Aš dirbu vaistinėje prie Tilžės gatvės, trečia pamaina, ir tą moterį pamačiau pirmą kartą pernai rudenį — atėjo pirkti valerijono lašų, rankos virpėjo, kol skaičiavo smulkius. Ligonienė Aldona, taip vėliau prisistatė, kai užsuko trečią sykį per savaitę. Aš tada dar nežinojau, kad ji gyvena viena dviejų kambarių bute prie autobusų parko, o sūnus Mindaugas su marčia Egle — už trylikos minučių kelio, name su garažu, kurį, beje, mama ir padėjo išpirkti prieš penkerius metus.
Ta trečia diena, kai ji stovėjo prie kasos ir nesuprato, ar prašė ji dvidešimt tablečių, ar dešimt — būtent tada ji man ir papasakojo. Ne todėl, kad norėjo išsipasakoti vaistininkei, o todėl, kad aš paklausiau, ar viskas gerai, matant, kaip ji du kartus perskaitė tą pačią kainą kvite.
— Sūnus vestuvėms pinigų prašė, aš daviau, — sakė ji, susikišdama grąžą į piniginę su nutrūkusiu užtrauktuku. — Dabar sako, jie turi savo šeimą. Tai kas aš tada? Kaimynė?
Prieš vestuves, pasak jos, jie skambindavo bent kartą per savaitę, atvažiuodavo su vaisiais, kartais net nakvodavo, nes Mindaugas dirbo netoli. Po vestuvių — Kūčios, gimtadienis, ir viskas. Egle, marti, dirba buhaltere kažkokioje logistikos firmoje prie Aukštagirio, ir Aldona sakė, kad ji graži, tvarkinga, bet žiūri į ją taip, lyg vertintų, kiek dar valgio liks vakarienei, jei atvažiuos.
Aš per tuos mėnesius mačiau, kaip ji keičiasi. Ne dramatiškai — tiesiog vieną dieną ji atėjo be makiažo, nors anksčiau visada buvo su lūpdažiu, net vaistinėn eidama. Paklausiau, kaip sekasi. Ji papasakojo, kad paskambino sūnui pasitarti, ar duoti pinigų anūkui, jam gimus — tiksliau, būsimam anūkui, nes marti tuo metu jau buvo nėščia. Mindaugas atsakė trumpai: „Mama, mes patys susitvarkysim." Ir viskas. Ji sakė, kad tą vakarą net televizorių pamiršo išjungti, taip ir užmigo krėsle su įjungtomis naujienomis.
Kartą, gruodžio pradžioje, ji atėjo su dukterėčia — jauna mergina, atrodo, giminaitė iš Radviliškio pusės, kuri, kol Aldona rinko vaistus nuo spaudimo, man tyliai pasakė prie langelio: „Ji jiems atidavė butą Kaune, žinote? Tą, kur buvo palikęs vyras. Pardavė ir padengė jaunosios šeimos paskolą už automobilį." Aš tada nieko nepasakiau, tik uždaviau, kiek reikia tablečių dėžučių.
Sausio mėnesį Aldona neatėjo tris savaites. Aš susirūpinau, nes ji visada ateidavo pasiimti to paties vaisto pirmadieniais. Ketvirtą savaitę ji pasirodė su ramentu — sakė, paslydo ant ledo prie savo laiptinės, susilaužė koją, gulėjo namuose viena tris paras, kol kaimynė pastebėjo, kad pašto dėžutė pilna, ir paskambino greitajai.
— O sūnus? — paklausiau, gal per drąsiai.
— Atvažiavo ligoninėn vieną kartą, dešimčiai minučių. Pasakė, kad Egle laukiasi antro, negali toli nuo namų. — Ji tai pasakė be jokios pretenzijos balse, tiesiog konstatavo, kaip orų prognozę.
Aš mačiau tą moterį dar kelis mėnesius — vasarį, kovą. Kiekvieną kartą ji atrodė vis labiau susitraukusi, tarsi kambaryje, kuriame ji gyveno, oro būtų mažiau. Balandį ji atsinešė man dovanų — stiklainį uogienės, pati virusi, — sakė, kad nori padėkoti už tai, jog aš visada paklausdavau, kaip sekasi. „Jūs vienintelė, kas šįmet paklausė," pasakė ji ir nusišypsojo taip, kad man buvo sunku tą šypseną pamiršti dar kelias dienas.
