— Tavo naujoji anyta tau dar parodys, tada suprasi, kokia aš buvau švelni, — sušnypštė buvusios anytos balsas ragelio garsiakalbyje.
Agnė stovėjo vonioje ir pirštu trynė dėmę ant veidrodžio krašto. Nepadėjo. Dėmė liko, o balsas — irgi.
— Aš tau linkiu tik gero, Agnute. Pati pagalvok: dvi paauglės dukterys, beveik šešiolika metų su tokiu vyru, kuris net kojinių pats nesusiranda… ir dabar tu, su pilvu, pas svetimą moteriškę į sodybą. Ji jau turbūt su kaimynėmis aptarė, kad tu — išsiskyrusi, su vaiku ir dar…
— Man reikia baigti, — Agnė paspaudė raudoną mygtuką.
Trečias kartas per šią savaitę. Trečias kartas, kai ta pati moteris, kuri ją šešiolika metų laikė tarsi kambarinę, skambina su saldžiu balsu ir tiksliai žino, kur įgelti.
Agnė nusiėmė plaukų gumelę, vėl užsidėjo. Pažiūrėjo į laikrodį: 13:40. Po dvidešimties minučių atvažiuos Mindaugas.
Mindaugas. Su juo viskas buvo kitaip — jis nešdavo jos sumuštinius į darbą, kai ji pamiršdavo, klausydavosi, ką sako aštuoniametė Greta, o ne prašydavo „duok man penkias minutes tylos“. Jiedu susipažino ligoninėje laukiamajame: jai plyšo kulkšnis, jam — žaizda ant delno, kai bandė sulaikyti gatvės katiną, kurį kliudė dviratininkas. Jis sėdėjo su marlės raiščiu ir pasakojo, kad katiną pavadino Šešėliu, nes jis visada slampinėja paskui jį prie laiptinės.
Po metų jis pasipiršo ne žiedu, o klausdamas: „Ar Greta galėtų vadinti mane tėčiu?“
Ir šiandien jie važiavo pas jo tėvus. Pirmą kartą. Į kaimą prie Rokiškio.
— Mama, aš pasiėmiau knygą apie žuvis, — Greta įsliuogė į koridorių vilkdama rausvą kuprinę su atsisegusiu ąseliu. — Ten tikrai yra ežeras?
— Ežeras, pirtis ir net valtis su irklais, — atsakė Agnė.
— O aš moku irkluoti?
— Ne. Bet mokysi.
Greta džiugiai nutempė kuprinę prie durų. Agnė dar kartą pažvelgė į veidrodį. Pilvas dar nesimatė. Dešimt savaičių. Ji laikė tai paslaptyje — Mindaugui sakė, kai grįš iš sodybos. Nenorėjo, kad pirmoji pažintis su būsimais anyta ir šešuru pavirstų į sveikinimus ir klausimus apie kiaušinius, kuriuos ji valgo.
Telefonas suzvimbė rankinėje: Mindaugas parašė, kad jau apačioje. Agnė užsimetė švarką ir pamatė, kaip Greta bando užsisegti batus.
— Palik, — pasakė Agnė nulenkdama prie jos. — Su raišteliu čia susiraizgiusi.
— Aš pati.
— Gerai, bet tada mes vėluosim.
— Tai tada tu.
Agnė užrišo batą, o Greta žiūrėjo kažkur pro duris. Lauke buvo spalis. Prie laiptinės stovėjo tamsiai žalia „Škoda Octavia“ su dulkančiu galiniu stiklu ir mažu įtrūkimu ant priekinio žibinto. Ant šaligatvio gulėjo pirmieji pageltę beržų lapai, o oras kvepėjo drėgna žieve ir dūmais iš kaimyno kiemo, kur Tolynai degino runkelių virkščių krūvą.
Mindaugas stovėjo atidaręs bagažinę ir stumdė maišą su lauko batais. Kai pamatė Agnę, nusiėmė akinius ir nusišluostė juos į džemperio kraštą — darydavo taip, kai norėdavo geriau įsižiūrėti.
— Na ir veidas, — pasakė jis. — Kas skambino?
— Zinaida.
— Vėl?
— Vėl.
Mindaugas metė maišą į bagažinę ir pasirėmė ranka į stogą.
— Klausyk. Mano mama nėra Zinaida. Ji nė iš tolo. Ir kuo labiau tu ieškosi negerumo, tuo greičiau jį rasi net ten, kur jo nėra.
— Aš neieškau.
— Ieškai. Tu įsikibusi savo švarko kišenes taip, kad pirštų galiukai pakaito. Pastebėjau.
