Rūta Bagdonavičienė nebūtų save pavadinusi kontroliuojančia. Ji sakydavo — atsakinga. Kai buhalterinės apskaitos biure Kaune ji ruošdavo įmonės metinę ataskaitą, patikrindavo kiekvieną skaičių tris kartus. Kai reikėdavo pasirašyti sutartį su nauju klientu, perskaitydavo ją du kartus, o antrą kartą — su liniuote po eilutę. Draugės juokdavosi, kad ji net atostogas suplanuoja iki minutės, bet Rūta žinojo: kai viską apgalvoji iš anksto, gyvenimas rečiau tave apgauna.
Prieš vienuolika metų, būdama dvidešimt aštuonerių, ji paliko patogų darbą banke ir atidarė savo buhalterinių paslaugų kontorą Žaliakalnyje. Vienas klientas virto trimis. Trys — dvylika. Po metų sunkių vakarų prie ekrano ir po nemigo naktų, kai reikėjo apskaičiuoti mokesčius įmonei, nuo kurios priklausė dešimties žmonių atlyginimai, Rūta turėjo tai, kuo didžiavosi.
O tada atsirado Simas.
Aš — Simas Petrauskas. Ir aš žinau, kaip ši istorija skamba iš Rūtos pusės, nes ji man ją pasakojo ne kartą: aš buvau tas, kuris nesiteiravo, kiek uždirba jos kontora. Man buvo įdomu, kodėl ji visada geria žolelių arbatą, o ne kavą. Kodėl laiko močiutės ranka rašytus atvirukus mažoje skardinėje dėžutėje spintoje. Man tada tikrai rūpėjo. Aš nemelavau. Tiesiog aš niekada nesakiau visos tiesos apie tai, kodėl man taip lengva būti šalia žmogaus, kuris viską kontroliuoja.
Man dvidešimt devyneri, dirbu automechaniku dirbtuvėse prie Panevėžio plento. Rūta buvo tvarkinga ten, kur aš buvau chaotiškas. Ji planavo, aš — improvizuodavau. Žmonės sakydavo, kad mes vienas kitą papildome. Aš tuo tikėjau. Bet dabar, žiūrėdamas atgal, suprantu — man patogu buvo būti šalia žmogaus, kuris visada susitvarko sąskaitas, moka nuomą laiku ir niekada nepamiršta, kada baigiasi draudimas mano automobiliui.
Penkeri metai kartu — tai nemažai. Mes keliavome į Palangą kiekvieną rugpjūtį. Pirkome baldus jos bute Žaliakalnyje. Aš buvau šalia, kai jos kontora vos neišsilaikė per pandemiją, kai ji naktimis skaičiavo, kiek dar mėnesių gali mokėti nuomą už biurą. Tada aš tikrai jaučiausi reikalingas. O paskui, kai viskas atsigavo, aš tiesiog likau — nes taip buvo patogu, o ne todėl, kad kažką konkrečiai nusprendžiau.
Vestuvių dieną Rūta pabudo dar prieš aušrą. Numeris viešbutyje prie Trakų ežero buvo tylus. Ji sakė man vėliau, kad ilgai žiūrėjo į lubas, negalėdama patikėti, kad diena pagaliau atėjo — po devynių mėnesių planavimo, šimtų el. laiškų su renginių organizatore, ginčų dėl gėlių ir vietų prie stalų. Ji pasirinko tą viešbutį, nes iš lango matėsi ežeras — jai tai atrodė kaip pradžios ženklas.
Aš tuo metu buvau kitame kambaryje, su bičiuliais, ir maskavau tai, ko Rūta dar nežinojo: prieš tris savaites aš pasirašiau dokumentą, kuriuo mano geriausias draugas Tomas — tas, kuris turėjo būti mano pabrolys — tapo mūsų būsimos bendros dirbtuvės, kurią planavome atidaryti su Rūtos investuota suma, vieninteliu savininku. Aš perrašiau savo dalį jam už grynuosius, nes turėjau skolų iš lošimų, apie kuriuos Rūta nežinojo nė vieno euro. Aštuoniolika tūkstančių eurų. Ji tų pinigų, skirtų mūsų būsimam verslui, taip ir nepamatė.
