Aš dirbu Hidrometalurgijos institute Kaune jau vienuolika metų. Tiksliau, dirbau. Dabar sėdžiu savo tuščiame kabinete, žiūriu į paskutinę neatiduotą bylą ant stalo ir galvoju, kaip viskas susiklostė būtent taip.
Viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai į mūsų laboratoriją atėjo moteris iš Šiaulių. Ne, ne į laboratoriją — į mano gyvenimą. Ji buvo biologė, vardu Rasa. Dirbo prie užteršto gruntinio vandens monitoringo buvusioje karinėje teritorijoje netoli Radviliškio, kur sovietmečiu buvo sandėliuojamos įvairios atsargos, ir dabar tas vanduo buvo pilnas urano junginių. Toksiškas tiek, kad žmonės iš aplinkinių sodų išsikėlė, o likusieji kasdien girdėjo apie naujus tyrimus, naujus planus ir jokio sprendimo.
Ji atėjo su mėginiu. Tiksliau, su penkiais kilogramais dumblo iš senosios šachtos prie Rėkyvos ežero.
— Čia kažkas gyvena, — pasakė ji, pastatydama termosą su dumblo mase ant mano stalo. — Kažkas, kas daro tai, ko mūsų chemija nesugeba.
Prisimenu, kaip atsidusau. Dar viena entuziastė, manau, dar vienas projektas, kurį teks nurašyti. Bet Rasa nebuvo entuziastė. Ji buvo užsispyrusi kaip tas dumblas, kurį atnešė.
Pusę metų mes bandėme suprasti, kas ten vyksta. Ir tada radome tai — gamtos stebuklą, apie kurį negalvojome, kad egzistuoja mūsų platumose. Unikalios bakterijos, gyvenančios užterštuose vandenyse, gebančios paversti tirpų, labai toksišką uraną į stabilų junginį. FeU(V)O4. Retas mineralas, kuris susidaro tik tam tikromis sąlygomis. O šios bakterijos, gavusios glicerolio kaip anglies šaltinį ir deguonies trūkumo sąlygas, per 130 dienų pašalino 95% ištirpusio urano iš vandens mėginių. Uždarė jį savo ląstelių sienelėse kaip kietuosius mineralus.
Mes rašėme, publikavome. Pasaulis atkreipė dėmesį — Kanada, Australija, JAV — visi susiduria su urano tarša gruntiniuose vandenyse. Bioremediacija tapo madingu žodžiu mano institute, mano laboratorijoje, mano kavos puodelyje, kurį kas rytą pildavau, kol Rasa nešdavo man naujausius analizės rezultatus.
Paskui atsirado jis. Ignas. Mano kolegos sūnus, jaunas verslininkas iš Vilniaus, kuris "visada domėjosi biotechnologijomis". Turėjo lėšų, ryšių, ambasadorių draugų. Jis spontaniškai pasiūlė finansavimą mūsų tyrimams. Aš, kvailys, sutikau.
Kai pirmasis sutarties lapas guli ant stalo, niekada neskaitai smulkaus šrifto. Ignas pasiūlė bendrą įmonę. Jis "sutvarkys", jis "pasiūlys partneriams", jis "pritrauks investicijas". Aš jam pasakysiu, kur nukreipti tyrimus. Jis man pasakys, kam juos parduoti.
Ir tada vieną lapkričio rytą Rasos nebebuvo. Ji atsiuntė man trumpą žinutę: "Neberašyk man. Viskas baigta." Telefonas tylėjo. Dingo. Kaip garuojantis vanduo — viena diena buvo, kita ne.
Sužinojau tik vėliau, kad Ignas ją buvo "pakalbinęs". Pasiūlė jai atskirą projektą, atskirą sutartį, atskirą algą. Ji atsisakė. Tada jis pasakė, kad jei ji nepriims jo "geranoriško" pasiūlymo, jis užtikrins, kad jos darbas bus priskirtas institutui, o jos vardas dings iš visų publikacijų. Ji turėjo dvi paaugles dukras ir visą gyvenimą paskolą butui Šiauliuose.
Aš sužinojau visa tai tik dabar. Po trejų metų.
Vakar atėjo Ignas į mano kabinetą. Turėjo pasiūlymą — galutinį, kaip jis pasakė.
— Klausyk, dėstytojau, — pasakė jis, sėsdamas į mano svečio kėdę, lyg būtų savininkas. — Mes abu žinome, kad tavo tyrimai dabar pateko į Europos Komisijos programą. Tas bioremediacijos projektas. Urano tarša. Dideli pinigai. Tu gali eiti iš čia su keturiais šimtais tūkstančių eurų ir tyla. Arba gali likti ir kovoti. Aš žinau, ką pasirinksi.
Jis atidarė portfelį. Du kontraktai. Pirmas — pardavimas. Antras — arbitražinė byla, parengta, pasirašyta ir laukianti teisme.
