Vardas mano – Gediminas. Man septyniasdešimt vieni. Sodyboje prie Panevėžio gyvenu vienas jau vienuolika metų, kai palaidojau Aldoną. Sūnus, Rimantas, dirba Vilniuje, kas antrą sekmadienį skambina, klausia, ar dar galiu pats nusipirkti duonos.
Kaimynas per tvorą – kitas gyvūnas visai. Marius, kokių trisdešimt penkerių, dirba „iš namų", kaip pats sako, o ką tiksliai daro – neaišku. Kurjeriai pas jį važiuoja kasdien, dėžės su logotipais, kurių aš anksčiau nebuvau matęs. Automobilis elektrinis, tylus kaip šmėkla, įvažiuoja į kiemą be jokio garso – aš net nespėju suprasti, kad jis grįžo. O aš turiu senutėlę „Ladą Nivą", kuri riaumoja taip, kad visas gatvelis žino, kada aš pajudu iš vietos.
Mano vejoje – lygios juostelės, pjaunu įstrižai, kaip mokė tėvas dar prieš penkiasdešimt metų. Trispalvė kabo ant stiebo prie vartų, keliu ją kas rytą septintą, nuleidžiu prieš sutemas – tai mano taisyklė, ne pareiga. O prie Mariaus tvoros – vėliavėlės, spalvotos, su kažkokiais užrašais anglų kalba, kurių aš net skaityti nesistengiu. Jo automobilio bamperyje lipdukas – šypsenėlė ir žodis „Tolerancija". Trejus metus gyvename per dvidešimt metrų, o akių sutikti nepavyko nė karto.
Nekenčiau jo tyliai. Jis leisdavo savo „natūralią pievą" – seniau tai vadinosi tiesiog piktžolėmis – šliaužti prie mano tvoros. Aš imdavau benzininį vejapjovę šeštadienį septintą ryto, kai jis dar miegojo. Jis rengdavo vakarėlius su panašiais į save žmonėmis, kalbančiais apie kažkokius startuolius. Aš sėdėdavau ant verandos, valydavau žūklės įrankius taip, kad visi matytų.
Buvome ne kaimynai. Buvome du priešingi lageriai per vieną gyvatvorę.
Paskui atėjo audra.
Sausio pabaigoje – tokia, kokios Lietuvoje jau seniai nebuvo matę. Sinoptikai per televiziją kalbėjo apie ciklono zoną iš šiaurės, apie minus dvidešimt septynis su vėjo gūsiais, apie tai, kad elektros tiekimas gali dingti bet kurioje vietoje. Iki aštuntos vakaro sniego prisnigo tiek, kad nebematėsi tako iki tvarto. Buvo gražu ir baisu vienu metu – tas pats sniegas užklojo ir mano trispalvę, ir Mariaus vėliavėles, be jokio skirtumo.
Sėdėjau prie krosnies, gėriau arbatą su medumi, žiūrėjau žinias. Ir tada už lango pastebėjau šviesos blyksnį – Marius su žibintuvėliu stovėjo lauke, prie savo dujinio katilo lauko modulio, plonu švarkeliu vėjyje. Metalinė dėžė tylėjo. Spyrė ją koja – bejėgiškai, be jokio rezultato. Nuėjo atgal į namus.
Nusišypsojau į puodelį. Taip jam ir reikia, pagalvojau. Visos tos technologijos, o be šildymo liko. Programėlės, matyt, neturi žiemai.
Ir tada svetainės lange pastebėjau siluetą. Ne jo. Mažas. Vaiko veidas, prispaustas prie stiklo, kvėpavimas rasoja stiklą. Mergaitė rausvoje pižamoje.
Kažkas viduje persisuko. Ne politika. Kažkas paprastesnio – tėvo balsas, kurį girdėjau prie traktoriaus dar berniukystėje: kaimyno vaikui šalti neleidi. Taškas.
Keikiausi visą kelią iki garažo. Užsivilkau seną kariškį švarką, apsiavau kirzinius batus, pasiėmiau tą pačią metalinę įrankių dėžę, kurią tėvas paliko man – ne plastikinę šiukšlę, o tikrą, sunkią. Nuėjau ne pro vartus – per tvoros properšą užpakalinėje kieme, per pusmetrio pusnis. Jaučiausi kaip dezertyras, žengiantis į priešo teritoriją.
