Aš pastačiau tą servisą nuo nulio. Ne uošvė, ne žmona — aš, Tomas Vaitkus, keturiasdešimt dvejų metų, iš Panevėžio persikėlęs į Kauną prieš vienuolika metų su viena krepšine drabužių ir seno "Audi" raktais.
Dabar, kai sėdžiu virtuvėje ir žiūriu į uošvės Aldonos siunčiamą nuotrauką telefone — tą pačią, penkiasdešimtųjų madą, moterys su suknelėmis ir šypsenom kaip iš žurnalo — man verčiasi viduriai. Ji rašo apačioje: "Kokia nostalgija, žmonės tada mokėjo gyventi." Ir aš žinau, ką tai reiškia. Tai reiškia: tada moterys žinojo savo vietą, o tu, Tomai, savo vietos nežinai.
Prieš savaitę Aldona atvažiavo pas mus į servisą Aleksote, pasistatė savo pilkšvą "Toyota Corollą" prie pat įvažiavimo — taip, kad du mechanikai turėjo apeiti aplinkui — ir pareiškė, kad nori pasikalbėti "apie ateitį". Aš žinojau, apie kokią ateitį. Apie tai, kad jos duktė Rūta, mano žmona, dvidešimt metų dirbo šalia manęs, kol aš raktus sukau po mašinomis, o dabar, kai serviso apyvarta pasiekė keturis šimtus tūkstančių eurų per metus, staiga paaiškėjo, kad "šeimoje viskas turi būti teisingai pasidalinta".
Man buvo dvidešimt vienas, kai atvažiavau į Kauną. Rūtą sutikau autoserviso, kuriame dirbau mechaniku, kavinėje priešais. Ji nešė kavą klientams, aš gėriau kavą prieš pamainą. Po pusmečio susituokėme. Aldona tada man rankos nespaudė — sakė, kad "vaikinas be namo ir be išsilavinimo" jos dukrai netinka. Aš tylėjau ir dirbau. Po penkerių metų pasiskolinau iš banko, nupirkau apleistą angarą Aleksote, kuriame anksčiau laikė žemės ūkio techniką. Rūta padėjo tvarkyti dokumentus, aš — visa kita.
Vienuolika metų. Vienuolika metų aš keliuosi pusę penkių, kad suspėčiau prieš klientus atidaryti vartus. Rūta dirba buhalterija, tvarko sąskaitas — teisingai, ji visada buvo geras administratorius. Bet servisas, mechanikai, klientų tinklas, sutartys su dalimis tiekėjais — tai aš. Kiekvienas varžtas ten priverstas manimi.
Ir dabar Aldona, stovėdama tarp keltuvų, kvepiančiais tepalu ir gumos dūmais, man sako: "Tomai, tu supranti, kad viskas registruota Rūtos vardu. Teisiškai tu čia — niekas."
Tai buvo tiesa. Kai pirkome angarą, aš neturėjau kredito istorijos — buvau tik ką atvažiavęs, jokio turto, jokio garanto. Rūta jau turėjo nedidelį butą palikimu iš senelės, bankas sutiko duoti paskolą tik jos vardu. Tada tai atrodė laikina formalybė. Dabar Aldona atsivežė advokatę.
Rūta stovėjo šalia, žiūrėjo į grindis, ant kurių dar buvo alyvos dėmė nuo praėjusios savaitės remonto. Ji nesakė nieko. Tai ir buvo blogiausia — ne motinos žodžiai, o dukters tyla.
— Mama nori, kad aš parduočiau savo dalį, — pagaliau ištarė Rūta, kai Aldona jau sėdo į savo Corollą. — Sako, kad tu gali pasilikti dirbti, jei nori. Kaip darbuotojas.
Kaip darbuotojas. Vienuolika metų aš buvau šeimininkas savo paties gyvenime, o dabar man siūlo algą.
Aš nepradėjau rėkti. Nuėjau į garažo galą, kur laikau seną spintelę su dokumentais — ten, tarp sąskaitų už tepalus ir garantinių lapų, yra aplankas, kurio Aldona nežino. Prieš trejus metus, kai bankas leido perfinansuoti paskolą, aš primygtinai reikalavau, kad sutartyje būtų įrašytas ir mano vardas — kaip bendraskolininko ir bendraturčio. Rūta tada su manimi sutiko be didelio ginčo, pasirašė notarą, ir aš tą popierių padėjau į aplanką, nesigyrdamas niekam, nes žinojau: ateis diena, kai jo prireiks.
Ta diena atėjo.
Aš išsitraukiau notaro patvirtintą sutartį, nuėjau į biurą, kur Aldona su advokate dar tikrino savo popierius, ir padėjau lapą ant stalo.
— Aš esu pusė šio serviso savininkas, — pasakiau. — Ne pagal jausmus. Pagal registrus.
Advokatė pavartė lapus, pažiūrėjo į Aldoną. Aldonos veidas — tas pats veidas, kuris vienuolika metų žiūrėjo į mane kaip į priedą prie dukters — sustingo.
— Rūta, tu žinojai apie tai? — paklausė Aldona.
— Žinojau, — atsakė Rūta ir pirmą kartą per visą tą savaitę pažiūrėjo tiesiai į mane, o ne į grindis. — Aš pasirašiau, nes tai teisinga.
Aldona susirinko savo popierius, nepasakė nė žodžio, išėjo prie savo Corollos ir išvažiavo, palikdama ant asfalto dvi juodas padangų žymes — vienintelį kartą per vienuolika metų, kai mačiau ją skubant.
Po savaitės atėjo laiškas iš notaro biuro — Rūta, be mano žinios, buvo sutvarkiusi papildomą dokumentą: oficialiai perleido dešimt procentų savo dalies man, kad santykis taptų ne penkiasdešimt–penkiasdešimt lygiomis, o šešiasdešimt–keturiasdešimt mano naudai. "Kad niekas daugiau nesakytų, kad tu čia svečias," — parašė ji trumpame rašte, įdėtame į voką kartu su dokumentu.
Aš tą voką laikau dabar toje pačioje spintelėje garažo gale, greta pirmojo aplanko. Aldona daugiau į servisą neatvažiavo. O aš kiekvieną rytą, pusę penkių, vis dar atrakinu vartus pats.
