Aš dešimt metų dirbau dviem darbais, kad Darius galėtų tapti chirurgu. Diplomų įteikimo dieną jis man įteikė voką — bet ne tokį, kokio tikėjausi.
Su Dariumi susipažinau Kauno medicinos akademijoje, per pirmą kursą, per anatomijos paskaitą, kur sėdėjome vienas šalia kito, nes abu pavėlavom ir laisvos buvo tik paskutinės kėdės prie lango. Jis buvo iš Panevėžio, aš — iš Šiaulių, ir mudviem abiem ten, Kaune, niekas nelaukė, tai lipom vienas prie kito kaip prie vienintelio pažįstamo daikto svetimame mieste. Antrame kurse jau gyvenom kartu, bendrabutyje, virdavom makaronus su konservuotais žirneliais ant vienos plytelės, ir juokdavomės, kad kada nors abu turėsim baltus chalatus ir savo kabinetus.
Trečiame kurse Dariaus tėvas prarado darbą — uždarė gamyklą Panevėžyje, kur jis trisdešimt metų dirbo meistru. Šeima liko be pinigų, o mokslas Kaune, net valstybės dalinai finansuojamas, reikalavo tiek, kiek jo tėvai jau nebegalėjo duoti. Jis atėjo pas mane vieną vakarą, sėdėjo ant lovos krašto ir sakė, kad meta studijas, eis dirbti į statybas pas dėdę Vilniuje. Aš žiūrėjau į jį ir supratau — jei jis dabar išeis, jau nebegrįš.
Tą naktį nemiegojau. Ryte nuėjau į dekanatą ir parašiau prašymą dėl akademinių atostogų — neribotam laikui. Pasakiau Dariui, kad vienam gydytojui šeimoje pakaks, kad aš dirbsiu, o jis mokysis, ir kai baigs, tada jau spręsim, ką daryti su mano medicina. Jis verkė, sakė, kad tai neteisinga, kad grąžins man kiekvieną centą. Aš patikėjau — ne dėl to, kad buvau naivi, o dėl to, kad tikrai jį mylėjau ir norėjau, kad bent vienas iš mūsų pasiektų tai, dėl ko atėjome į tą akademiją.
Ėmiausi dviejų darbų: dieną — administratorė privačioje odontologijos klinikoje Žaliakalnyje, vakarais — padavėja restorane prie Laisvės alėjos. Grįždavau namo apie vidurnaktį, kojos degdavo, o rankos kvepėdavo padažu ir dezinfekantu. Darius tuo metu sėdėjo prie vadovėlių, o aš, prieš miegą, dar spėdavau užrašyti ant lapelio, kiek liko iki kito semestro mokesčio. Tų lapelių prisikaupė visa dėžutė iš po batų — laikiau ją spintoje, kaip savotišką dienoraštį.
Mes susituokėme po metų, registracijos biure Kaune, be didelės šventės — tik jo tėvai, mano mama ir du liudytojai. Vestuvinę suknelę pirkau sendaikčių parduotuvėje už trisdešimt eurų, nes tuomet kiekvienas euras ėjo į jo mokslą. Jis tada man pasakė — kai tapsiu gydytoju, aš tave nešiosiu ant rankų, tu daugiau niekada nedirbsi dviejų darbų. Aš tuo tikėjau taip, kaip tiki žmogus, kuris jau seniai nustojo skaičiuoti, kiek atidavė.
Metai bėgo. Aš keičiau darbus — nuo klinikos administratorės iki buhalterės padėjėjos maisto prekių sandėlyje, nes ten mokėjo daugiau. Darius perėjo internatūrą, paskui rezidentūrą Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškėse — ten teko išsinuomoti butą sostinėje, ir aš dirbau dar ir nuotoliniu būdu, kad padengčiau nuomą. Vieną žiemą, kai lauke buvo minus penkiolika ir troleibusai vėlavo dvidešimt minučių, aš stovėjau sustojime ir galvojau, kiek dar liko iki tos dienos, kai galėsiu tiesiog eiti namo, o ne skaičiuoti minutes iki kito autobuso.
Diplomų įteikimo ceremonija vyko birželio pradžioje, universiteto Didžiojoje auloje. Sėdėjau trečioje eilėje, su naujai nusipirktu švarku, ir žiūrėjau, kaip Darius eina prie scenos gauti savo diplomo. Šalia manęs sėdėjo jo mama, ji spaudė man ranką ir šnibždėjo — dabar jau viskas bus kitaip, dabar tavo eilė. Aš verkiau, bet ne iš liūdesio.
Po ceremonijos jis rado mane fojė, tarp žmonių su gėlėmis ir balionais. Šypsojosi taip, kaip seniai nebuvo šypsojęsis, ir padavė man storą baltą voką. Pagalvojau — gal bilietai į kelionę, apie kurią kalbėjom penkerius metus, gal žiedas, kurio jis dar nebuvo man padovanojęs, nes „kai baigsiu, tada nusipirksiu tinkamą“. Atplėšiau voką ten pat, fojė, tarp žmonių.