Agnė pasižiūrėjo žemyn. Tikrai. Paleido kišenes.
— Aš tiesiog pailsusi, — ištarė ji.
— Pailsusi ir išsigandusi — du skirtingi dalykai, — Mindaugas atidarė jai dureles. — Viskas bus gerai. Bet jei įvažiuosi ten su tuo pačiu veidu, mama paklaus, ar aš tau ką padariau. Pasakysiu, kad kalta buvusi anyta.
Agnė beveik nusišypsojo.
— Tik neišduok, kad aš jau pavadinau ją anyta. Dar neatlaikė nei vienos kavos.
Važiavo apie valandą keturiasdešimt. Už Panevėžio kelias susiaurėjo, miškai stojo arčiau, o ant kalvos prie Kryžių kalno švietė saulės ruožas, tarsi kas būtų perbraukęs dangų šviesiu mostu. Greta užsnūdo su knyga ant kelių, o Agnė žiūrėjo į drebančius beržų šešėlius ant asfalto.
Ji galvojo apie Zinaidą. Ne apie tai, ką ši sakė šiandien. Apie tai, ką sakydavo tada, kai Agnė dar gyveno su buvusiu vyru Tomu. „Tu niekada nemokėsi išvirti sultinio taip, kaip Tomas mėgsta.“ „Vaikas kosėja, nes tu į namus įsileidi skersvėjus.“ „Gerai, kad aš aplankau — čia dulkės ant lentynų jau matosi.“ Toma niekada nebuvo namuose, kai tai skambėdavo. Ir visada tikėjo mama. Net tada, kai Agnė parodė susirašinėjimą, kur Zinaida siūlė Tomui paduoti skyryboms ir atimti dukrą.
— Pas tave nervai, — atsakė jis. — Mama? Niekada to nerašė. Tu pati susigalvojai.
Dabar Zinaida skambindavo kiekvieną trečiadienį ir sekmadienį. Tarsi pagal kažko sudarytą tvarkaraštį. Ir vis skambindavo prieš kažką svarbaus: prieš Gretos gimtadienį, prieš Mindaugo pasiūlymą, prieš pokalbį dėl darbo Varėnoje. Tarsi žinotų, kuriuo momentu.
— Mes beveik vietoj, — Mindaugas sulėtino.
Kelias pasuko į žvyrkelį, paskui aukščiau, pro medinį kryžių su samanomis ant skersinio. Paskui pasirodė namas: tamsaus medžio, dvišlaičiu stogu, su terasa, apaugusia raudonšakėmis kinrožėmis. Prie durų stovėjo du kibirai su obuoliais, o ant suoliuko buvo padėtas senas pledas su languotu pakraščiu, po kuriuo miegojo ruda katė.
Agnė matė, kaip durys atsidarė. Išėjo moteris, kurią jau buvo mačiusi nuotraukose — Liuda, Mindaugo mama. Ji dėvėjo pilką vilnonę suknelę su prijuoste, per juosmenį surištais raišteliais, ir avėjo auliniais batais su nudėvėtu nosimis. Be lūpdažio, be papuošalų, plaukai sukelti į kuodą, iš kurio krito kelios šviesios sruogos.
Už jos išėjo aukštas, siauraveidis vyras. Vienoje rankoje laikė raktą, kitoje — kartoninę dėžę su daigais. Paskui dėžę padėjo ant laiptų ir kilstelėjo delną, lyg sveikindamasis dar iš tolo.
Mindaugas iš pradžių išlipo ir padavė ranką Gretai.
— Atsargiai, čia vištos ištrypta žemė. Nesuk.
Liuda jau ėjo prie mašinos. Ji nešė kažką rankoje. Agnė matė, kaip moteris artėja be jokio pasitempimo, plačiai nusišypsodama, su šviesiomis varnelės kojomis prie akių, kurias jau buvo paženklinęs rudenio vėjas.
— Tai va tu, — pasakė Liuda ir padavė Agnei ranką, o paskui, nieko nelaukdama, apkabino. Kvepėjo krosnies dūmais ir ramunėlėmis. — Kaip gerai, kad atvažiavote. Jau ir virdulys užkaistasa, ir blynai iškepė, ir lempa verandoje perdegė. Žinai, kaip būna prieš svečius — viskas iš karto.
Agnė stovėjo sustingusi. Ji buvo pasiruošusi įvertinimui — greitam žvilgsniui, kurį jau šešiolika metų skaitė be klaidų. O čia — apkabinimas. Be klausimų. Be pažymio ant balto lapo.
