Jau keturiolika metų prekiauju mažame kioske čia, prie tako tarp sklypų — cigaretės, ledai, bandelės, tas įprastas rinkinys. Su laiku pamatai kiekvieną šeimą, kiekvieną porą, kiekvieną derinį, kuris čia leidžia savo vasarą. Paprastai apie klientus nekalbu. Bet ši istorija nutiko man prieš akis, vienos liepos pradžios popietės metu, ir vis dar apie ją galvoju, kai einu pro septintąjį sklypą.
Ponią Vaitkienę pažinojau nuo tada, kai ji perėmė namelį iš savo senelio. Rami penkiasdešimtmetė, buhalterė iš Vilniaus, atvažiuodavo dažniausiai viena, nusipirkdavo dvi bandeles ir „Lietuvos rytą", paskui valandų valandas sėdėdavo verandoje, žiūrėdama į jūrą. Ji buvo visiškai atnaujinusi sklypą, tą čia visi žinojo — naujas stogas, nauji langai, meistrai pas ją mėnesiais sukosi. Kartą man buvo pasakojusi, kad tai vienintelė vieta, kur ji gali tikrai atsikvėpti.
Tą dieną ji atvažiavo vėliau nei įprastai, apie penktą, mašinos raktus dar laikė rankoje, tarsi būtų skubėjusi išlipti. Stovėjau lauke, tvarkiau atvirukų stovą, kai iš jos sklypo pasigirdo vaikų klegesys — o tai buvo neįprasta, nes ponia Vaitkienė paprastai atvažiuodavo viena arba nebent su vyru. Prie vartelių stovėjo svetimas universalas, „Škoda Octavia" su Klaipėdos numeriais, o ant tvoros džiovinosi vaikiška striukė.
Vos nebūčiau nė pažiūrėjęs, bet tada mačiau, kaip ji sustojo prie vartelių. Tik akimirkai. Toks žvilgsnis, koks būna, kai savo bute koridoriuje randi svetimus batus.
Jos vyras, Mindaugas, aukštas vyras, dažniausiai vaikštantis šortais ir šlepetėmis, išėjo iš namo taip, tarsi būtų jos jau laukęs — bet nedžiaugsmingai. Ne viską girdėjau, vėjas pūtė netinkama kryptimi, bet nuotrupas gavau, nes kaip tik nešiau dėžę su ledų vafliukais prie šaldytuvo ir kelis kartus turėjau praeiti pro gyvatvorę.
„Kodėl vėl niekas manęs neinformavo" — tai buvo aiškiai girdima. O paskui, garsiau, jo balsas: „Tavo nuomonės čia vis tiek niekas nenorėjo girdėti."
Po to sklype pasidarė pastebimai tylu. Net vaikai, prieš tai šokinėję ant batuto, nustojo. Prisimenu pagalvojęs: tai jau per daug, jam to ji nedovanos.
Turiu pasakyti, tą popietę tikrai ketinau baigti darbą, mano pamaina baigėsi šeštą, ir paprastai nesikišu į tai, kas vyksta sklypuose. Bet pasilikau, nes laukiau tiekėjos ir, atvirai sakant, tas reikalas manęs neleido paleisti.
Sesuo — vėliau sužinojau, kad ji vardu Rasa ir gyvena Klaipėdoje — stovėjo virtuvėje ir apsimetinėjo, kad kraustosi šaldymo krepšyje. Mačiau tai pro atvirą virtuvės langą, kuris žiūrėjo į gatvę. Gėrimų pakuotės ant stalviršio, vaikiškos kepurės ant stalo, rausva kelioninė krepšys koridoriuje — tarsi šeima būtų apsigyvenusi dviem savaitėms, o ne savaitgalio išvykai.
Ponia Vaitkienė nusivilko striukę, padėjo ją ant sodo kėdės verandoje, ir tada nesėdo. Tai man krito į akis. Paprastai ji atsisėsdavo iškart atvažiavusi, atsidusdama taip garsiai, kad girdėdavosi iki kiosko. Šįkart liko stovėti. Ji išsiėmė telefoną iš rankinės ir tiesiog laikė jį rankoje, net nežiūrėdama į ekraną.
