Po skubios cezario pjūvio praėjo penkios dienos. Pasaulis atrodė padalytas į dvi dalis. Išėjimas iš Kauno klinikų buvo pažeminimas iki kaulų smegenų. Vasario dangus tvyrojo šlapias ir pilkas, pro kurį skverbėsi šaltis. Aš laikiau kūdikį — Luką, vos trijų kilogramų svorio — suvyniotą į minkštą mėlyną pleduką. Tomas stovėjo prie automobilio ir nekantraudamas spragsėjo rakteliais. Paskui ištiesė man suglamžytą dvidešimties eurų kupiūrą.
— Čia tau autobusui užteks, — sumurmėjo, net nežiūrėdamas į mane. Jo balse nebuvo nė lašo šilumos.
Siūlės degino. Vos galėjau stovėti tiesiai. Kiekvienas žingsnis buvo kančia.
— Tomai, man padarė operaciją. Aš net negaliu pati nusileisti laiptais, — ištariau užgniaužtu balsu.
Jis trumpai sukikeno.
— Mano sesuo Ingrida vaikščiojo po trijų dienų. Tu ne kokia išimtis.
Už jo nugaros pasirodė jo motina Regina, įsisupusi į ilgą kašmyro paltą, jo tėvas Vladas, pavargusio veido vyras, ir pati Ingrida, viską išmanančia mina. Visi keturi įsėdo į juodą „Mercedes-Benz GLE“ — mano tėčio dovaną mūsų vestuvėms — ir išvažiavo į šeimos pietus „Meat Lovers“ restorane Laisvės alėjoje. Niekas neatsisveikino. Niekas nepažiūrėjo į mažylį. Niekas nepasiūlė man vietos ant galinės sėdynės.
Įlipau į autobusą suveržusi dantis. Kiekvienas kelio nelygumas strėle šaudavo į rando vietą. Lukas miegojo, nieko nejausdamas. Važiavome Kęstučio gatve, kai prie šviesoforo autobusas sustojo tiesiai prie juodojo mersedeso. Pro tamsintus langus mačiau Tomą juokiantis su šeima. Regina glostė taurę baltojo vyno, Ingrida rodė į meniu, o Vladas lėtai linkčiojo galva. Jie atrodė kaip tobula reklaminė nuotrauka. Nė vienas neatsisuko į autobusą. Net vienas.
Tą akimirką manyje kažkas galutinai užgeso. Nustojau būti palūžusi. Tapau ledu.
Drebėdama čiupinėjau telefoną. Paskambinau vieninteliam žmogui, kurio niekada nenaudojau kaip ginklo.
— Tėti, — sušnabždėjau vos jam atsiliepus. — Tomas mane išvarė namo autobusu. Praėjus penkioms dienoms po cezario. Pasiėmė šeimą ir išvažiavo tavo mašina. Paliko mane vieną.
Kitoje laido pusėje stojo sunki tyla. Kai tėtis prabilo, jo balsas skambėjo ramiai, bet aš pažinojau tą ledinį toną. Supratau, kad jis įsiutęs.
— Dukra, pasakyk, kur tiksliai esi. Tu ir mano anūkas važiuojate su manimi.
Pasakiau sankryžą. Jis liepė nejudėti.
Po penkiolikos minučių prie stotelės sustojo juodas mersedesas — identiškas tam, kuriame sėdėjo Tomas su šeima. Tik šis buvo kiek kitoks: prie vairo sėdėjo Gediminas, ilgametis tėčio vairuotojas, o iš galinių durelių išlipo pats tėtis, Vitas Petrauskas — buvęs kariškis, nuo kurio žvilgsnio visi darbe sėsdavo tiesiau. Jis vilkėjo tamsų paltą, nuo kurio dvelkė švelniu tabako ir kedro kvapu.
Gediminas atidarė man dureles. Tėtis paėmė Luką ant rankų taip švelniai, tarsi kūdikis būtų iš porceliano. Mane apklojo pledu ant galinės sėdynės.
— O dabar, — pasakė tėtis tyliai, — važiuojam atsiimti skolos.
Neklausiau, kur. Supratau, kai pamatėme pažįstamą ženklą. „Meat Lovers“ restoranas. Gediminas pastatė mašiną prie pat įėjimo.
Tėtis išlipo, apėjo aplink mašiną ir atidarė man duris. Ištiesė ranką.