— O tu, matau, sušalai, — Liuda paėmė Agnės ranką ir sugniaužė jos pirštus. — Laimė turiu daugiau pledų nei sveikatos.
— Ačiū, — ištarė Agnė.
— Čia Greta? — Liuda pasisuko į mergaitę, kuri dar laikėsi už mašinos durelių kaip už skydo. — Mindaugas rodė tavo piešinius. Ypač tą, kur katinas su paukščiu. Ar paukštis gyvas, ar katė jį jau pavedžiojo?
Greta sumirksėjo.
— Jis gyvas. Jis tiesiog… supykęs.
— Galiu nupiešti anglimi ant piešinio, jei norėtum, kartu pridėtume jam plunksną. Pas mane palėpėj yra anglių nuo pat praėjusių Kalėdų.
Nuo šių žodžių Greta atšoko nuo durelių ir paėjo artyn. Liuda mostelėjo vyrui:
— Antanas, padėk Mindaugui su krepšiais, o aš rodysiu Agnei verandą. Ten verda arbata su šaltalankiu. Gali būti, kad per saldi — dedu medaus daugiau, nei dera, bet čia jau mano nedidelė nuodėmė.
Antanas nuleido dėžę su daigais ir žengė prie bagažinės.
— Ką žuvauja? — paklausė jis Gretos.
— Nežinau. Aš niekada nežvejoju.
— Tai pats laikas. Ežere daug kuojų. Jos kvailos, tai ir pradedančiajam tinka.
— O aš nenoriu, kad žuvys būtų kvailos, — pasakė Greta.
Antanas plyšte nusijuokė ir pliaukštelėjo sau per šlaunį taip, kad katė ant suoliuko kilstelėjo galvą.
Agnė įėjo į verandą. Lubose kabojo nemaža lempa, kurios viduj tamsėjo negyvas vabzdys. Ant stalo stovėjo trys skirtingi puodeliai ir lėkštė su blynais, per vidurį — stiklainis medaus su įsmigusiu mediniu šaukšteliu. Ant palangės buvo sudėlioti šermukšnio koriai, o pro langą matėsi ežero kraštas — vanduo blizgėjo kaip ištirpęs plienas.
— Sėsk, — Liuda pastūmė jai kėdę. — Į tą, su pailga pagalve. Nuo jos mažiausiai skauda nugarą. Nėštumui tinka.
Agnė apstulbo. Ji niekam nesakė. Net Mindaugui.
— Iš kur jūs…
— O aš nieko nežinau. Tik spėju. Stovi taip, kaip stovėdavau aš, kai laukiausi Mindaugo, — ji atsistojo priešais Agnę ir nusiėmė prijuostę, ranka nubraukdama nematomą trupinį. — Rankas laikai ant pilvo taip, lyg ten kas nors būtų. Aš irgi taip darydavau. Tik tai niekam nepasakojau, kol nebuvo aštuoniolika savaičių. Man atrodė, kad jei pasakysiu, dings.
Agnė žiūrėjo į ją. Burna staiga tapo sausa.
— Aš… norėjau pasakyti Mindaugui. Šiandien. Grįžtant.
— Pasakysi, kai norėsi. Aš neišduosiu. Tai ne mano paslaptis.
Agnė atsisėdo. Liuda pastatė prieš ją garuojantį puodelį ir lėkštę su plonais blynais, sulankstytais į trikampius, apibertais cinamonu, panašiu į rūdis.
— Kai aš pirmą kartą atėjau pas Antano mamą, — pasakė Liuda, — man buvo dvidešimt metų. Ji man pasakė: „Kojos šaltos, tai ir sriuba verdama ilgiau.“ Aš nesupratau, ką tai reiškia. Verkiau virtuvėj viena. O po dvidešimt penkerių metų, kai buvau prie mirštančios anytos lovos Palangos ligoninėj, ji paprašė, kad jai nunėsčiau šalto vandens. Nes visi šiltą nešė. Ir tada pasakė: „Žiūrėk, Liuda, kojos jau nešaltos — ir tu viską greičiau padarei nei mano sūnus.“ Supratau tada: ji mokėjo tik tiek, kiek mokėjo.
Agnė gurkštelėjo arbatą. Ji buvo iš spanguolių ir medaus, šiek tiek girta nuo saldumo.
— Jūs visai nepanaši į ją, — ištarė Agnė.
— Į ką?
— Į mano buvusią anytą. Zinaidą.
Liuda atsirėmė palce į stalą ir žiūrėjo į Agnę.
