Šitos kelnės atsirado mūsų bute trečiadienį. Motina grįžo iš darbo su pakuote, suvyniota į pilką popierių. Padėjo ją ant virtuvės stalo, šalia emaliuoto arbatinuko su nuo krano atmuštu snapeliu. Nieko nesakė. Taip būdavo visada, kai parnešdavo ką nors, ko laukdavai mėnesiais.
Išvyniojau popierių. Vyšninės spalvos velvetinės kelnės iš „Vaivos“. Viršuje plačios, apačioje siaurėjančios, su metalinėmis kniedėmis prie kišenių. Kvepėjo parduotuve, prie kurios eilėje stovėdavai nuo penktos ryto. Palietė audinį. Buvo kietesnis, nei tikėjausi, bet nesvarbu. Tai buvo gražiausios kelnės, kokias mačiau per visą savo vienuolikos metų gyvenimą.
– Už trisdešimt penkis rublius – pasakė motina ir nusivilko paltą. – Iš tetos Aldonos. Iš po prekystalio.
Neklausiau, iš kur teta Aldona gavo tokius pinigus. 1983-iaisiais tokių klausimų neuždavinėjo.
Pasimatavau šeštadienį. Išėjau iš kambario kaip manekenė, kurią kartą mačiau per televizorių, laidoje apie Paryžių. Motina nustojo lupti bulves. Su peiliu vienoje rankoje ir bulve kitoje žiūrėjo į mane ilgiau nei paprastai.
– Nesikuprink – pasakė galiausiai.
Atsisukau į veidrodį priemenėje. Grindų lenta sugirgždėjo. Tame veidrodyje matėsi tik viršutinė kūno pusė, tad turėjau atsistoti ant pirštų galiukų, kad pamatyčiau kojas. Atrodė kaip iš vakarietiško žurnalo. Nulipau nuo pirštų galiukų. Lenta sugirgždėjo antrą kartą, tarsi patvirtindama.
Tėvas tuo metu buvo komandiruotėje Klaipėdoje. Montavo uoste kažkokią įrangą konteineriams perkrauti. Nebuvo namie jau penkias savaites. Rašė laiškus ant pilko vyniojamojo popieriaus, nes pritrūko rašomojo. Kiekviename laiške nupiešdavo žuvėdrą. Motina sakydavo, kad taip ilgisi.
Penktadienį turėjome skristi pas jį iš Vilniaus oro uosto. Pirmą kartą gyvenime lėktuvu. Motina bilietus gavo per pažįstamą iš įmonės valdybos. Klaipėdoje turėjome praleisti dvi savaites. Aš, motina ir vyšninės kelnės.
Savaitę prieš kelionę negalėjau užmigti. Naktimis keldavausi, eidavau į priemenę, atidarydavau spintą, girgždančią kaip senas troleibusas. Kelnės kabojo ant medinių pakabų. Liesdavau jas tamsoje. Tikrindavau, ar kniedė per dieną neatsilaisvino. Kaimynų iš apačios šuo Reksas tada loti laiptinėje. Motina per sieną per miegus atsidusdavo.
Į oro uostą važiavome autobusu 22. Prisimenu numerį, nes motina jį kartojo nuo vakar kaip užkeikimą. Autobuse dvokė tabaku ir šlapiais paltais. Kažkas man antmynė ant bato. Nieko nesakiau, nes juk negalima pykti tokiomis kelnėmis.
Oro uosto pastatas buvo pilkas ir triukšmingas. Per garsiakalbį kažkas skaitė pavardes. Moterys skarelėmis apsirišusios galvas sėdėjo ant lagaminų. Vyrai rūkė prie durų. Viskas kvepėjo kava iš automato ir grindų mastika.
Ėjau per išvykimo salę žingsniu, kurį repetavau visą savaitę priešais veidrodį. Motina nešė kelioninį krepšį, kuriame gulėjo sumuštiniai su sūriu ir termosas su arbata. Prisimenu, kad krepšio dirželis buvo plyšęs ir surištas virvute. Sakė, nusipirks naują, bet tik grįžusi.
— Eini kaip gervė ant kaladžių — pasakė motina, neatsisukdama.
Neatsakiau. Su tokiomis kelnėmis su niekuo nesiginčija.
Paskui buvo laiptelis. Vienintelis laiptelis prie įėjimo į išvykimo salę. Motina jį pastebėjo ir pasakė „atsargiai“. Aš irgi jį pastebėjau. Bet batas paslydo. Prisimenu savo pirštus ant laiptelio krašto. Prisimenu, kad pagalvojau: tik ne kelnės.
Trenkiausi keliu į betoną. Išgirdau garsą, tarsi kas plėštų laikraštį. Skausmas atėjo tik po akimirkos, o kartu su juo – kažkas dar blogesnio.
Ant dešinio kelio žiojėjo delno dydžio skylė. Audinys prasiplėšė palei siūlę, o iš žaizdos varvėjo kraujas. Pažvelgiau į motiną. Ji stovėjo virš manęs su krepšiu, o jos veidas atrodė taip, tarsi būtų pamačiusi kažką, ko joks siuvėjas nesutaisys.
Bet tai nebuvo paprasta motina. Tai buvo Danutė, kuri mokėjo iš nieko pagaminti pietus keturiems, kuri sugebėdavo pataisyti lygintuvą ir radijo imtuvą, kuri pernai pati iškalė plyteles vonioje, nes tėvas buvo komandiruotėje. Kuri mintinai žinojo pusę „Anykščių šilelio“ ir po nosimi niūniavo dainas apie partizanus, nors tada dar nebuvo gimusi.