— Įeisim kartu, Agne. Aš kalbėsiu. Tu tik žiūrėk.
Ėjau per salę, prispaudusi sūnų prie krūtinės. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, bet nugara tiesi.
Jie sėdėjo prie didelio apvalaus stalo prie lango. Ant baltos staltiesės garavo kepsniai, blizgėjo taurės. Regina pirmoji mus pastebėjo. Jos šakutė su žirneliais sustingo pusiaukelėje. Spalva iš veido dingo akimirksniu.
Tomas atsisuko. Išbalo. Jo lūpos prasišiepė į kažkokią dirbtinę šypsenėlę, bet akys išdavė baimę.
Tėtis priėjo prie stalo ir padėjo ploną segtuvą tiesiai ant Tomo lėkštės. Be garso. Be jokio grasinimo. Tiesiog padėjo.
— Štai dokumentai, Tomai. Mersedesas yra mano vardu, niekada neperrašiau. Šiandien išvažiuoja su manimi. Kalbant apie namą, kuriame gyvenate — jis irgi mano nuosavybė. Mano advokatai jau rengia pranešimą dėl iškeldinimo. Turit mėnesį išsikraustyti. Patariu krautis lengvai.
Regina pašoko. Jos veidas iš balto tapo raudonu. Subarškėjo krištolas.
— Kaip jūs drįstat! — sušuko ji pernelyg garsiai, ir pora žmonių prie gretimo stalo atsisuko. — Šita mergina viską perdeda! Tikra moteris neverkia dėl kelionės autobusu!
Tėtis net nepažiūrėjo į ją. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie Tomo, kuris vis labiau traukėsi į kėdę.
— O jūs, ponia, nuo tos minutės, kai mano dukra įžengė į jūsų šeimą, tik ir darėt, kad ją žemintumėt. Gana. Jūs, jūsų vyras ir jūsų dukra daugiau niekada nematysit mano anūko. O jei primygtinai reikalausit, turėsite reikalų su mano advokatais dėl palikimo ir psichologinio smurto. Nori pamatyt, kas laimės?
Ingrida bandė stotis, bet Vladas ją sugriebė už rankos. Jo pirštai drebėjo. Akimirką jo pavargusiose akyse šmėstelėjo gėda. Bet jis nieko nepasakė. Tiesiog sėdėjo ir laikė dukrą už riešo.
Tomas mikčiojo. Jo lūpos judėjo be garso, paskui išspaudė:
— Agne, tai nebūtina… aš… aš suklydau…
Pažvelgiau į jį. Pirmą kartą per penkerius metus be jokio jausmo.
— Ne, Tomai. Tu ne suklydai. Tu parodei, kas esi.
Nebuvo jokio atsisveikinimo. Tėtis paėmė mane už alkūnės. Gediminas padavė jam mersedeso raktelius, ir mes išėjome. Palikome juos visus sėdėti prie stalo su neapmokėta sąskaita ir jų pačių panieka, kuri staiga tapo tokia menka.
Tą naktį Tomas užvertė mano telefoną žinutėmis, pilnomis pykčio ir reikalavimų. Regina grasino teismais. Bet ratas jau sukosi.
Po mėnesio teisėjas priėmė sprendimą dėl visiškos globos ir turto padalijimo. Tomas bandė samdyti advokatą, bet medicininės išrašo kopijos, liudijimai iš klinikos ir tos žinutės, kuriose jis kartojo, kad „nieko tokio neįvyko“, kalbėjo pačios už save.
Namas buvo iškeldintas per teisėtą terminą. Tėtis vieną savo namo sparną pavertė mūsų prieglobsčiu — ten dabar stovi Luko lovelė, supamasis krėslas ir lentyna su knygomis, kurių jis dar nemoka skaityti.
Kiekvieną rytą, kai Lukas atmerkia akis, pakeliu jį be jokios baimės. Prisimenu tą važiavimą autobusu — dieną, kai nustojau būti moterimi, viską kentusia tyliai.
Mano telefone vis dar išsaugotas tas tėčio numeris greitajame rinkime. Kartais ryte užsidega ekranas, ir jis rašo: „Kavos?“
Aš apsiaunu šlepetes ir atidarau duris į koridorių, kur jau sklinda šviežiai maltos kavos kvapas.
