Jį vadino Kęstučiu. Vilniuje, siaurame name su nuomojamu kambarėliu Žvėryno rajone, jis dirbo teismo raštinės sekretoriumi advokatų kontoroje Vokiečių gatvėje. Perrašinėdavo protokolus, rinkdavo bylas į aplankus, kalė antspaudus. Nuo tokio darbo skaudėjo pirštus ir juosmenį, o alga vos padengdavo nuomą ir duonos su sūriu kepalėlį. Vestuvėms pinigų niekada nebuvo, giminių irgi — tik senas radijo imtuvas ir vitrina su išblukusiais paveikslėliais.
Metai bėgo. Nugara vis labiau linko, pirštai kaupė artritą, o veidas prarado bet kokį šypsenos požymį. Beviltiška ir sena istorija, koks tik ir gali būti gyvenimas žmogaus, kuriam niekas nieko neduoda veltui.
Buvo tik viena keistenybė, kuria jis skyrėsi nuo kitų kontoros tarnautojų — jo silpnybė benamiams katinams. Per pietų pertrauką, užuot suvalgęs savo kuklią sumuštinį, jis eidavo į kiemą prie "Rimi" parduotuvės ir dalindavosi juo su ten gyvenančiais gyvūnais. Kolegos iš to šaipėsi, vadino keistuoliu. Bet jis tiesiog negalėjo praeiti pro alkaną gyvį.
Taip vieną lapkričio vakarą, grįždamas namo palei Neries krantinę, krūmuose jis pastebėjo mažą rudą kačiuką, sušlapusį ir drebantį. Parsinešė į savo palėpės kambarėlį po pačiu stogu ir džiaugsmui nebuvo ribų. Nuo tos dienos jis nebesivėlindavo darbe — skubėjo namo, nes ten laukė vienintelis draugas visame pasaulyje. Pavadino jį Vatsonu, nes akyse žibėjo kažkoks susirūpinęs, paslaptingas žvilgsnis, tarsi katinas ką tik iš kelionės grįžęs ir turintis ką papasakoti.
Kiekvieną vakarą Vatsonas sėsdavo prie lovos ir tyliai murkdavo, švilpaudavo, kažką "pasakodavo". Kėstutis klausydavosi ir keista — jam atrodydavo, kad tai ne šiaip garsai, o istorijos.
Vieną gruodžio vakarą, po sėkmingai baigtos bylos, advokatas pastatė visai raštinei didelį puodą karšto vyno su prieskoniais — už lango tada buvo minus septyni ir vėjas nuo Neries. Kęstutis grįžo namo, pavalgydino Vatsoną, pasišnekučiavo su juo apie dieną ir atsigulė. Naktį jam prisisapnavo toks ryškus, spalvotas sapnas, kad jis pašoko iš lovos, bandydamas nusikratyti to vaizdo. Bet vietoj to į galvą pradėjo lįsti eilutės. Jos rikiavosi viena po kitos, pinantis siužetui. Kęstutis, įpratęs viską užsirašinėti dar iš studijų laikų, atsisėdo prie stalo ir pradėjo rašyti.
Kai atsipeikėjo, pilkas ir šlapias Vilniaus rytas jau reikalavo bėgti į darbą. Taip tęsėsi visą savaitę. O kai Kęstutis suprato, kad ši pjesė, tiksliau — drama, vadinsis "Karalius be karūnos", ant stalo krašto jau gulėjo šūsnis smulkiu raštu prirašytų lapų.
Pirmą kartą per aštuonerius metus jis paėmė kelias dienas atostogų ir nuėjo į pirmą pasitaikiusią leidyklą Gedimino prospekte. Prisistatė vardu Motiejus Vaitkevičius — skambiai, solidžiai, kaip tikro rašytojo. Kaip bebūtų keista, pjesę priėmė ir po dviejų mėnesių išleido. O tada prasidėjo — teatrai skambino vienas po kito, žurnalistai norėjo interviu, o pinigų honorarų sąskaitoje pasirodė tiek, kiek jis per metus raštinėje neuždirbdavo.
Kęstutis norėjo prisipažinti, kad jis visai ne Motiejus Vaitkevičius, kad tikroji dramaturgė — jo mažas rudas katinas, murkiantis naktimis apie karalius ir išdavystes. Bet buvo per vėlu. Antra pjesė jau buvo pasirašyta sutartimi, o teatro "Lėlė" režisierius reikalavo trečios. Kęstutis žiūrėdavo į šviesiai rudas Vatsono akis ir tyliai klausdavo:
— Vatsonai, ką man daryti? Ką?