Nusitempė mane prie suoliuko prie lango, šalia gazuoto vandens automato. Automatas neveikė. Kažkas buvo įkišęs į vidų pieno pakelį.
— Nusivilk — pasakė.
Apsidairiau.
— Nusivilk, sakau. Kas čia tave žiūrės.
Nusiviliau kelnes, sulankstiau jas ir padaviau motinai. Sėdėjau ant šaltos suoliuko lentos su pėdkelnėmis, pro kurias prašvietė tvarstis, nes motina jau buvo spėjusi nuvalyti man kelį nosinaite, sudrėkinta odekolonu. Gėlė labiau nei skylė velvete.
Motina atidarė krepšį. Išsiėmė iš jo saldainių dėžutę, o iš jos – adatą, antpirštį ir siūlų ritinėlius. Trys spalvos. Juoda, balta, žalia. Vyšninės nebuvo.
Ėmė siūti. Juodas siūlas ėjo į vyšninį audinį kaip svetimas dygsnis. Žiūrėjau, kaip jos pirštai dirba greitai, tarsi darytų tai visą gyvenimą. Antpirštis dunkstelėjo į adatą. Dunkt-dunkt-dunkt. Tai buvo vienintelis garsas, kurį girdėjau. Už lango kilo lėktuvas, bet aš girdėjau tik tą dunksėjimą.
— Kadaise buvo toks berniukas — prabilo motina, nenutraukdama siuvimo. — Mano mokykloje. Turėjo striukę iš bolonės. Pirmą mieste. Visi jam pavydėjo.
Pažvelgiau į ją. Dunkt-dunkt-dunkt.
— Užsikabino ją už vinies tvoroje. Prisiplėšė visą rankovę. Irgi galvojo, kad tai pasaulio pabaiga. Žinai, ką padarė?
Nežinojau.
— Prispaudė alkūnę prie kamieno ir pasakė, kad tai atminimas. Nešiojo tą striukę su skyle visą žiemą. Ir visi manė, kad tokia mada iš Vakarų.
Nutilo akimirkai. Patraukė siūlą. Dunkt-dunkt-dunkt.
— Tik jis vienas žinojo, kad tai ne mada. Bet niekas jo neklausė.
Baigė. Apvertė kelnes aukštyn kojomis. Dygsnis buvo lygus, bet matomas. Juodas siūlas ant vyšninio kelio atrodė kaip kažkieno pasirašyta kreiva linija.
— Apsivilk — pasakė.
Atsistojau. Užsegimas buvo šaltas. Audinys dabar kvepėjo odekolonu ir oro uosto pelėsiu. Įsitraukiau kelnes ir patikrinau kelį lango stikle. Atspindyje juodas siūlas atrodė kaip voras, atsisėdęs ant audinio.
— Taip galima ir eiti — nusprendė motina. — Atrodo kaip užtaisas.
Neatrodė. Bet motina jau atsistojo, jau užsimetė krepšį ant peties, jau žengė registracijos link. O aš ėjau paskui ją, statydama pėdas taip, kad neužkliūčiau nei už jokios plytelės, nei už jokio laiptelio, nei už jokios vinies, kurios ten nebuvo.
Prie muitinės skydelio pažvelgė į mane ir užsegė man palto apykaklę. Jos pirštai buvo šalti. Ant riešo kabėjo antpirštis.
Lėktuve sėdėjau prie lango. Už stiklo stovėjo vyrai su vėliavėlėmis. Motina iš rankinuko išsiėmė duonos riekę, apibarstytą cukrumi, suvyniotą į pergamentą. Padavė man. Nevalgiau. Vietoj to įsikišau ranką į kelnių kišenę.
Kišenės dugne gulėjo juodas siūlas. Gabalėlis, kurį motina turbūt pametė, kai lankstė kelnes ant suoliuko. Išsiėmiau jį. Buvo ilgas, gal per visą delną. Suvyniojau į kamuoliuką ir įsidėjau atgal į kišenę.
Lėktuvas pajudėjo. Drebėjo visas, kaip senas liftas mūsų daugiabutyje. Motina užsimerkė. Aš žiūrėjau į langą, į kilimo taką, į tai, kaip betoninės plokštės susilieja į vieną pilką liniją.
Laikiau siūlo kamuoliuką kišenėje. Jaučiau jį per audinį. Buvo kietas kaip vyšnios kauliukas, kurį vaikystėje laikydavai už skruosto, norėdama patikrinti, kiek ilgai galima ištverti neprarijus.
Iš Klaipėdos parašiau tėvui trumpą laišką, nes motina liepė padėkoti už bilietus. Pabaigoje pridūriau: „Kelnės kelionę atlaikė“. Apie skylę nieko nerašiau. Tėvas atrašė: „Gerai. Žuvėdra“.
Šitas kelnes nešiojau dar dvejus metus. Paskui pasidarė per trumpos. Motina atidavė jas į mokyklos surinktų drabužių rinkliavą. Kai dėjo jas į maišą, iš kišenės iškrito juodo siūlo kamuoliukas. Nuriedėjo grindimis.
Pakėliau jį. Motina stovėjo su maišu rankoje.
— Palik — pasakiau.
Linktelėjo ir užrišo maišą. Kamuoliuką paslėpiau saldainių dėžutėje, ten, kur motina laikė adatas. Guli ten iki šiol.
O spintoje kartais užkvimpa velvetu, net kai nieko ten nekabo.
