Kai Rūta man skambino praėjusią savaitę ir sakė, kad rengia dukrai vaikelio laukimo šventę savo sodyboje prie Galvės ežero, aš iškart pažadėjau atvažiuoti su vynuogių pyragu. Dirbu Trakų senamiesčio vaistinėje jau vienuolika metų, o Rūta – mano kaimynė iš gretimo namo, pažįstu ją tiek, kad žinau: kai ji ką nors ruošia, viskas būna be priekaištų.
Šeštadienį, rugpjūčio trisdešimtą, oras pasitaikė toks, kokio Trakuose retai būna – be vėjo, ežeras kaip veidrodis, o ant kiemo virš obelų kabojo balionai su užrašu „Sveikas, mažyli". Rūta savaites dėliojo tą sodybą: baltos staltiesės, vazoje šviežios astros, o ant vartų – nupintas vainikas iš eukalipto šakelių. Aš atsisėdau prie stalo galo, šalia savo vyro, ir stebėjau, kaip svečiai renkasi – gal keturiasdešimt žmonių, kaimynai, gimines, kolegės iš Rūtos dukters darbovietės.
Pati Ramunė – Rūtos dukra – sėdėjo garbės vietoje, rankomis apglėbusi apvalų pilvuką, vilkėjo šviesiai geltoną suknelę. Ji laukiasi jau septintą mėnesį, ir, kiek žinau, teko jiems su vyru Tadu ilgai vaikelio laukti – kokie ketveri metai bandymų, du persileidimai, klinikos Vilniuje, iš kurių Ramunė grįždavo tyliai verkdama. Kai galiausiai testas parodė du brūkšnelius, ji, sako, tris dienas bijojo tuo patikėti.
Tadas, jos vyras, dirba autoserviso vadovu Vievyje, žmogus ramus, dėmesingas – man visada atrodė, kad jis Ramunę myli be jokių išlygų. Girdėjau, kaip jis prie stalo sakydavo jai, jog svoris čia niekuo dėtas, kad ji graži tokia, kokia yra, o gydytoja Kaišiadorių poliklinikoje jam pati patvirtino, kad pilvo apimtis normali septintam mėnesiui. Ramunė ir prieš nėštumą buvo liekna, dabar tiesiog nešiojo savyje sveiką kūdikį.
O va uošvė, Tado mama Aldona, buvo kitokia istorija. Aldona dirbo grožio salone Elektrėnuose ir, matyt, dėl to visą pasaulį matavo pagal veidrodį. Per kiekvieną susitikimą ji rasdavo, prie ko prikibti – tai prie Ramunės šukuosenos, tai prie to, kokius batus ji avi. Ramunė man vieną kartą prasitarė prie vaistinės prekystalio, kad tyli, kad tik namuose būtų taika. Bet tą šeštadienį Aldona peržengė ribą, kurios peržengti negalima.
Kai atėjo laikas tostams, Aldona pakilo pirmoji, dar net nepalaukusi, kol Rūta paprašys žodžio. Rankoje laikė taurę šampano, o kita ranka pasitaisė garbanas.
– Na, išgerkime už kūdikėlį, – ji ištarė garsiai, kad girdėtų visi keturiasdešimt svečių. – Ir atskirą tostą už savo marčią. Tikiuosi, po šios dienos ji pagaliau nustos valgyti už dviese ir pradės eiti į sporto salę. Kitaip mano sūnus greitai gėdysis su ja pasirodyti žmonėse.
Kieme įsivyravo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip iš gretimo kiemo loja kaimynų šuo Reksas – jis visada loja, kai kas nors sukelia triukšmą, o dabar aplinkui buvo taip tylu, jog jo lojimas nuskambėjo kone per visą gatvę. Ramunė sėdėjo sustingusi, žvelgdama į savo lėkštę su nepaliestu tortu. Mačiau, kaip jos pirštai suspaudė servetėlę.
Tadas jau buvo pusiau atsistojęs, veidas parausęs, žandikaulis įsitempęs – bet jį aplenkė Rūta.
Ji nesiskubino. Padėjo savo taurę ant stalo, aplinkui sodybą, prie kurios ji pati statė kiekvieną gėlyną, apžvelgė lėtai, tarsi tikrindama, ar visi ją mato. Tada priėjo prie Aldonos su tokia mandagia šypsena, kad net man, sėdinčiai per tris kėdes, nugarą nupurtė šaltis.
