau nieko nelieka.
Bet po valandos viskas pasikeitė.
***
Buvo jau sutemę, kai prie mano prekystalio sustojo juodas visureigis. Išlipo iš jo vyras ilgu vilnoniu apsiaustu, su portfeliu rankoje. Apsižvalgė, lyg ieškotų ko, ir nužingsniavo tiesiai prie manęs.
— Jūs esate Ieva Valaitytė? — paklausė jis griežtai.
Apstulbau. Iš kur šitas tipas žino mano pavardę?
— Na… taip. O kas atsitiko? Ar ką ne taip…
Nespėjau baigti. Vyriškis padėjo portfelį ant mano lentynos šalia servetėlių dėžės, spragtelėjo užraktą ir ištraukė storą aplanką su notaro antspaudais.
— Pone, palaukit, — sumurmėjau. — Aš nieko ne…
— Prieš pusvalandį mirė ponas Algimantas Petrauskas, — pertraukė jis mane sausu, dalykišku balsu. — Paskutinę savo valią jis pakeitė šiandien popiet. Jūsų vardas įrašytas kaip pagrindinės paveldėtojos.
Man pakirto kojas.
— Koks dar ponas Petrauskas? Aš jokio Petrausko nepažįstu…
Notaras — matyt, notaras — liūdnai palingavo galvą. Jis išsiėmė iš kišenės nuotrauką. Tą pačią akimirką man pasidarė bloga.
Nuotraukoje — tas pats senukas. Tik jaunesnis. Kostiumuotas. Stovintis prie milžiniško laivo krano Klaipėdos uoste. O už nugaros — užrašas: „Koncernas „Baltijos vartai“. Savininkas A. Petrauskas".
— Jis buvo vienas turtingiausių žmonių Lietuvoje, — tęsė notaras. — Turto vertė, konservatyviai skaičiuojant, viršija devyniasdešimt milijonų eurų. Laivybos įmonės, sandėliai, nekilnojamasis turtas Vilniuje ir Palangoje. Viskas palikta jums.
Aplinkui ūžė perkėlos minia, bet aš nieko negirdėjau. Tik savo pulsą ausyse.
— Bet… kodėl aš?
— Pono Petrausko sesuo ir sūnėnas jau informuoti, — notaras praleido mano klausimą pro ausis. — Jie, suprantama, prieštarauja.
Jis atvertė paskutinį aplanko lapą. Pirštas sustojo ties punktu, išspausdintu smulkiu šriftu.
— Čia yra viena smulkmena. Sąlyga.
Pasiėmiau lapą. Žodžiai šokinėjo prieš akis.
Punktas aštuntas: „Paveldėjimo teisė įsigalioja tik tuo atveju, jei Ieva Valaitytė iki pirmos Kalėdų dienos ryto išteka už pono Algimanto Petrausko sūnėno, Mariaus Sruogio. Priešingu atveju visas turtas neatlygintinai pereina valstybės biudžetui — o visi koncerno darbuotojų atlyginimai išaldyti iki teismo sprendimo".
Neatlygintinai. Jis nepaliko nieko savo šeimai. Viskas arba man, arba niekam. O aš, kad gaučiau, privalau ištekėti už nepažįstamo žmogaus. Už sūnėno, kuris, jei atsisakysiu, netenka visko.
— Kodėl jis taip padarė? — sušnibždėjau.
— Jis matė savo seserį paskutinį kartą prieš dvylika metų. Sūnėną — niekada. Sakė, kad jie per daug godūs. O jūs jam arbata pasiūlėt, — notaras pirmą kartą leido sau mažytę šypsenėlę. — Ponas Petrauskas buvo ekscentriškas. Bet ne kvailas.
***
Namo grįžau apimta visiško chaoso. Devyniasdešimt milijonų. Arbata už devyniasdešimt milijonų.
Ir vyras. Nepažįstamas. Vyras, kurio veido nesu mačiusi, o jau privalau pasirašyti sutartį, pavadintą santuoka.
Tą naktį nemiegojau. Skaičiau dokumentus, kurių kopijas man paliko notaras. Ieškojau spragų, spąstų, dvigubo dugno. Neradau. Viskas legalu. Tik beprotiška.
O paskui, apie trečią nakties, radau internete straipsnį apie Mariaus Sruogio areštą prieš septynerius metus. Kaltinimas: galimai tyčinis tėvo žūties sukėlimas gaisre. Byla nutraukta — trūko įrodymų. Bet kaimynai pasakojo, kad girdėjo klyksmus. O iš gaisravietės jis išėjo ramus, be nė vieno nudegimo, su šeimos seifu rankose.
Štai su kuo aš turiu ištekėti. Ir jis tikrai žino, kad viskas priklauso nuo manęs.
