Rugsėjo pabaigoje Girmantas Adomaitis visada vaikšto palei savo lauko kraštą Pasvalio rajone ir žymi kuoliukais tas juostas, kurių šįmet nepjaus. Trisdešimt septynerių metų ūkininkas, po tėvo mirties perėmęs šimtą dvidešimt hektarų, tai daro jau ketverius metus – nuo tada, kai kaimynas Rimas per talką paklausė, kodėl palieka nenupjautus ruožus prie miško.
– Paukščiams, – atsakė tada trumpai, ir tiek to pokalbio ir buvo.
Iš tikrųjų priežastis gilesnė. Prieš penkerius metus, dar tėvui gyvam esant, žiemą prie tvarto rado sušalusią lauko pelėdą. Tėvas tada nieko nesakė, tik nusivedė sūnų prie kviečių lauko krašto ir parodė, kaip anksčiau, sovietmečiu, kolūkyje palikdavo neišvalytus grioviukus tarp laukų – ne dėl tingėjimo, o kad būtų kur žvėreliui pasislėpti.
Girmantas ūkininkauja Panevėžio krašte, augina kviečius ir rapsus, turi apie keturiasdešimt melžiamų karvių. Pieną priduoda į Pieno žvaigždes, per mėnesį išeina apie du tūkstančius eurų grynojo. Ne turtai, bet gyventi galima, jei netingi. Žmona Rasa dirbo Pasvalio ligoninėje slaugytoja, dabar augina jų dukrą ir dirba pusę etato.
Praktika paprasta: kiekviename lauke palieka apie penkis procentus ploto – siaurą, dažniausiai penkių–septynių metrų pločio juostą palei mišką ar griovį. Ten nenuima grūdų, nesutraiškina stiebų kombainu. Likusi varpa, iškritę grūdai, žolė ir usnys išlieka per visą žiemą, kai laukai aplinkui jau juodi ir tušti.
Rudenį, kai šalna nukanda paskutinę žolę, tose juostose telkiasi žvirbliai, kikiliai, kartais atklysta ir stirnų šeimyna. Sausio pabaigoje, kai sniegas užpusto viską iki pusės metro, paukščiai kimba tiesiai prie stiebų, iškrapšto grūdą po grūdo. Girmantas sako, kad tose vietose žiemą girdi kikilių čirenimą net iš kiemo – kai visas laukas tylus, o palei mišką dar kruta gyvybė.
Bet ne visi kaimynai tam pritaria. Praėjusį rudenį, spalio viduryje, per Pasvalio žemdirbių susirinkimą seniūnijos salėje, vienas stambesnis ūkininkas, Vidas Stankevičius, viešai pareiškė, kad tokie „gamtosaugos žaidimai“ – prabanga, kurios negali sau leisti smulkus ūkis. Anot jo, tie penki procentai – tai prarastas derlius, o su dabartinėmis grūdų kainomis, kai tona kviečių krenta žemiau dvi šimtų eurų, kiekvienas hektaras svarbus.
– Tu vaikus maitini paukščiais ar duona? – metė jis Girmantui prie visos salės, ir keli susirinkusieji nusijuokė.
Girmantas tada nieko neatsakė, tik surinko popierius ir išėjo. Namie tą vakarą ilgai sėdėjo prie stalo su skaičiuotuvu, perskaičiavo, kiek tie penki procentai iš tikrųjų kainuoja per metus – išėjo apie aštuoni šimtai eurų negauto derliaus nuo viso ūkio. Suma nemaža, bet ne tokia, dėl kurios reikėtų mesti visą reikalą.
Sausį, kai šalčiai laikėsi beveik tris savaites be pertraukos, Rasa vieną rytą pastebėjo pro virtuvės langą, kad palei mišką sniege guli kažkas tamsaus. Pasirodė – dvi stirnos, iškankintos bado, atėjo prie nenupjautos juostos ir ten pat liko per naktį, apsnigtos. Rytą, kai Girmantas išėjo pažiūrėti, stirnos dar buvo gyvos, tik vos judėjo. Jis paskambino miškininkui Broniui, kuris atvežė šieno ryšulį papildomai – tiesiog numetė šalia, kad žvėrys turėtų ką ėsti, kol atlyžta šalna.
Tą pačią savaitę Girmantas nufilmavo telefonu, kaip stirnos ėda prie krūmų, ir nusiuntė vaizdo įrašą į ūkininkų grupę „Facebook“, kurioje buvo ir Vidas. Po įrašu jokio komentaro iš Vido nesulaukė – nei tada, nei vėliau.
Vasario pradžioje, kai Pasvalio rajono savivaldybė paskelbė apie galimybę gauti nedidelę paramą už aplinkai palankius ūkininkavimo būdus pagal kaimo plėtros programą, Girmantas nuėjo pasiteirauti į seniūniją. Paaiškėjo, kad už tokias nenupjautas juostas galima gauti kompensaciją – nedidelę, apie šešiasdešimt eurų už hektarą per metus, bet tai bent iš dalies padengtų negautą derlių. Jis surinko dokumentus, nusifotografavo lauko ribas, pateikė paraišką per balandį.
Gegužės viduryje, kai jau žaliavo naujas pasėlis, o palei mišką likusi žolė buvo tanki ir aukšta, atėjo atsakymas – paraiška patvirtinta, mokėjimas turėtų ateiti iki rudens. Girmantas apie tai papasakojo per kitą žemdirbių susirinkimą, kai kalba pakrypo apie paramas. Vidas sėdėjo salėje, klausėsi, bet nieko nesakė.
Po susirinkimo, kieme prie automobilių, Vidas pats priėjo prie Girmanto. Nei atsiprašė, nei pagyrė – tik paklausė, kokie tikslūs reikalavimai tai paramai, kokį plotą reikia palikti ir ar tikrai tose juostose nieko negalima nuimti. Girmantas atsakė ramiai, be jokio pasitenkinimo balse, paaiškino viską detaliai, net pasiūlė kartu nueiti pas seniūnijos specialistę, jei reikės.
Rudenį, kai jau vėl reikėjo žymėti kuoliukais, kurias juostas palikti, Girmantas pastebėjo, kad ir Vido lauke, prie kelio į Krinčiną, atsirado siauras nenupjautas ruožas. Nei skelbimo, nei pareiškimo apie tai Vidas nepadarė – tiesiog vieną dieną ta juosta buvo, ir viskas. Girmantas pravažiuodamas pro šalį sustabdė traktorių, išlipo, pasižiūrėjo į stirnų pėdsakus sniege prie krūmų ir važiavo toliau, nieko nesakęs, nes ir sakyti čia jau nebuvo ko.