Viduje buvo skyrybų dokumentai.
Nespėjau nieko pasakyti — jis jau buvo apsisukęs ir ėjo tolyn, tarp sveikinančių žmonių, tarsi ką tik būtų padavęs man restorano meniu. Stovėjau, spausdama tuos popierius, ir kažkas manyje užsidarė. Kojos pačios pajudėjo link išėjimo, nors nesupratau, kur einu — gal į gatvę, gal tiesiog kuo toliau nuo tos salės, kur visi šypsojosi ir fotografavosi.
Prie durų mane sulaikė vyras, kurį atpažinau — Tomas, buvęs Dariaus kurso draugas, tas, kuris kartą naktį atvežė man vaistų, kai Darius per egzaminų sesiją net nepastebėjo, kad sergu. Jis atrodė sutrikęs, žvilgčiojo per petį į salę.
— Prieš išeidama, — pasakė jis tyliai, — turite kai ką žinoti.
Jis papasakojo, kad jau pusmetį rezidentūroje visi žinojo apie Dariaus ryšį su vyriausiąja gydytoja, doktore Rasa Vaitkiene — vyresne už jį dešimčia metų, turinčia savo privačią kliniką Vilniuje, netoli Lukiškių aikštės, ir, kaip sakė Tomas, „gerokai daugiau, nei tu kada nors galėjai jam duoti“. Skyrybų dokumentai buvo paruošti dar prieš tris savaites — advokato kontoroje, kuria apmokėjo pati Rasa. Vestuvės su ja jau buvo suplanuotos rugsėjui, restorane prie Neries.
Aš neverkiau ten, fojė. Kažkodėl tas jausmas buvo daug ramesnis, negu tikėjausi — lyg jau seniai nujaučiau, tik neleidau sau to matyti. Padėkojau Tomui, susilankstiau dokumentus ir išėjau į gatvę, kur birželio saulė kaitino šaligatvį, o kažkas netoliese grojo armonika prie fontano.
Kitą dieną nuėjau pas advokatę, moterį pavarde Jankauskienė, kurios biuras buvo Žaliajame tilte pusėn, virš spaustuvės. Ji atidžiai peržiūrėjo visus mano dokumentus — banko išrašus už dešimt metų, mokesčių kvitus už jo studijas, buto nuomos sutartis, kuriose mokėtoja buvau tik aš viena. Paaiškėjo, kad per tuos metus aš buvau sumokėjusi daugiau nei trisdešimt penkis tūkstančius eurų jo mokslui ir pragyvenimui — suma, kurią advokatė pasiūlė reikalauti grąžinti kaip investiciją į bendrą turtą, nes formaliai buvom susituokę, kai didžioji dalis tos sumos buvo išleista.
Praėjo trys mėnesiai. Rugsėjo pradžioje, tą pačią savaitę, kai turėjo būti Dariaus vestuvės su Rasa, teisme buvo priimtas sprendimas — jis privalėjo grąžinti man dvidešimt aštuonis tūkstančius eurų per dvejus metus, dalimis, kaip kompensaciją už bendroje santuokoje investuotas lėšas į jo išsilavinimą. Jis atėjo į teismo posėdį su advokatu, nesižiūrėjo į mane nė karto, o kai teisėjas paskelbė sprendimą, aš pastebėjau, kaip stipriai jis suspaudė rankinės laikrodžio dirželį.
Aš tada jau dirbau administratore didesnėje klinikoje, Kauno centre, savo, be jo, be tų dviejų darbų vienu metu. Pirmąjį pavedimą, kurį jis atsiuntė — tris šimtus eurų — aš neįrėminau, nepasilikau kaip trofėjų. Tiesiog atidariau banko programėlę, pažiūrėjau, kad suma sutampa su teismo sprendimu, ir uždariau telefoną.
Praėjus savaitei po sprendimo, sutikau Tomą kavinėje prie Vytauto parko — jis papasakojo, kad Rasa, sužinojusi apie teismo sprendimą ir apie tai, kiek metų aš dirbau, kad jis taptų gydytoju, atšaukė vestuves. Sakė, nenorinti būti antra tokios istorijos versija.
Aš neatsakiau nieko ypatingo — tik pasakiau Tomui, kad seniai norėjau grįžti į mediciną, tik ne kaip gydytoja — kaip administratorė ligoninėje, tvarkydama tai, ką moku geriausiai: skaičius, sutartis, tvarką. Iš rankinės išsiėmiau tą pačią dėžutę iš po batų su senais lapeliais — dabar joje gulėjo teismo sprendimo kopija. Uždariau dangtelį ir užsisakiau dar vieną kavos puodelį.
