Sausio pabaigoje, kai už lango dar gulėjo purvinas Vilniaus sniegas, ant mano verandos pirmą kartą pasirodė katė. Gyvenu Verkių pakraštyje, name prie pat miško, kur žiemą girdisi, kaip po dešimtą valandą vakaro pravažiuoja paskutinis autobusas iki Baltupių. Katė stovėjo prie durų ir žiūrėjo į mane pro stiklą taip, lyg svarstytų, ar verta rizikuoti.
Ji buvo išsekusi. Šonkauliai kyšojo pro susivėlusį kailį, o kai užtrenkiau virtuvės spintelės durelių, ji dingo per porą sekundžių — tarsi jos ten ir nebūtų buvę. Pastačiau ant slenksčio lėkštutę su sausu maistu, kokį pirkau kaimyniniame "Norfa" parduotuvėje, ir atsitraukiau prie virtuvės stalo stebėti. Ji artinosi žingsnis po žingsnio, ėdė godžiai, tada dingdavo miške už tvoros.
Praėjo kelios savaitės. Pastebėjau, kad jos pilvas apvalėja — pirmiausia pagalvojau, kad tiesiog atsigauna po bado, bet greitai supratau: laukia jauniklių. Kaimynė iš gretimo namo, ponia Regina, kartą sustabdė mane prie pašto dėžučių ir pasakė tiesiai:
— Nustok jos maitinti. Prišauksi visą kolonija, o paskui kas tvarkysis?
Nesiginčijau, tik linktelėjau ir nuėjau namo. Bet lėkštutę ant verandos vis tiek statydavau kiekvieną rytą, prieš išeidama į darbą — dirbu odontologijos klinikoje registratūroje, pamaina prasideda aštuntą.
Paskui ji dingo. Beveik savaitę lėkštutė stovėjo nepaliesta, o aš kas vakarą, grįžusi iš darbo, žiūrėdavau pro virtuvės langą į tamsą už tvoros ir įsivaizduodavau baisiausius dalykus — kad gimdo kažkur šaltyje, po kokiu apleistu garažu, kad jai reikia pagalbos, o niekas jos negirdi. Vieną vakarą net nuėjau į mišką su žibintuvėliu, šaukiau ją vardu, kurį pati jai buvau sugalvojusi — Murkė — ir jaučiausi kvailai, klaidžiodama tarp eglių šaltyje.
Ir tada, praėjus lygiai šešioms dienoms, anksti rytą, dar prieš žadintuvą, išgirdau tylų kasymąsi į virtuvės duris.
Atidariau. Ant slenksčio stovėjo ji — sulysusi dar labiau, bet gyva. Dantyse laikė mažytį, vos gyvą kačiuką. Nelaukdama kvietimo, ji atsargiai peržengė slenkstį, nuėjo prie senos vilnonės kaldros, kurią buvau padėjusi kampe dar prieš savaitę tik dėl visa ko, ir padėjo ten savo vaiką. Tada pažvelgė į mane. Ne bijodama, ne prašydama garsiai — tiesiog žiūrėjo, ir tame žvilgsnyje buvo klausimas, kurį suprato tik moteris, kuri šešis mėnesius statė lėkštutę ant to paties slenksčio.
Sėdėjau ant grindų greta jų. Kačiukas godžiai spaudėsi prie motinos, o pati katė pirmą kartą per visus tuos mėnesius valgė iš mano rankos neatšokdama nuo kiekvieno garso. Ant viryklės virė vakarienė, kurią pamiršau ir kuri vėliau prisvilo — bet man tą akimirką tai buvo visiškai nesvarbu.
Tą pačią dieną paskambinau į veterinarijos kliniką Fabijoniškėse ir susitariau dėl apžiūros. Nusipirkau minkštą guolį ir dvi flisines antklodėles, tokias mažytes, kad tilptų delne. Užsakiau specialų pieno mišinį naujagimiams kačiukams, nes negalėjau būti tikra, ar motina turi pakankamai pieno po tokios ilgos badavimo savaitės.
Praėjo trys dienos. Ponia Regina vėl sustabdė mane prie pašto dėžučių, šįkart pamačiusi pro mano virtuvės langą judesį.
— Tai ką, priglaudei? — paklausė, ir balse buvo daugiau smalsumo negu priekaišto.
— Ji pati atsinešė, — atsakiau. — Aš nieko negaudžiau.
Ji tylėjo kelias sekundes, žiūrėdama į mano langą, kur ant palangės susirangiusi gulėjo katė su kačiuku.
— Na, jeigu pati atėjo… — numojo ranka ir nuėjo toliau su savo pašto siuntiniu.
Veterinaras patvirtino, kad kačiukų yra dar du — motina, matyt, paslėpė juos kitoje vietoje ir dabar per kelias naktis vieną po kito nešėsi juos į saugią vietą. Trečią naktį išgirdau tą patį kasymąsi, o ketvirtą — dar kartą. Kiekvieną kartą ji įeidavo atsargiau, pasitikėdama labiau nei praeitą kartą.
Šiandien, rugpjūčio viduryje, mano virtuvėje gyvena keturi padarai: katė, kurią galiausiai pavadinau Murke, ir trys jos vaikai, jau bėgiojantys po grindis ir kabinantys nagučius į kilimo kraštą. Užregistravau visus veterinarijos klinikoje, sumokėjau už pirmuosius skiepus — šešiasdešimt aštuonis eurus už visą vadą, čipavimą ir pirmą apžiūrą. Kai ateis laikas, kastruosiu Murkę, kad ji daugiau nebeturėtų klaidžioti po mišką nešina savo vaikais ieškodama, kur saugu.
Ponia Regina dabar kartais atneša jiems žuvies likučių — sako, kad tiesiog neišmesti norinti, bet aš matau, kaip ji stebi kačiukus pro tvorą, ir šypsosi.
