Mane vadina keistuoliu jau treji metai. Kaimynai Aleksote, kai eina pro mano garažų eilę, apsuka lanku, nes smirda, girdisi lojimas ir mano žmona Rasa nebekalba su manim antri metai. Bet aš pradėsiu iš to vakaro, kai viskas pasikeitė.
Buvo lapkričio pabaiga, penktadienis, apie devintą vakaro. Grįžau iš Vilniaus, kur sudariau sutartį dėl naujos partijos padangų – turėjau tada padangų parduotuvių tinklą, penkios parduotuvės Kaune ir Klaipėdoje. Važiavau A1 greitkeliu, lijo su šlapdriba, ir prie Kauno žiedo pamačiau šunytį – mažą, purviną, jis stovėjo tiesiai ant kelkraščio ir žiūrėjo į žibintus. Aš sustabdžiau BMW ant kelkraščio, nors už savęs girdėjau sunkvežimio signalą, ir tiesiog nunešiau tą šuniuką į mašiną. Jis drebėjo taip, kad girdėjau dantų kalenimą.
Iki to vakaro mano gyvenimas buvo sudėliotas kaip Excel lentelė. Penkiolika metų verslo, du butai – vienas Kaune, vienas Palangoje vasarai, keturi automobiliai vienu metu, tarp jų ir tas BMW X5, kurį vėliau pardaviau. Kiekvieną rytą rinkdavausi, kuria mašina važiuoti į ofisą – tai buvo mano ryto ritualas, svarbesnis už kavą. Su Rasa gyvenome penkiolika metų, vaikų neturėjome, ir, sąžiningai sakant, mūsų pokalbiai per vakarienę dažniausiai sukdavosi apie tai, kurį butą remontuoti pirma.
Tą šunį pavadinau Bimbu, dėl BMW, kuriuo jį parvežiau, – žmona juokėsi iš to pavadinimo pirmus du mėnesius, paskui nustojo juoktis, nes juoko jai jau neliko.
Sesers svainis dirba veterinarijos klinikoje Žaliakalnyje, ten Bimbą pirmą kartą nuvežiau apžiūrai. Ten ir prasidėjo – gydytoja paprašė padėti, nes į kliniką atvežė šunį po avarijos, savininkas jo neieškojo, o klinika neturėjo kur jo dėti. Aš sutikau paimti kelioms dienoms, kol atsiras kas nors, kas prižiūrės. Tos "kelios dienos" virto trejais metais, o šuo virto dvidešimt trimis.
Rasa iš pradžių tylėjo, tada pradėjo priekaištauti, kad namas pradeda kvepėti kaip veterinarijos poliklinika. Aš persikėliau šunis į garažą – turėjau tris garažo boksus prie Vytauto prospekto, kuriuose anksčiau laikiau automobilius. Vieną po kito pardaviau BMW, Audi, net motociklą, kurio niekada nevairavau daugiau nei du kartus per metą. Pinigus, gautus iš pardavimo, leidau operacijoms, vakcinoms, šildymui garaže žiemą.
Vienas verslo partneris, Darius, su kuriuo turėjome bendrą padangų prekybos tinklą, atėjo pas mane praėjusį pavasarį ir tiesiai pasakė: "Modestai, tu tapai juokingas mūsų verslo bendruomenei. Žmonės kalba, kad turi šunų prieglaudą vietoj garažo ir važinėji seno Golfo vietoj BMW." Aš tada pasakiau jam, kad Golfas man dabar patogesnis – jame telpa septyni šunų nešiojimo narveliai galiniuose sėdynėse, kai vežu juos pas veterinarą.
Praėjusią savaitę viskas paaštrėjo iki ribos. Rasa parėjo namo, radusi ant mano telefono sąskaitą iš klinikos – trys tūkstančiai eurų už vieno šuns, aklo kokerio vardu Guobis, operaciją akims. Ji stovėjo virtuvėje, laikydama tą sąskaitą, ir paklausė, ar aš supratau, kad ką tik išleidau tiek pat, kiek kainuoja mūsų kelionė į Turkiją, kurios laukėme visą vasarą. Aš atsakiau, kad kelionę galime atidėti, o Guobis be operacijos apaks visam gyvenimui.