Katinas žiūrėdavo atgal, murkdavo ir vėl pasukdavo galvą į langą, tarsi tai, kas vyksta jo šeimininko galvoje, visai jo nedomintų.
Kęstutis persikraustė iš palėpės į dviejų kambarių butą Antakalnyje. Nusipirko naują palto, batus, net radijo aparatą pakeitė nauju su plokštelių grotuvu. Bet pinigai neatnešė ramybės. Kiekvieną naktį, kai Vatsonas pradėdavo savo tylų pokalbį, Kęstutis sėsdavo prie stalo ir rašydavo, o dieną pasirašinėdavo svetimu vardu po tuo, kas iš tiesų priklausė katinui. Jis pradėjo vengti žmonių, bijodamas, kad kas nors paklaus, iš kur atsiranda tos istorijos apie karalius ir žmogžudystes, apie meilę ir pavydą — istorijos, kurias jis pats niekada nebūtų sugalvojęs.
Praėjo treji metai. Vieną vasario vakarą, kai lauke snigo šlapias, purvinas sniegas, o Vatsonas jau buvo pasenęs ir vis dažniau tiesiog gulėdavo ant palangės, žiūrėdamas į tamsą, Kęstučiui paskambino teatro administratorė ir pranešė, kad Motiejaus Vaitkevičiaus nauja pjesė nominuota nacionaliniam apdovanojimui. Reikės atvykti į ceremoniją Nacionaliniame dramos teatre, pasakyti kalbą, fotografuotis.
Kęstutis padėjo ragelį ir ilgai stovėjo prie lango. Vatsonas pakėlė galvą ir sumiaukė — vieną kartą, ilgai, tarsi klausdamas.
— Aš negaliu daugiau, — pasakė jam Kęstutis. — Negaliu stovėti scenoje ir priiminėti apdovanojimą už tavo darbą.
Ceremonijos dieną Kęstutis atėjo į teatrą ne per centrinį įėjimą, o per artistų. Pasiėmė su savimi seną kartoninę dėžę, kurioje gulėjo visos rankraščių šūsnys, surašytos jo paties ranka, dar iki to, kai bet kas virsdavo mašinraščiu ir svetimu vardu. Kai jį iškvietė į sceną priimti statulėlės, jis nepriėjo prie mikrofono, kaip buvo numatyta. Vietoj to padėjo dėžę ant grindų priešais salę, pilną žurnalistų, ir atidarė dangtį.
— Aš ne Motiejus Vaitkevičius, — pasakė jis. — Manęs tokio žmogaus nėra. Mano vardas Kęstutis Ramanauskas, aš dirbu raštinės sekretoriumi advokatų kontoroje Vokiečių gatvėje. O šitos pjesės rašė mano katinas Vatsonas — kiekvieną naktį, murkdamas man į ausį, kol aš tik užrašydavau.
Salėje kilo šurmulys, kažkas nusijuokė, manydamas, kad tai pokštas, bet Kęstutis atidarė dėžę plačiau ir parodė pageltusius, tinta rašytus lapus su datomis prie kiekvieno puslapio — nuo pat pirmosios pjesės iki paskutinės. Grafologinė ekspertizė, kurios ėmėsi teatro administracija kitą dieną, patvirtino: visi rankraščiai — vieno žmogaus ranka, chronologiškai, be jokių pataisymų vėliau.
Skandalas buvo trumpas, bet garsus. Leidykla nutraukė sutartį su "Motiejumi Vaitkevičiumi", nacionalinę premiją atšaukė. Bet po mėnesio Kęstučiui paskambino kito, mažo nepriklausomo teatro "Atviras ratas" vadovė ir pasiūlė pastatyti tą pačią dramą — bet jau su tikru autoriaus vardu ant afišos: Kęstutis Ramanauskas. Sutartis, kurią jis pasirašė savo tikru parašu pirmą kartą per penkerius metus, numatė šešių tūkstančių eurų honorarą ir teisę į visus būsimus pastatymus.
Kęstutis grįžo namo su ta sutartimi rankoje. Vatsonas, jau senas, plaukai pilki apie snukutį, gulėjo ant palangės Antakalnio bute ir žiūrėjo į jį tomis pačiomis šviesiai rudomis akimis.
— Na, drauge, — pasakė Kęstutis, atsisėsdamas šalia ir paglostydamas katiną per nugarą, — dabar afišoje bus mano vardas. Bet tu žinai tiesą, ir aš žinau. Ir to užtenka.
Jis padėjo sutartį ant palangės, šalia katino, ir abu ilgai žiūrėjo pro langą, kaip Neries pakrantėje žmonės vedžioja šunis paskutinėje vasario prieblandoje.