Vyras vėl išėjo, dabar dar labiau susierzinęs. „Nekelk čia scenų prie vaikų."
Ji kažką atsakė, ko negirdėjau, bet sesuo išbėgo iš virtuvės ir sušuko kažką apie tai, kad jos vaikams juk irgi reikia gryno oro. Ponia Vaitkienė net nepažiūrėjo į ją. Ji pažvelgė į laikrodį ant riešo, paskui į abu, paskui vėl į telefoną.
Per keturiolika metų prie kiosko jau esu matęs nemažai šeimyninių barnių, tai čia kažkaip priklauso vasarai, per daug žmonių per mažoje erdvėje, per daug alaus, per mažai miego. Bet retai kada teko matyti, kad kas nors taip nurimtų tuo momentu kaip ji. Jokio pakelto balso. Ji kažką parašė telefone, paskui pasakė vyrui sakinį, kurį šįkart puikiai girdėjau, nes kaip tik buvo vėjo pertrauka ir niekas nekalbėjo.
„Turite keturiasdešimt minučių susirinkti daiktus."
Vyras trumpai nusijuokė, tokiu netikinčiu juoku, kokiu juokiasi vyrai, kurie dar nesuprato, kad tai rimta. Sesuo sušuko kažką apie „prie vaikų" ir „tu negali taip elgtis". Ponia Vaitkienė net tinkamai nepasisuko į ją. Ji jau buvo surinkusi numerį ir pridėjusi telefoną prie ausies.
Girdėjau tik jos pusę: „Taip, pone Jonaiti, čia Vaitkienė, septintas sklypas Pajūrio gatvėje. Man reikėtų rytoj ryte laiko, reikia pakeisti spynų šerdis. Abiejose duryse." Pauzė. „Ne, tikrai skuba."
Tuo momentu man tapo aišku, kad tai jau nebe ginčas, kurį pamiršta kitą dieną.
Netrukus atvažiavo mano tiekėja su furgonu, teko nešti ledus vidun ir pasirašyti dėžes, po to buvau užsiėmęs prie šaldytuvo ir nebespėjau visko matyti. Kitą kartą pažvelgęs pamačiau, kad „Škoda" stovi atviru bagažinės dangčiu, sesuo tempė rausvą krepšį ir du vaikiškas kėdutes į mašiną, su tokiu veidu, kokio geriau neaprašinėsiu. Vyras stovėjo šalia ir kažką aiškino žmonai, kuri tiesiog laikė sodo vartelius, tarsi lauktų, kada jis pagaliau pro juos praeis.
Tą vakarą daugiau nieko nesakiau, tik nuleidau kiosko roletus ir važiavau namo. Kitą rytą, o aš atidarau septintą, iš tiesų pamačiau prie septinto sklypo privažiavimo stovintį raktininko mikroautobusą iš Klaipėdos, jaunas vyrukas su įrankių lagaminu ėjo pro vartus. Ponia Vaitkienė stovėjo verandoje ir gėrė kavą iš termoso, visiškai viena, ir žiūrėjo, kaip jis tvarkosi prie durų.
Tik rugsėjį, kai sezonas jau baigėsi ir aš pakavau paskutines dėžes žiemai, ji dar kartą užsuko atsisveikinti, kaip kasmet. Tada užsiminė, kad jos vyras dabar gyvena pas seserį Klaipėdoje, laikinai, kaip jis sako, ir kad komunalinius mokesčius už sklypą — apie du tūkstančius du šimtus eurų per metus — dabar moka viena, nes rugpjūtį uždarė bendrą prieigą prie taupomosios sąskaitos, skirtos nekilnojamajam turtui. Ji tai pasakė visai be aštrumo balse, taip, kaip kalbama apie sutvarkytą mokesčių deklaraciją. Paskui nusipirko iš manęs dar dvi bandeles kelionei atgal į Vilnių ir išvažiavo, dar prieš keltui ten, prie prieplaukos, atsišvartuojant.