Aš žiūrėjau į tuos lapus ir galvojau apie Rasą. Ji žinojo apie šią dieną. Ji žinojo, kad ateis laikas, kai turėsiu pasirinkti: tyla arba praradimas.
Rytojaus dieną aš sėdžiu ne savo kabinete, o prie virtuvės stalo. Kol aš tai rašau, antrame kambaryje miega mano žmona. Ji vis dar nežino, ką aš padariau. Ant stalo stovi banko sąskaitos išrašas, kurį Ignas atnešė vakar, parodydamas man, kiek pinigų galėčiau turėti.
Aš tą sąskaitą paėmiau, perlenkiau ir padėjau į šiukšlių dėžę. Paskui atidariau portfelį ir paėmiau pirmą kontraktą. Perskaičiau kiekvieną eilutę. Nesu teisininkas, bet vienas dalykas buvo aiškus: parduoti tai, ką mes su Rasa kartu sukūrėme, už pinigus, kuriuos ji būtų gavusi, jei būtų tylėjusi.
Paskui atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir suradau Rasą socialiniuose tinkluose. Ji dabar dirba paprastoje biologijos laboratorijoje Klaipėdoje. Fotografijose — jos dukros, ką tik baigusios mokyklą. Nė vienos nuotraukos su manimi, nė vienos užuominos apie mūsų bendrą darbą.
Aš tada atsikėliau ir išėjau į koridorių. Ten, ant lentynos, stovėjo mūsų pirmoji publikacija, įrėminta. Aš ją nuėmiau, atidariau rėmelį ir išėmiau pirmąjį puslapį. Paskui jį spausdinau delne — jaučiau, kaip popierius susiraukšlėja, kaip raidės susilieja.
Tada padariau tai, ko dar niekada gyvenime nedariau: atidariau telefoną, suradau Rasos numerį ir parašiau jai pirmąją žinutę per trejus metus.
"Aš ką tik atsisakiau keturių šimtų tūkstančių. Pasakyk man, ką daryti su mūsų tyrimais."
Atsakymas atėjo po kelių minučių. Ji man parašė vieną sakinį:
"Paskelbk duomenis viešai. Tegu visi mato, ką mes radome. Tada ateik pas mane. Klaipėdoje yra maža kavinė prie marių. Aš tau nupirksiu kavą."
Rytojaus diena atėjo kaip lėtas rytas po ilgos nemigos. Aš sėdžiu prie virtuvės stalo su ta paskutine neatiduota byla rankose. Joje yra mūsų tyrimų pradinė medžiaga, kurią mes ketinome publikuoti prieš trejus metus. Medžiaga, kurią Ignas norėjo nupirkti.
Ant kiekvieno lapo yra Rasos parašas. Ant kiekvieno. Net ant tų, kur ji nežinojo, kad bus įtraukta. Ji pasirašydavo viską, ką mes kartu darydavome.
Aš atsistoju, einu prie nešiojamojo kompiuterio ir pradedu rašyti laišką žurnalui. Ne Europos Komisijai, ne patentų biurui, o tiesiog laisvos prieigos moksliniam žurnalui. Paskelbti viską. Kiekvieną matavimą, kiekvieną metodą, kiekvieną atradimą.
Ryte mano žmona įeis į virtuvę ir pamatys mane sėdintį prie nešiojamojo, su atvira Rasa pokalbių istorija ekrane. Ji paklaus, ką aš darau. Aš jai pasakysiu.
O paskui aš sudeginsiu portfelio turinį — abu kontraktus — ant dujinės viryklės, kur mūsų namuose jau seniai niekas negamina, nes mes su žmona valgome pusfabrikačius arba nevalgome visai. Pelenai nukris į plieninę kriauklę. Aš atsuksiu vandenį ir nuplausiu juos. Ir tada išsiųsiu visus duomenis.
Tegul pasaulis mato, ką mes radome. Tegul Ignas mato, kad pardavinėti negali to, kas jau priklauso visiems.
Aš žinau, kad jis paskambins. Galbūt šiandien. Galbūt rytoj. Jis sakys, kad padariau didžiausią klaidą gyvenime. Jis bandys mane įbauginti. Bet aš jau neatsakinėsiu į jo skambučius. Vietoj to aš paskambinsiu Rasai ir paklausiu, ar ta kavinė prie marių dar veikia.
Kai tas skambutis ateis, aš būsiu nešiojęs tą pačią rudą striukę, kurią vilkėjau, kai pirmą kartą atidariau termosą su dumblo mase. Aš ją vis dar turiu. Ji kvepia laboratorija ir kava. Ir šiek tiek — dumblu.
Aš ją užsivilksiu ir išeisiu iš namų. Ne todėl, kad bėgu. Todėl, kad einu.
