Gydytojas Baltijos pakrantės ligoninėje pasakė paprastą dalyką: jei būtų paleidęs katę, vandenyje būtų išsilaikęs ilgiau. Rankas šaltyje reikia laikyti nejudrias, prispaustas prie kūno, netaškyti šilumos ant nereikalingų judesių. Tai elementari fiziologija, ją dėsto pirmame kurse. Rimantas išklausė tylėdamas, gulėdamas po dviem antklodėm. Paskui pažvelgė į gydytoją ir paklausė tik vieno:
— Ir kas iš to, jūsų nuomone, pasikeistų?
Palatoje niekas neatsakė. Į tokius klausimus visada nepatogu atsakinėti.
Rimantui buvo šešiasdešimt treji, iš jų beveik keturiasdešimt jis vienas plaukiojo į jūrą nuo mažo molo netoli Karklės. Toks žvejys, apie kokius kalba be reikalo pafoso: tvirtas, tylus, užsispyręs iki neįtikėtinumo. Pajūryje jį pažinojo visi, ir visi kada nors bandė nuo ko nors atkalbėti. Neplaukti į blogą orą. Nelįsti į šaltą vandenį. Nors gelbėjimosi liemenę pasiimk, Rimantai, tau juk ne dvidešimt. Jis linktelėdavo galva ir darydavo savaip. Liemenės neturėjo niekada — ne iš didvyriškumo, tiesiog toks įprotis, kurio atsisakyti neketino. Batai, brezentinis apsiaustas, vilnonis megztinis su lopu ant alkūnės, žieminiam vėjui. Termosas su arbata su cinamonu — mėgo ją nuo tada, kai žmona dar buvo gyva. Ir katė.
Katę vadino Bala. Atsirado dar kačiuku — Rimantas ją rado prie žvejų valčių prieplaukos senoje medžio lūšnelėje po šaltos rudens liūties. Mažytė, šlapia, draskėsi taip piktai, kad kaimynė Zita tada juokėsi: iš tokios, sako, katės neišaugs, o charakteris ant keturių kojų.
Zita buvo teisi. Nuo tada Bala gyveno valtyje. Pažinojo medinį korpusą geriau už daugelį žmonių. Pažinojo dėžių su tinklais garsą, šlapios virvės kvapą, vietą, kur guli termosas. Atsisėsdavo šalia, kai Rimantas tikrindavo tinklus. Miegodavo kajutėje, susisukusi šiltu kamuoliuku. Ir niekada neapsimetinėjo, kad bijo jūros. Į vandenį nebuvo įkritusi nė karto — iki tos nakties.
Lapkričio septynioliktą viskas prasidėjo taip, kaip prie jūros dažniausiai prasideda kažkas blogo — ramiai. Vėjas iki vakaro buvo pakenčiamas. Banga darbinė, nepavojinga. Rimantas paėmė senesnę atvirą valtelę, patikrino kabliukus, žvilgtelėjo į dangų ir, kaip visada, nepasakė nieko lyg. Išplaukė dar iki vidurnakčio. Vanduo lapkritį — šeši laipsniai. Bet dieną apie tai negalvoji. Apie tai pradedi galvoti tik tada, kai atsiduri jame.
Apie ketvirtą valandą nakties į valtį atėjo šoninė banga. Ne ta, prie kurios priprantama pagal garsą. Ne ta, kuriai spėja pasiruošti kūnas. Staigi, sunki, tarsi pats vanduo būtų nusprendęs trenkti ne į bortą, o į pačią likimo liniją. Valtelę apvertė beveik akimirksniu. Rimantas nuėjo į vandenį kartu su ja.
Šaltis ne tiesiog nudegino. Jis iškart išplovė iš galvos viską, kas nereikalinga. Batai prisirinko vandens ir traukė žemyn. Apsiaustas tapo sunkus, tarsi šlapias dangtis. Bangos mušė į veidą, kaklą, krūtinę. Tamsa aplink buvo tokia tanki, kad joje nebuvo nei horizonto, nei kranto, nei laiko. Buvo tik kūnas, dar nenusprendęs, ar pasiduoda.
Pagal visus dėsnius jis turėjo nuskęsti greitai. Pirmosios minutės tokiame vandenyje nepalieka žmogui daug pasirinkimų. O tada šalia išniro Bala.
Ji atsirado beveik prie pat. Plaukė trumpais staigiais judesiais, akys plačiai atmerktos, snukutis šlapias, išsigandęs — bet gyva. Katės moka plaukti. Tiesiog niekada to nesirenka pačios. Rimantas negalvojo. Sugriebė ją abiem rankomis ir prispaudė prie krūtinės taip, tarsi laikytų ne gyvūną, o paskutinę šilumą, likusią pasaulyje.
Nuo tos akimirkos jo kova tapo beveik mechanine. Negalvoti apie save. Neklausyti, kaip šaltis kiekvieną minutę degina jėgas. Neleisti kūnui nugrimzti žemiau, nei reikia. Kelti Balą virš bangos linijos. Vėl ir vėl. Kol kojos dar dirba. Kol pečiai dar kyla. Jis neplaukė. Jis laikėsi. Ir laikė. Po kurio laiko riba tarp šitų dviejų veiksmų išnyko. Liko vienas judesys: rankas aukštyn, nepaleisti, rankas aukštyn.