Gegužės pradžioje pas mus vaistinėn užsuko kita moteris, jauna, elegantiška, su nėštumo apvalumu po palto sagomis — paprašė nikotino pleistrų vyrui ir vitaminų sau. Aš iš karto atpažinau ją iš aprašymo: Egle. Ji stovėjo prie to paties langelio, kur prieš mėnesį stovėjo Aldona, ir kalbėdama telefonu sakė kažkam: „Ne, mamai neskambinsim, ji vėl pradės aiškinti, kaip reikia auginti vaikus." Padėjo telefoną, atsuko į mane veidą ir šypsodamasi paprašė kvito su firmos rekvizitais — kompensacijai iš darbovietės.
Birželį Aldona atėjo paskutinį kartą, kurį prisimenu tiksliai, nes tądien ji atnešė man dokumentų aplanką — geltoną, standų, iš tų, kokius naudoja notarai. Paprašė padėti, kol laukė eilėje prie kasos — patikrinti, ar teisingai užpildyta forma, nes akiniai buvo namie. Aš pažiūrėjau: tai buvo dovanojimo sutarties atšaukimo pareiškimas — tas pats butas Kaune, tiksliau, jau ne butas, o teisė reikalauti kompensacijos, nes jis buvo parduotas. Aldona pasakė notarei paprašiusi patikrinti, ar teisiškai įmanoma anuliuoti dovanojimą, jei donorė liko be jokio aprūpinimo, ir advokatė, pasak jos, atsakė, kad įmanoma per tris metus nuo sandorio, jei įrodoma, kad apdovanotasis nesirūpino donore taip, kaip būtų turėjęs, arba sukėlė jai sunkią materialinę padėtį.
— Aš nesureikšminu vaikaičio dėl to, — pasakė ji man tada, sudėdama popierius atgal į aplanką. — Bet aš noriu grįžti į tą butą, kurio nebeturiu. Ar bent gauti tai, kas man priklauso.
Ji tąkart nusipirko ne valerijoną, o migdomąsias tabletes — pirmą kartą per visą pažintį su ja.
Vėliau, jau rudenį, aš sužinojau iš tos pačios dukterėčios, kuri kartais užsuka pas mus vaistinėn, kaip baigėsi ta byla. Advokatas sudarė ieškinį, teismas skyrė pirmąjį posėdį rugpjūčio viduryje. Mindaugas su Egle atėjo — abu, su advokatu iš savo pusės, mėgino įrodinėti, kad mama pati siūlė butą parduoti, kad niekas jos neprašė. Bet buvo liudytojai — kaimynė, kuri matė, kaip Aldona guli su lūžusia koja tris paras, ir gydytoja iš greitosios, kuri užfiksavo, kad giminaičių informuota nebuvo, nes ligonė sakiusi, kad „sūnaus geriau netrukdyti".
Teismas nusprendė bylą baigti taikos sutartimi: Mindaugas įsipareigojo per aštuoniolika mėnesių išmokėti mamai penkiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų — kompensaciją už buto dalį, atitinkančią pardavimo kainą, atskaičius tai, kas jau buvo panaudota vestuvėms ir automobilio paskolai. Pirmoji įmoka — dvylika tūkstančių — turėjo būti pervesta per dešimt dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Aldona rugsėjį atėjo pas mus su tuo pačiu geltonu aplanku, bet dabar jame gulėjo banko išrašas. Ji parodė jį man, nors aš nieko nepaklausiau — tiesiog padėjo ant prekystalio šalia recepto, ir aš pamačiau: dvylika tūkstančių eurų, įskaityta prieš tris dienas.
— Aš išsinuomojau butą prie Rėkyvos ežero, — pasakė ji, susirinkdama vaistus į maišelį. — Ne didelį, bet savo. Su balkonu.
Aš paklausiau, ar sūnus skambino po to sprendimo.
— Skambino, — atsakė ji. — Klausė, ar aš tikrai to noriu, ar negaliu atsiimti ieškinio. Aš pasakiau, kad galiu, jei jis atvažiuos ir pats man tai pasakys į akis, kodėl aš turėčiau. — Ji užsegė rankinę. — Neatvažiavo.
Ji išėjo iš vaistinės tą dieną be jokio ramento, be jokios paskubomis mestos frazės apie tai, kaip sunku. Tiesiog pastatė ant tarpinio staliuko prie durų tą uogienės stiklainį, kurį atsinešė man dar kartą — jau su nauju etikete, parašyta ranka: „2026 m. derlius". Aš tebeturiu tą stiklainį namuose, tuščią, ant palangės. Nežinau, kodėl neišmečiau.