Ji išėjo tą vakarą pas motiną į Jonavą. Neskambino tris dienas. Aš sėdėjau garaže su dvidešimt trimis šunimis, kurių maistui, vakcinoms ir šildymui kas mėnesį išleisdavau apie du tūkstančius eurų – suma, kurią anksčiau lengvai palikdavau restorane per savaitgalį su verslo partneriais.
Ketvirtą dieną Rasa parašė žinutę: "Atvažiuok, reikia pasikalbėti." Nuvažiavau į Jonavą Golfu, su Guobiu ant galinės sėdynės, nes jam po operacijos reikėjo lašų kas keturias valandas. Rasa sėdėjo motinos virtuvėje, ant stalo stovėjo neatplėštas arbatinukas dovanų, kurį ji ruošėsi vežti man į gimtadienį – suprato tai vėliau, kai jį atidarė mano akyse ir uždarė.
Ji pasakė, kad nebegali gyventi su vyru, kurio prioritetai visiškai apsivertė aukštyn kojomis. Kad ji nemato manęs jau du metus – yra tik tas žmogus, kuris kvepia dezinfekantu ir šunų šampūnu, kuris miega su telefonu ant naktinio staliuko, nes bet kada gali paskambinti veterinaras dėl naktinės pamainos. Ji paklausė tiesiai: "Ar tu myli mane vis dar taip, kaip myli tuos šunis, ar jau ne?"
Aš tylėjau ilgai. Guobis ant galinės sėdynės sunkiai kvėpavo per miegus, ir aš girdėjau tą kvėpavimą pro atviras mašinos duris virtuvės lange. Tada pasakiau Rasai tiesą, kurios anksčiau sau nesakiau: kad penkiolika metų aš buvau žmogus, kuris matuoja save automobilių skaičiumi, ir kad tas žmogus buvo tuščias iš vidaus taip, kad net nepastebėjo. Kad Bimbas tą lapkritį ant kelkraščio buvo pirmas dalykas per dešimtmetį, kuris paprašė iš manęs kažko be jokios naudos man pačiam.
Rasa neišėjo iš manęs galiausiai. Bet ji pastatė sąlygą, kurią aš priėmiau tos pačios dienos vakare, garaže, prie dvidešimt trijų šunų dubenėlių: prieglauda turi tapti oficialiu labdaros fondu su atskira sąskaita, atskiru biudžetu, savanoriais, o ne mano asmeniniu, nekontroliuojamu pomėgiu, kuris ryja visą mūsų bendrą pinigų maišą be jokios atskaitomybės.
Praėjusį trečiadienį nuvažiavau pas notarą Laisvės alėjoje ir įregistravau viešąją įstaigą "Kelkraščio draugai" – pavadinimą sugalvojo Rasa, prisiminusi, kur radau Bimbą. Atsidariau atskirą banko sąskaitą fondui, atskirą nuo mūsų šeimos biudžeto, ir tą pačią dieną parduotuvių tinklo apskaitininkė padėjo perrašyti trijų garažo boksų nuomos sutartį iš mano vardo į fondo vardą. Dokumentų aplankas su notaro antspaudu dabar guli spintelėje prie garažo įėjimo, šalia dubenėlių su vandeniu.
Dariui, kai jis vėl pradėjo šaipytis susitikime dėl padangų tiekimo, aš parodžiau tą aplanką telefone – nuotrauką registracijos pažymos su fondo pavadinimu ir mano, kaip valdybos pirmininko, parašu. Jis nutilo ir po pauzės pasiūlė, kad jo įmonė kasmet pervestų penkis šimtus eurų fondui reklamos mainais – jo pavadinimas ant informacinės lentelės prie garažo.
Guobis dabar mato bent dalinai – operacija pavyko iš dalies, jis atskiria šviesą nuo tamsos ir laisvai vaikšto po kiemą pagal kvapą. Rasa savaitgaliais atvažiuoja į garažą su termosu kavos, sėdi ant seno kėdės tarp narvelių ir pildo savanorių sąrašą naujam mobiliajam prieglobsčio puslapiui, kurį susikūrėme praėjusią savaitę. Golfe vis dar septyni narveliai galinėse sėdynėse. BMW aš nebeturiu ir nebeplanuoju pirkti – vietoj to kas mėnesį pervedu tuos pinigus, kuriuos anksčiau leisdavau automobilių priežiūrai, į fondo sąskaitą, kurios išrašą galiu bet kada parodyti Rasai ar bet kam kitam, kas paklaus, kur dingo mano BMW.