Mano telefonas sužibo. Nežinomas numeris. Žinutė su vienu sakiniu: „Susitinkam ryt. 10 val. Prie Dangės krantinės. Be jokių išsisukinėjimų. M."
Iki Kalėdų liko devynios dienos.
***
Prie Dangės atėjau dešimt minučių anksčiau. Ne todėl, kad jo klausau. Todėl, kad bijojau vėluoti — baimė, pasirodo, turi savo logiką.
Jis stovėjo pasirėmęs į granitinį parapetą. Aukštas, geltonsnukis, su brangiu paltu, kokio aš niekada neįpirkčiau. Bet labiausiai mane pribloškė jo akys — tokios pat pilkos, kaip senuko. Ir tokios pat šaltos.
— Tai tu ta kavinukė, kurią dėdė nusprendė apdovanoti, — tarė jis vietoj pasisveikinimo. — Na, sveikinu. Žinai, ko aš čia atėjau.
— Žinau, — atsakiau. — Bet neskubėk džiaugtis. Aš dar nepasakiau „taip". Pirmiausia noriu išgirsti apie gaisrą.
Jo veidas nesujudėjo. Tik pirštai stipriau susigniaužė į parapeto kraštą.
— Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Byla uždaryta. Daugiau nėra ką sakyti.
— Man yra. Man yra ką sakyti, — išsiėmiau iš rankinės tą patį aplanką. Atverčiau jį prieš jį.
— Galiu pasirašyti šiandien. Santuoka — tik formalumas. Bet aš turiu savo sąlygą. Įtrauksiu į sutartį dar vieną punktą. Jei jis nebus įvykdytas, visi pinigai — ne biudžetui. O tiems šešiems šimtams darbuotojų, kurie dirba tavo dėdės įmonėse. Kiekvienam po lygiai.
Marius pirmą kartą prarado savitvardą.
— Ką?! Tu išprotėjai! Tai mano šeimos verslas!
— Ne tavo, — ramiai pasakiau aš. — Tavo dėdės. O jis norėjo, kad spręsčiau aš. Tai ir sprendžiu.
Jis žiūrėjo į mane minutę. Dvi. Jo veidas tai blyško, tai raudonavo. Tarp mūsų ūžė žiemos vėjas, nešdamas sniego kruopas nuo marių.
— Ko tu sieki? — galiausiai paklausė jis tyliai.
— Teisingumo, — atsakiau. — Tavo dėdė man davė arbatos kainą. Aš grąžinu skolą. Bet ne tau.
Marius staiga nusijuokė. Keistai, lojančiai.
— Tu negali šito padaryti. Neturi teisės keisti!
— Turiu. Jau pasitariau su advokatu. Kol nepaveldėjau, galiu testamente nurodyti paveldėjimo sąlygas. Dėdė numatė šitą. Jis ne kvailas buvo. Tik klausykis: aš išteku už tavęs prieš Kalėdas. Gaunu viską. Ir tada pervedu kiekvienam darbuotojui jo dalį. Tu gauni tai, ką uždirbsi pats. Nė cento daugiau. Arba atsisakau visko — ir tu taip pat nieko negauni. Rinkis.
Jis tylėjo. Tokioje tyloje, kur girdėti, kaip braška viduje kažkas, kas niekada nebuvo lūžę.
— Man reikia pagalvoti, — iškošė jis.
— Devynios dienos, — priminiau. — Turi devynias dienas.
Apsisukau ir nuėjau. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi tokia stipri. Ne todėl, kad turėjau pinigų. O todėl, kad nebeleidau baimei spręsti už mane.
***
Kalėdų rytą pasirašiau dokumentus. Marius stovėjo šalia manęs notaro kabinete — išblyškęs, tylus.
Jokios šventės nebuvo. Tik du parašai. Jo ir mano.
Sausį koncerno sąskaitos buvo išdalintos. Po šimtą penkiasdešimt tūkstančių kiekvienam darbuotojui — kažkam pradiniam būsto įnašui, kažkam vaikų mokslams, kažkam tiesiog pirmam ramiam kvėptelėjimui per dešimtmetį.
Marius išvažiavo tą pačią dieną, kai bankai patvirtino pervedimus. Nežinau, kur. Ir, tiesą sakant, man nerūpi.
O aš vis dar prekiauju vafliais prie perkėlos. Tik dabar mano prekystalis priklauso man — nusipirkau tą žemės lopinėlį. Iki pietų kepu tešlą, o po pietų einu į kolegiją. Teisę studijuoju.
Ir kartais, kai lyja, apsižvalgau minioje — ieškau sušalusių rankų, suplyšusių paltų, tylių žmonių, kurie nieko neprašo. Pasiūlau jiems arbatos.
Nes niekada nežinai, kas tau atsakys. Ir kuo tu jam tapsi.
