Dirbu Panevėžio duonos kepykloje prie Klaipėdos gatvės jau vienuolika metų — atvežu prekes į mažas parduotuvėles, kurios dar nespėjo virsti prekybos centrais. Antradieniais mano maršrutas baigiasi Ramygalos gatvėje, name su nulupta tinko siena ir balkonu, ant kurio visada džiūsta tos pačios languotos paklodės.
Ten gyvena Vincas. Šimtas septynerių metų, sako pats, ir aš neturiu priežasčių netikėti — pasas jam per senas, kad prašytų parodyti, o balsas per tvirtas, kad meluotų.
Pirmą kartą jį pastebėjau prieš porą metų, kai jis stovėjo prie parduotuvės durų ir skaičiavo monetas delne, susigėdęs, kad pritrūko dvidešimt centų batonui. Aš tada pridėjau iš savo kišenės ir daugiau apie tai nekalbėjome. Nuo tos dienos, kai atvažiuoju su duona, jis dažnai išeina prie vartelių — ne prašyti, tik pasistovėti, pasižiūrėti į vežimą, pasakyti, kad kepykla šiandien kvepia geriau nei vakar.
Rugpjūčio dvidešimt trečia, šeštadienis, buvo jo diena.
Sužinojau apie tai atsitiktinai — kaimynė iš gretimo namo, Aldona, prie pašto dėžučių paminėjo, kad "senoliui šiandien šimtas septyni, ir niekas nepasveikino, net anūkų nėra, žmona mirus prieš dvidešimt metų". Aš tuo metu skubėjau — antradienio maršrutas persikėlė į šeštadienį dėl kepyklos remonto, ir man reikėjo grįžti prieš dvyliktą, kad spėčiau į dukters mokyklos šventę. Bet stabtelėjau.
Nuėjau iki tų vartelių dar kartą, be prekių sąrašo rankose, tik su tuo, ką pačiupau iš vežimo — šviežiu obuolių pyragu, kurį kepykla kartais palieka darbuotojams degustacijai.
Vincas sėdėjo ant laiptelio priešais duris. Prieš jį ant kėdutės stovėjo namie keptas biskvitas, apibarstytas cukraus pudra netolygiai, tarsi ranka pridengta akimi. Vienas žvakigalis, tikriausiai paskutinis stalčiuje likęs, buvo įsmeigtas per vidurį.
— Pats sau kepėte? — paklausiau, nors atsakymas jau buvo akivaizdus.
— O kam kitam kepti, — atsakė jis ir nusišypsojo taip, kad matėsi trūkstamas priekinis dantis. — Anūkai negimė. Sūnus… na, jo nebėra jau daug metų. Žmona irgi. Tai kepu sau. Kepyklos skonio niekada neišeina, bet stengiuosi.
Padėjau savo pyragą šalia jo biskvito. Jis pasižiūrėjo į abu, tarsi lygintų, ir pasakė, kad dabar stalas atrodo kaip tikras šventinis.
Aš neturėjau daug laiko — dukra laukė su mokyklos šventės programėle rankoje, žinojau tiksliai. Bet paskambinau Aldonai, tai kaimynei nuo pašto dėžučių, ir paklausiau, ar name yra dar kas nors, kas galėtų prisijungti bent penkiolikai minučių. Ji atsakė, kad pati ateis, ir dar pasibels į du butus laiptinėje.
Per tą laiką, kol laukėme, Vincas parodė man nuotrauką, kurią laikė švarkelio kišenėje — juodai baltą, apiplyšusiais kraštais. Žmona, vardu Elena, stovinti prie senojo geležinkelio stoties tvoros, su skarele ant galvos. Jis pasakė, kad tą nuotrauką nešiojasi kasdien, nes "vieną dieną galiu pamiršti, kaip ji atrodė, o kišenė nepamirš".
Aldona atėjo su termosu arbatos ir dar dviem kaimynėmis. Vienas vaikinas iš gretimo laiptinės, sužinojęs iš motinos, atsinešė gitarą — griežė be didelio talento, bet Vincas plojo delnu per kelį pagal ritmą.
Uždegėme tą vieną žvakigalį. Vincas užpūtė jį iš pirmo karto, giliai įkvėpęs, tarsi jam tai buvo svarbu padaryti pačiam, be pagalbos.
Aš likau dar dešimt minučių ilgiau, negu planavau, ir dukters šventėje pavėlavau į pirmą dalį programos. Ji manęs už tai nebarė — pasakiau, kodėl vėlavau, ir ji tik linktelėjo, sakydama, kad kitą kartą nori eiti su manimi pas tą senuką irgi.
Praėjus savaitei po gimtadienio, mano maršrutas vėl atvedė prie tų vartelių. Vinco balkone paklodės džiūvo kaip visada. Jis išėjo prie vartelių, kaip visada, ir pasakė, kad tą obuolių pyragą prisiminė iki šiol geriau negu bet kurį kitą per pastaruosius dvidešimt metų.
Aš jam atsakiau, kad kitais metais, jei būsiu gyvas ir sveikas, atvešiu ne pyragą iš degustacijos likučių, o tikrą tortą, iškeptą specialiai. Jis paklausė, ar aš tikrai tai pažadu, ar tik taip sakau iš mandagumo.
Pasakiau, kad pažadu. Užsirašiau sau telefone priminimą rugpjūčio dvidešimt trečiai, kitiems metams. Vincas dar paklausė, ar galėsiu tą kartą atvežti dviem daugiau žvakigalių — vienu daugiau nei paskutinį kartą, nes "šimtas aštuoni juk skaičius apvalesnis už septynis".