Marius išgirdo batų girgždesį. Durys atsidarė, jo žmona už nugaros laikė mergaitę rausvoje pižamoje. Jis pažiūrėjo į mane su nuostaba, beveik su įtarimu – tarsi laikyčiau ne įrankių dėžę, o ginklą.
– Uždegiklis, – tarsčiau. Laiko sveikinimams neturėjau. – Tokiam šaltyje visada genda. Arba liepsnelė užgeso.
Jis tylėjo, spoksojo. – Traukis, – pasakiau ir praėjau pro jį, atsiklaupiau sniege, kuris jau siekė iki blauzdos, ir ėmiausi darbo. Pirštai, sustingę nuo artrito, klaidžiojo prie varžtų, bet rankos prisiminė mechaniką – senas dujinis modulis, paprastas, patikimas. Jis laikė žibintuvėlį virš mano peties, ranka drebėjo.
Nekalbėjome nei apie rinkimus, nei apie tai, kas rodoma televizijoje. Jis neklausė, kodėl aš čia. Aš neklausė, kodėl jis metus nevalė filtro. Buvome tiesiog du žmonės prieš sugedusią mašiną ir įsiutusį vėją.
Po dvidešimties minučių, atšildžius jutiklį ir uždegus liepsnelę, pasigirdo tas garsas – dujų katilas užvedė, iš kamino išsiveržė šiltas oras. Atsistojau, keliai sutraškėjo kaip šūviai.
– Aš nežinau, ką pasakyti, – suniurnėjo Marius. Žmona verkė. – Ačiū. Prašom, užeikit. Žmona pavaišins arbata.
– Man gerai, – nukirtau, rinkdamasis įrankius. – Tik dūmtraukį nuo sniego valykit, arba visi iki ryto nuo anglies monoksido numirsit.
Apsisukau ir nuėjau atgal, per tą pačią pusnį, kuri jau spėjo užpustyti mano pėdas.
Ryte kaimo grupėje „Facebook" atsirado įrašas – anoniminis, iš mūsų gatvelės. Sūnus atsiuntė ekrano nuotrauką su žinute: „Tėti, skaityk."
„Nesakysiu vardų. Su kaimynu tris metus gyvenome tylioje karo padėtyje. Nesutarėme dėl visko. Jo vėliava, mano lipdukai – viskas rėkė vienas kitam per tvorą. Aš mokiau dukrą, kad jis 'nemalonus žmogus'. Vakar per audrą mums dingo šildymas. Dukra verkė iš šalčio. Ir žmogus, su kuriuo tyliai kariavome tiek metų, atėjo per pusnis, atsiklaupė sniege ir dvidešimt minučių taisė mūsų katilą. Nepasakė nė žodžio daugiau, nei reikėjo. Tiesiog sutaisė ir išėjo. Jis mus išgelbėjo. Eisiu kepti sausainių, kuriuos jis, tikriausiai, išmes. Ir sniegą nuo jo tako nukasiu."
Įrašas surinko šimtus „Patinka" ir komentarų.
„Ir mano kaimynas toks – tas, su Ladą Niva, kuria aš amžinai skundžiausi dėl triukšmo. Šįryt prieš man pabundant jis pusnis nukasė nuo mano tako."
„Nuvežiau užkandžių moteriai iš gatvės galo. Jos pažiūros man kelia šiurpą. Ji atidarė duris ir apsiverkė – sakė, tris dienas su niekuo nekalbėjusi."
Tvora tarp mūsų kiemų liko stovėti. Mano vėliava plevėsuoja. Jo vėliavėlės – irgi.
Nesame draugai. Niekada nebalsuosime už tą patį. Alaus kartu tikriausiai negersime.
Bet vasarį, kai audra vėl užklojo mūsų gatvelę baltu apklotu, vėl paėmiau tėvo įrankių dėžę – šįkart ne dėl uždegiklio, o dėl sniego pustuvo, kuris atsisakė užsivesti prie Mariaus namų. Jis stovėjo tarpduryje, laikė karštą kavą dviems puodeliams, ir aš pirmą kartą per ketverius metus paėmiau vieną iš jų. Kalbėjomės apie karbiuratorius.