– Aldona, – tarė Rūta ne piktai, bet taip, kad kiekvienas žodis krito lyg akmuo į vandenį, – aš dvidešimt septynerius metus dirbau slauge Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Mačiau, kas atsitinka moterims, kurios per nėštumą sėdi ant dietos, kad patiktų anytoms. Tai vadinasi hipotrofija vaisiui. Tai vadinasi rizika motinai. Jei tau kas nors iš to primena, kad mano dukra – ne dekoratyvinis daiktas tavo sūnaus vitrinoje, o gyvas žmogus, kuris po septynių mėnesių kančios pagaliau laukiasi vaiko, kurio jūs abu norėjote – tai gerai, kad primena.
Tada Rūta padarė pauzę, ir aš pamačiau, kaip ji giliai įkvėpė, prieš tęsdama toliau, jau žymiai tyliau, bet taip, kad girdėtųsi kiekviename kiemo kampe:
– Ir jei tu dar kartą prie mano dukters atversi burną apie jos svorį – aš pati parvešiu tave į savo skyrių ir parodysiu, kaip atrodo moteris, prarandanti kūdikį dėl bado. Nes mačiau tokių atvejų daugiau, negu tau reikėtų žinoti.
Aldonos veidas, kuris prieš minutę buvo raudonas nuo įniršio, per kelias sekundes pasidarė baltas kaip užuolaida virtuvės lange. Ji atsisėdo, nebaigusi savo taurės, o taurė šampano taip ir liko stovėti nepaliesta prie jos lėkštės.
Kelias minutes niekas nedrįso prakalbėti. Paskui Ramunės kolegė iš darbo, mergina vardu Eglė, tyliai pradėjo plojimais, ir aplinkiniai prisijungė – ne dėl to, kad tai buvo linksma, o todėl, kad reikėjo kažkaip išsklaidyti įtampą. Tadas atsisėdo šalia žmonos, apkabino ją per pečius ir pabučiavo į smilkinį – tokia paprasta gestas, bet Ramunė pirmą kartą per visą vakarą nusišypsojo tikra šypsena.
Aš pastebėjau, kad Aldona dar likusią valandą tylėjo, nusukusi žvilgsnį į ežerą, o po torto pjaustymo tyliai atsisveikino ir išvažiavo su savo automobiliu – seno modelio pilkos spalvos „Opel", kurio garso duslintuvas girgždėjo dar prie vartų.
Praėjo dvi savaitės. Tadas man vėliau papasakojo, kad tą patį vakarą, grįžęs namo, parašė motinai žinutę – trumpą, be pykčio, bet aiškų: jei ji dar kartą taip pasielgs, jie su Ramune švęs vaikelio gimimą be jos, ir apie anūką ji sužinos iš nuotraukų, kurias jiems patiks pasiūlyti pasidalinti.
Aldona atsiuntė atgal vieną sakinį: „Aš tik norėjau padėti."
Tadas jai neatsakė. Vietoj to jis nuėjo į Vievio notarų biurą ir pakeitė testamento sąlygas dėl automobilio remonto dirbtuvių, kurias buvo palikęs kartu paveldėti su seserimi – dabar ten liko tik jo sesers vardas, o motinos dalis, kurią jis buvo įrašęs prieš metus „kad būtų ramybė šeimoje", dingo iš dokumento. Aštuoniolika tūkstančių eurų vertės dalis, kurios Aldona jau buvo pradėjusi laukti, kai kalbėdavo apie ateitį prie kavos su drauge.
Spalio mėnesį gims mažylis. Rūta jau nupirko lopšį ir pastatė jį savo miegamajame – sako, nori, kad anūkas pas ją praleistų kiekvieną savaitgalį, kol tėvai ilsėsis. O Aldona per tas dvi savaites paskambino tris kartus. Ramunė į du skambučius neatsiliepė, o į trečią atsiliepė, bet kalbėjo penkias minutes, tik apie orą ir apie tai, kad reikia pirkti vežimėlį.
Aš, kai vaistinėje pardavinėju vitaminus nėščiosioms, kartais prisimenu tą kiemą prie Galvės ežero, tylą, kurioje girdėjosi tik Rekso lojimas, ir Rūtos balsą, kuris nė karto nepakilo, bet po kurio Aldonos taurė šampano taip ir liko stovėti nepaliesta.