Klaipėdos pakrančių apsaugos tarnyboje aliarmą sukėlė pusę šešto ryto — pastebėjo, kad valtis negrįžo. Ryšys tylėjo. Dangus virš uosto jau pradėjo pilkėti, bet tikras aušros pradžia vis dar neatėjo, ir krantas atrodė tarsi iškaltas iš metalo ir druskos. Per keturiasdešimt minučių gelbėtojai rado apverstą korpusą. Truputį toliau — Rimantą. Jis stovėjo vandenyje beveik vertikaliai. Ne todėl, kad taip lengviau. Todėl, kad kitaip jau nebegalėjo.
Bala vis dar buvo ant jo krūtinės. Ant kateriu denio tai pamatė visi iš karto. Veidas pilkas. Lūpos melsvai violetinės. Plaukai priklijuoti prie galvos, per smakrą varva jūros vanduo. Bet rankos neatsileido. Pirštai taip ir liko suspausti aplink šlapią katės kailį.
Gelbėtojai pirma bandė atskirti katę — kad apverstų vyrą ir pradėtų šildyti. Nepavyko. Šaltis taip stipriai sutraukė raumenis, kad rankos tapo panašios į spyną. Tada juos abu pakėlė kartu. Ir tai pasirodė svarbiau už bet kokius gražius žodžius. Nes visa istorija iš esmės susivedė į vieną vaizdą: žmogus, kuris beveik nekvėpuoja, ir katė, kuri dar kvėpuoja tik todėl, kad ją laiko virš vandens.
Katerie jį apklojo termine antklode. Paskui dar viena. Metalas tyliai ošė vėjyje. Vienas gelbėtojas vėliau sakys, kad tą akimirką katinas atrodė per mažas viskam, kas jame vyko. Ten buvo ir jūra. Ir šaltis. Ir žmogaus užsispyrimas, kurio neįmanoma išmatuoti skaičiais.
Bet skaičiai vis tiek atsirado. Kūno temperatūra — trisdešimt vienas laipsnis. Stiprus peršalimas. Raumenų pažeidimai. Pėdų nušalimas dėl vandens pilnų batų. Ir šimtas šešiasdešimt viena minutė, kurias jis praleido, nepaleisdamas gyvos būtybės.
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jam ir paaiškino tą pačią paprastą fiziologiją. Kad technine prasme jis būtų gyvenęs ilgiau, jei būtų paleidęs katę. Pasakė sausai, beveik kasdieniškai — taip, kaip medikai sako tai, ko neprivalo švelninti. Ir jis uždavė savo klausimą. Tą, į kurį palatoje niekas nerado atsakymo.
Nes nekintamas lieka vienas dalykas. Jei būtų paleidęs Balą, ji beveik tikrai nebūtų išgyvenusi. O pats jis, galbūt, būtų išsilaikęs kelias minutes ilgiau. Bet būtent tos minutės ir padalijo jo gyvenimą į „prieš" ir „po".
Veterinaras apžiūrėjo Balą tą pačią rytą. Peršalusi, bet reaguojanti. Plaučiuose vandens nebuvo. Ji drebėjo — bet kvėpavo pati. Ant ausų kraštų jau buvo matomas šalčio pažeidimas, nukentėjo ir uodegos galiukas. Vėliau liko maži, beveik nepastebimi randai.
Rimantas ligoninėje praleido vienuolika parų. Kai išrašė ir jis pirmą kartą pats nuėjo iki prieplaukos, Bala jau sėdėjo ten. Toje pačioje vietoje prie medinės lūšnelės, iš kur kadaise šlapiu kačiuku persikėlė gyventi į valtį.
Jis prisėdo šalia ant apverstos dėžės nuo tinklų, dar su tvarsčiais ant kojų pirštų. Nešė su savimi mažą paketą — iš žvejų parduotuvės Smiltynėje, kur pardavėja, jį pažindama trisdešimt metų, be žodžių įdėjo į maišelį šiltą antklodėlę ir pakelį sausos ėdesio. Padėjo šalia. Bala prisiartino, uostė, tada atsigulė ant tos antklodėlės, tarsi tikrindama, ar teisinga vieta.
Netoliese, prie senos molo lempos, kuri jau kelinta savaitė mirksėjo ir neužgeso, sėdėjo Zita su savo šunimi. Nieko nesakė, tik linktelėjo galva vyrui, kai jis praėjo — tokį pasisveikinimą, kokį pajūryje žmonės keičia dešimtmečius, be papildomų žodžių.
Naujos valties Rimantas dar nepirko. Sakė, kad reikia laiko. Bet vieną dalyką jau padarė — nuėjo į uosto administraciją ir pasirašė dokumentą, kad ateityje jo valtis, kokia ji bebūtų, plauks su gelbėjimosi liemene. Ne sau. Kabinos kampe, prie termoso vietos, kad būtų po ranka, jei kada nors vėl kas nors atsidurtų vandenyje kartu su juo ir negalėtų plaukti pats.