Kodėl aš tai padariau vestuvių išvakarėse, o ne anksčiau ar vėliau? Nes bijojau. Bijojau, kad jei pasakysiu iš karto, ji atšauks viską — salę, svečius, save. O aš vis dar norėjau vestuvių. Ne dėl jos. Dėl savęs — nes su ja aš buvau žmogus, kuris „susitvarkęs“, o be jos likau tik vaikinas su skolomis dirbtuvėje prie apvažiavimo.
Ceremonija vyko lauke, prie ežero, po beržais. Kunigas jau buvo pradėjęs žodžius apie ištikimybę, kai Rūtos sesuo Giedrė, laikiusi telefoną rankose visą rytą „dėl fotografo grafiko“, atsistojo iš pirmos eilės. Ji nesušnibždėjo — ji garsiai, prieš visus penkiasdešimt septynis svečius, paklausė manęs, kodėl Tomo vardas įrašytas pastarojo mėnesio dirbtuvės nuomos sutartyje kaip vienintelio nuomininko, o ne mano ir Rūtos, kaip buvo žadėta metus.
Giedrė dirba nekilnojamojo turto agentūroje ir prieš savaitę, tvarkydama kito kliento reikalus, atsitiktinai pamatė viešą registrų centro įrašą. Ji tylėjo iki paskutinės akimirkos, nes nenorėjo sugriauti šventės be įrodymų. Bet kai pamatė, kaip aš vengiu žiūrėti Rūtai į akis prie altoriaus, suprato, kad laukti nebegali.
Rūta stovėjo su puokšte iš baltų pijūnų rankose. Ji nepravirko. Ji tiesiog pažvelgė į mane taip, kaip žiūri į sąskaitą, kurioje skaičiai nesueina. Paklausė vieno klausimo: „Kiek?“ Aš atsakiau. Ji padėjo puokštę ant kėdės, atsisegė suknelės rankogalį, kuriame buvo įsiūta kišenėlė su USB raktu — ten visada laikydavo svarbiausius dokumentus, net vestuvių dieną, nes „niekada nežinai“. Ji išsitraukė telefoną, atidarė banko programėlę tiesiog priešais visus svečius ir, nesikreipdama į mane, paskambino savo advokatui, su kuriuo bendradarbiavo per įmonę.
Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji, dar su vestuvine suknele, diktuoja advokatui nurodymą blokuoti bendrą santaupų sąskaitą, kurią mes buvome atidarę „bendram verslui“ — tą pačią, iš kurios be jos žinios aš buvau paėmęs pinigus grąžinti skolą. Ji taip pat paprašė jo iki vakaro parengti dokumentą, kuriuo atšaukiama jos, kaip garanto, parašas ant dirbtuvės nuomos sutarties — tos pačios, kurioje dabar figūravo tik Tomo vardas.
Svečiai tylėjo. Kažkas iš mano pusės giminaičių bandė juokauti, kad tai „nesusipratimas“, bet Rūtos tėvas, sėdėjęs pirmoje eilėje, tiesiog atsistojo ir pradėjo rinkti savo daiktus nuo stalo — signalas, kad šventė baigta.
Praėjus trims savaitėms po tos dienos, aš gavau registruotą laišką. Rūta per savo advokatą oficialiai pareikalavo grąžinti aštuoniolika tūkstančių eurų, kuriuos buvau paėmęs iš bendros sąskaitos be jos sutikimo — su palūkanomis, kaip numatyta civiliniame kodekse dėl nepagrįsto praturtėjimo. Tomas, sužinojęs, iš kur atsirado pinigai už dirbtuvės dalį, pats nutraukė sutartį su manimi ir grąžino, ką galėjo.
Aš dabar dirbu paprastu mechaniku, nuomojuosi kambarį Petrašiūnuose ir kas mėnesį pervedu dalį atlyginimo pagal teismo patvirtintą grafiką. Rūta savo kontorą perkėlė į naujas patalpas Laisvės alėjoje. Praėjusią savaitę mačiau internete jos įmonės nuotrauką — naujas iškabos raidė buvo šviesesnė už senąją, matyt, dar nespėjo išblukti nuo saulės. Į vestuves aš daugiau nebuvau kviestas — nei į savo, nei į kieno nors kito, kur ji galėtų būti.