— Aš nė nebandau būti anyta. Aš bandau būti ežere, prie kurio galima prieiti, kai sausa. Kai sausra — matai, kas dugne. Su žmonėmis taip pat. Tik… — ji stabtelėjo ir žvilgtelėjo pro langą, kur Mindaugas su Antanu kažką kėlė iš bagažinės. Greta laikė kartoninę dėžę su obuoliais. — Jei visą gyvenimą tau liejo druską ant žaizdų, tu nebetiki, kad vanduo — šlapias. Pradėk nuo to, kad bent nesūdyk pati sau.
Agnė lėtai nuleido puodelį.
— Man paskambino ji, kol mes važiavom. Pasakė, kad jūs — tokia pati. Kad tokios visos anytos.
— Ar tu patikėjai?
Agnė ilgai tylėjo. Pro praviras duris sklido žvyrkelio garsas, kažkur toli sucypė hamarinis pjūklas, o nuo ežero atėjo vienas trumpas anties riksmas.
— Aš noriu nebetikėti, — pagaliau atsakė.
Liuda paėmė nuo palangės stiklainį su šermukšniu ir pastatė prieš Agnę ant stalo.
— Dar nori žinoti, ką aš manau apie tas moteris, kurios skambina ir barsto? — ji atidarė stiklainį, ištraukė vieną uogą ir padėjo Agnės ant delno. — Jos skambina ne tam, kad tave perspėtų. Jos skambina tam, kad tu į save pasižiūrėtum kaip į tokią, kuri jau sugedus. Su praeitim. Su dukra. Su pilvu. Jos geriau už mane žino, kad vienintelis būdas tave prarasti — įsisiūti tą klausimą: o gal jie manęs nemylės? O gal turėtų būti geriau, nei aš esu? Tai ne rūpestis, Berčiūnai. Tai pavydo forma.
Agnė sugniaužė uogą delne. Sulčių nebuvo — šermukšnis jau sausas.
— Mindaugas jums pasakojo?
— Nedaug. Bet man nereikia daug. Aš matau, Agnute, kai žmogus kalba apie save taip, kaip apie juodraštį, kuriame vis taiso. Tu nesi juodraštis. Esate su Greta — galutinis tekstas.
Agnė atsistojo.
— Ačiū. Aš… žinot. Man atrodo, kad aš šituos žodžius girdžiu pirmą kartą.
— Tau jų reikėjo. Žmogui, kuriam šešiolika metų sakė, kad jo nėra, reikia vieno balso, kuris pasakytų: tu esi. Aš tau sakau: tu esi. Ir ne po dešimties metų. Ne kai nustosi bijoti. Dabar.
Greta pasibeldė į duris, įkišo galvą.
— Ten tėtis sako, kad upėtakis iš ežero. Ir kad aš turiu pabandyti jam užmesti tinklą. Ar galiu?
Liuda nusijuokė.
— Tinklą? Mindaugai, ką tu vaikui prižadėjai? Eikš, parodysiu, kur spiningas stovi. Tik pirma — kailinius batus, ne tuos sportbačius.
Ji atsistojo ir išėjo kartu su Greta, o Agnė liko sėdėti verandoje. Ji paėmė į rankas savo telefoną. Ekrane buvo penki praleisti skambučiai nuo to paties numerio. Atsidarė žinutės:
„Tai kaip? Kaip ta tavo naujoji? Jau parodė ragus ar dar laikosi?“
Agnė tylėjo. Tada atsidarė kontaktus, pasirinko numerį ir išėjo į kiemą — toliau nuo virtuvės, kur jau klegėjo Greta ir Liuda, skirstydamos guminius batus.
— Klausau, — atsiliepė Zinaida taip greitai, tarsi būtų laikiusi telefoną rankoje.
— Klausykite dabar, — pasakė Agnė. — Aš daugiau neatsiliepsiu į jūsų skambučius.
— Ką? Ką tu čia…
— Jūs pasakėte, kad naujoji anyta man parodys, kokia jūs buvot angeliška. Ji man jau parodė. Ji mane apkabino, kol jūs per šešiolika metų nė karto nepasakėte, kad man sekasi.
— Ką tu sau leidi…
— Žinot, ką ji man padovanojo? — Agnė pažiūrėjo į delne vis dar suspaustą šermukšnio uogą. — Mažą raudoną uogą. Ir pasakė, kad esu galutinis tekstas, ne juodraštis. Jūs niekada nemokėjote tokių žodžių.
