Dirbu buhaltere autoservisų tinkle Panevėžyje, jau vienuolika metų tvarkau dokumentus dviem stotelėms prie Klaipėdos plento. Ta diena buvo eilinis antradienis, liepos pabaiga, per langą kvepėjo įkaitęs asfaltas ir tepalas, radijas dūzgė kažkokią vasaros dainą, kurios niekas neklausė.
Į mūsų raštinę užėjo moteris. Vardas — Regina, apie šešiasdešimt penkerių, su rankinuku, kurį laikė prispaudusi prie krūtinės tarsi bijodama, kad jį kas nors ištrauks. Ją atsivedė sūnus, bet jis liko lauke, prie savo mašinos, rūkė ir žiūrėjo į telefoną. Aš tada dar nežinojau, kas jis toks.
Regina paprašė pažiūrėti dokumentus dėl serviso, kuris registruotas jos vardu jau dvidešimt septynerius metus. Sakė, norinti įsitikinti, kad viskas tvarkoje prieš perrašant turtą sūnui — Mantui. Aš atspausdinau bylą, padaviau jai per stalą. Ji vartė lapus lėtai, ilgai žiūrėjo į vieną eilutę — nuosavybės perleidimo datą, praėjusio mėnesio.
Ir tada suprato — dokumentai jau pasirašyti. Ne šiandien. Prieš tris savaites.
— Aš čia nieko nepasirašiau, — pasakė ji tyliu balsu, bet aš stovėjau šalia ir mačiau, kaip sudrebėjo jos ranka su lapu.
Aš dirbu su popieriais kasdien, matau tokių istorijų ne pirmą kartą, bet ši užkabino kažkuo kitu. Gal todėl, kad Regina buvo mano mamos amžiaus. Gal todėl, kad tą rytą pati palikau namie neišgertą kavos puodelį — skubėjau, nes sūnus vėlavo į mokyklą, ir dabar, žiūrėdama į šitą moterį, pagalvojau apie savo pačios sūnų po dvidešimties metų.
Paaiškėjo taip: Mantas, jos sūnus, prieš tris savaites atsivežė motiną pas notarą Panevėžyje, sakė — reikia pasirašyti popierius dėl paskolos servisui plėsti. Regina, kuri iš viso blogai mato smulkų šriftą, pasitikėjo. Pasirašė tai, ko neskaitė. O ten buvo ne paskolos sutartis — nuosavybės perleidimo aktas. Visas servisas, kurį ji su vyru statė nuo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintų, dabar priklausė Mantui. Vienu parašu.
Jos vyras mirė prieš septynerius metus. Nuo tada Regina viena tvarkė visus reikalus — algas mechanikams, nuomos mokesčius, atsiskaitymus su tiekėjais dalimis. Aš tai žinojau, nes kas mėnesį siųsdavau jai ataskaitas el. paštu, kurio ji, beje, pati taip ir neišmoko naudotis — atsispausdindavo sūnus.
Ji sėdėjo mūsų raštinėje dar gal dvidešimt minučių. Nekalbėjo. Aš atnešiau jai vandens, ji padėkojo, bet neišgėrė — stiklinė taip ir stovėjo ant stalo krašto, kol susirinkau popierius vakare.
Paskui atėjo Mantas. Įėjo be beldimo, tiesiai iš lauko, dar su cigaretės kvapu ant marškinių.
— Mama, ko tu čia sėdi, važiuojam, — pasakė jis, net nepažiūrėjęs į mane.
— Aš pasirašiau paskolos sutartį, sakei tu, — atsakė Regina.
— Na ir kas. Viskas tvarkoj, — jis mostelėjo ranka. — Tau vis tiek per sunku viską tvarkyti. Aš dabar tvarkysiu.
Regina nieko nesakė. Susidėjo popierius į rankinuką ir išėjo paskui jį. Aš stovėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip jie sėda į mašiną — jis prie vairo, ji šalia, tyli, žiūri tiesiai prieš save.
Maniau, kad tuo viskas ir baigsis. Tokių istorijų buhalterijoje matau — moteris nusileidžia, nes sūnus, nes šeima, nes nepatogu. Bet po savaitės Regina paskambino į mūsų biurą ir paprašė vėl atsiųsti visą bylą — šįkart ne popieriuje, o elektroniniu paštu advokatei.
Vardas advokatės buvo Dalia Petrauskienė, ją man paminėjo pati Regina, kai antrą kartą atėjo — jau viena, be sūnaus, autobusu iš kito miesto rajono, nes automobilį, pasirodo, taip pat buvo įregistravusi serviso vardu, o dabar juo naudotis negalėjo.
Ji papasakojo, kad advokatė rado, jog notaras, tvirtinęs sandorį, pažeidė procedūrą — nebuvo tinkamai paaiškinta dokumento esmė, o Reginos regėjimo sutrikimas (ji serga glaukoma, tai buvo užfiksuota medicininėje pažymoje dar prieš dvejus metus) sudarė pagrindą sandorį ginčyti teisme kaip sudarytą suklydimo įtakoje.
Praėjo keturi mėnesiai. Regina užeidavo pas mus retkarčiais — pasiimti ataskaitų kopijų teismui, patikslinti sumas. Ji pasikeitė per tą laiką: pradžioje kalbėjo tyliai, žiūrėdama į stalą, o paskutinį kartą, spalio pabaigoje, įėjo į mūsų raštinę jau kitokia. Su striuke, ne su tuo pačiu senu paltu. Ir rankinuką laikė kitaip — ne priglaudusi prie savęs, o tiesiog ant peties, laisvai.
Teismas priėmė sprendimą lapkričio viduryje. Nuosavybės perleidimo sandoris pripažintas negaliojančiu. Servisas grąžintas Reginos vardu.
Aš sužinojau apie tai iš pačios Reginos — ji atėjo pas mus paskutinį kartą su nauju nekilnojamojo turto registro išrašu rankose, padėjo jį ant mano stalo ir tiesiog pasakė:
— Dabar vėl mano.
Paskui paprašė, kad paruoščiau įsakymą — nuo gruodžio pirmos serviso direktoriumi skiriama ne ji pati, o samdomas vadybininkas, seniai dirbantis pas juos meistru, žmogus vardu Tomas, kuriam ji pasitiki. O Mantui, sako, davė laiko iki metų pabaigos susirasti kitą darbą — jis dar dirbo servise mechaniku, bet raktų nuo kabineto ir prieigos prie sąskaitų daugiau neturėjo.
Kai Mantas sužinojo apie teismo sprendimą, atvažiavo į servisą tą pačią dieną, aš tuo metu buvau ten atvežusi mėnesio ataskaitas. Jis stovėjo kieme, prie savo mašinos, ir rėkė kažkam telefonu, kad tai neteisinga, kad jis tą servisą "praktiškai vienas tempė paskutinius metus". Regina išėjo iš biuro, priėjo prie jo ir pasakė vos girdimai, bet aš stovėjau netoli ir girdėjau:
— Tu tempei paskutinius metus. Aš tempiau dvidešimt septynerius.
Jis nieko neatsakė. Įsėdo į mašiną ir išvažiavo. Regina grįžo į vidų, atsisėdo prie savo seno stalo — to paties, prie kurio dirbo dar su vyru — ir paprašė manęs padėti paskaičiuoti gruodžio algas mechanikams. Ranka jai nebedrebėjo.