— Tu pasigailėsi, — balsas atšalo iki plieno. — Tomas laukia, kol tu suvėl save apgausi. Tada dukrą paims pats, be tavęs.
— Gerai. Tegu laukia. Tegu ruošiasi — teisme reikės įrodyti, kodėl Greta turėtų gyventi su tėvu, kuris neprisimena, kad ji nevalgo pieno. Ir su močiute, kuri ją vadina ta pačia šalta pavarde, kurią nešiojo jos sūnus, o ne ji.
— Aš turiu teisę matyti anūkę!
— Turite. Ir mes visą laiką jums tą teisę suteikėm. Bet jūs kiekvieną kartą ją pavirstate į pasaką, kurios pabaigoj aš esu kalta. Todėl nuo šiandien, jei norite susitikti su Greta, skambinkite ne man. Rašykite el. laišką. Kiekvienas jūsų žodis — ant balto lapo, su data. Tada nustosime klausti, ar man pasigirdo.
Zinaida nutilo. Agnė girdėjo, kaip jos kvėpavimas pasidarė trumpas, su švokštelėjimu, kurį seniau ji siejo su astma, o dabar — su pykčiu, kuris nebeturi kur išeiti.
— Tu manęs atsikratysi? Po visko, ką dėl tavęs…
— Ne. Aš tik nustosiu laikyti jūsų skambučius svarbiausiu dienos įvykiu. Aš turiu gyvenimą. Ežerą už lango. Dukrą, kuri mokosi užmesti tinklą. Ir arbatą, kuri vėsta, kol aš su jumis kalbu. Viso gero, Zinaida.
Ji paspaudė atjungimo mygtuką, o tada — taip, kaip seniai norėjo, bet niekad nedrįso — išjungė telefoną visam likusiam vakarui.
Iš virtuvės atėjo Antanas, nešinas kibiru su obuoliais ir duonos riekele su sodria pluta, ant kurios dar švietė skystas medus.
— Rytoj obuolių pyragą? Klausiu ne dėl mandagumo, o dėl to, kad aš jau sutarkavau keturias kekes, kol jūs kalbėjotės.
Agnė atsisuko į jį.
— Pyragą? Kodėl ne. Tik jei įdėsim daugiau cinamono.
— Mūsų šeimoje cinamono daug nebūna, — Antanas nusijuokė. — Liuda vis sako, kad jau per daug metų jai per daug visko, o aš sakau: tada dėkim mažiau, nei reikia, ir tai bus mūsų nuosavas receptas.
Agnė nusišypsojo ir pasižiūrėjo į verandoje stovintį stalą: blynai, puodeliai, ta pati lempos gaubtas, kuriame juodavo nudžiūvęs vabzdys. Ji paėmė nuo palangės mažą šermukšnio kekę ir įsikišo į švarkelio kišenę — kaip perkeltą datą, kaip įrodymą, kad šis spalio šeštadienis tikrai buvo.
Naktį ji vis tiek pabus. Mindaugas miegos šalia, jų kambaryje, kur pro langą ką nors šnibždės ežeras. Ji išeis į terasą ir pamatys, kad svirties durys atdara. Greta stovės viduryje kiemo su raudona švarkele ir žiūrės į vandenį, kuriame atsispindi namo langų šviesa.
— Mama, — pasakys jai Greta, kai Agnė prieis arčiau. — Aš noriu pasilikti čia ilgiau.
— Rytoj nevažiuojam iki pat vakaro.
— Ne. Ilgiau. Kaip tie žmonės, kurie grįžta į kaimą kiekvienam rudeniui.
Agnė uždengs dukrai pečius savo minkštu švarku ir stovės tyliai, kol vanduo prie kranto nustoja blizgėti ir tampa pilkas. Kažkur sodybos gale katė pervirs skardinę, o Antanas apsivers ant šono ir sumurma: „Liuda, vėl ta katė.“
Ir Agnė žinos: rytoj, grįždama į miestą, ji galės atsidaryti savo darbinį el. paštą be įprasto virpulio krūtinėj pamačius pranešimą, kurio ji neprivalo atsakyti. Telefono numerį, kurį ji pirmą kartą per šešiolika metų išjungė savo noru, ji ištrins be jokio jausmo — tiesiog bakstelės dviem nykščiais, stovėdama prie degalinės prie kelio, kur Greta pirks šokoladinį batonėlį, o Mindaugas pils kurą.
Tik vėliau kartais prisimins šermukšnio uogą seno švarko kišenėj ir džiaugsis, kad tada nevalė, o suspaudė delne, kol ji tapo visiškai sausa.
