Aš dirbu buhaltere toje pačioje autoserviso bendrovėje jau vienuolika metų. Ne pačiame ceche, žinoma — sėdžiu kabinete su langu į kiemą, kur visą dieną girdisi kompresoriaus ūžesys ir kažkas keikiasi lietuviškai su rusišku akcentu, kai nepavyksta nuimti rato. Tą rytą, rugpjūčio pradžioje, lauke kvepėjo įkaitusiu asfaltu ir tepalais, o pro langą matėsi, kaip Rimantas — serviso savininkas, mano viršininkas — stovi prie savo BMW ir kažko laukia, žiūrėdamas į telefoną.
Aš žinojau, kad tą dieną atvažiuos jo uošvė, Aldona Petrauskienė. Ji buvo šio verslo bendrasavininkė — dvidešimt penki procentai, oficialiai, popieriuose, kuriuos aš pati kadaise tvarkiau notarų biure Žirmūnuose. Verslą prieš dvylika metų kūrė ji su vyru, dar gyvu tada; Rimantas atėjo vėliau, vedęs jos dukrą, ir per metus tapo tuo, kas viską laiko ant savęs — meistrus, klientus, tiekėjus. Aldona liko formalia dalininke, gavo savo dalį pelno kiekvieną ketvirtį, ir, tiesą sakant, į servisą užsukdavo retai — labiau iš įpročio, atsivežti sūnaičiui pietų, kai jis padėdavo per vasaros atostogas.
Tą dieną ji atvažiavo ne su pietumis. Aš tai supratau iš karto, kai ji išlipo iš taksi vilkėdama tamsiai mėlyną paltą, nors lauke buvo dvidešimt šeši laipsniai, ir laikydama rankoje aplanką — tokį, tvirtą, su užtrauktuku, koks būna svarbiems dokumentams. Man tas aplankas krito į akis, nes aš pati tokius pirkdavau centrinėje raštinių prekių parduotuvėje Ozo gatvėje, kai reikėdavo vežti sutartis pas notarą.
Girdėjau per praviras duris, kaip Rimantas jai sako, kad viskas sutvarkyta, kad ji gali pasitikėti, kad advokatas viską padarė teisingai. Aldona nieko neatsakė — tik atidarė aplanką ir padėjo ant stalo popierių. Aš tuo metu nešiau jam pasirašyti sąskaitą už naują diagnostikos įrangą, tad stovėjau kaip tik tarpduryje, nespėjusi nei įeiti, nei išeiti.
— Čia parašyta, kad mano dalis — dabar penki procentai, — pasakė ji. Balsas jai nedrebėjo, bet ranka, kuria ji laikė lapą, buvo įsitempusi taip, kad matėsi venos. — Ne dvidešimt penki. Penki.
Rimantas ėmė aiškinti apie reorganizaciją, apie tai, kad reikėjo pritraukti investuotoją, kad kitaip servisas nebūtų išgyvenęs pandemijos, kad viskas buvo daroma jos labui, nes mokesčiai, nes rinka, nes dabar visi taip daro. Aš tuo metu jau buvau ne visai tarpduryje — nešiau tą sąskaitą atgal, nes supratau, kad ne laikas, ir mačiau, kaip jo dukterėčia, aštuoniolikametė Ugnė, kuri vasarą dirbo recepcijoje, irgi sustingo prie kompiuterio, apsimesdama, kad tvarko klientų eilę.
Aldona uždėjo ranką ant to popieriaus lapo ir tiesiog jį prispaudė prie stalo, tarsi bijodama, kad jis nuskris.
— Aš žinau, kas dabar visi taip daro, Rimantai. Aš dirbau buhalterijoje trisdešimt metų, kol atidavžiau šitą verslą tau vesti. Aš žinau, kaip skaityti balansą.
Tada ji išėjo — pati, be taksi, pėsčiomis link autobusų stotelės, nes, kaip vėliau sakė Ugnė, "nenorėjo, kad jis matytų, jog jai reikia jo pagalbos net iki stotelės nueiti." Aš tada pagalvojau, kad tai bus viskas, kad senos moterys taip ir palieka reikalus — su nuoskauda, bet be kovos. Klydau.
Po dviejų savaičių ji atvyko vėl, bet jau ne viena. Su ja buvo advokatė iš kontoros Vilniaus centre — jauna moteris rimtu veidu, su nešiojamu kompiuteriu ir dar vienu aplanku, šįkart plonesniu. Aš jau buvau pratusi prie tokių vizitų kaip prie oro pokyčio: kai Aldona ateidavo su aplanku, orai keisdavosi.
Tą kartą jos nesėdo prie Rimanto stalo. Jos atsisėdo mano kabinete, prašydamos parodyti pirminius buhalterinius dokumentus — sutarčių registrą, akcininkų susirinkimų protokolus, viską, ką aš tvarkiau vienuolika metų ir ką, tiesą sakant, niekas kitas per tą laiką neprašė. Aš atidariau seifą, ištraukiau segtuvus, ir advokatė ėmė versti puslapius greitai, profesionaliai, retkarčiais užsirašydama kažką bloknote.
Paaiškėjo, kad tas protokolas, kuriuo buvo perleista dalis akcijų, buvo pasirašytas susirinkime, kuriame Aldona, pasak dokumentų, "dalyvavo asmeniškai." Bet tą dieną, kaip liudijo mano paties darbo kalendorius — aš tvarkiau visų susirinkimų sąrašus — ji gulėjo ligoninėje Santaros klinikose po širdies operacijos. Parašas po protokolu buvo, švelniai tariant, ne itin panašus į jos.
Aš nesu teisininkė ir nesikišau į tą reikalą — mano darbas buvo tik atnešti dokumentus, ką aš ir padariau. Bet mačiau, kaip Rimanto veidas pasikeitė, kai jis suprato, kad advokatė turi ligoninės pažymą su data ir Aldonos parašu ant priėmimo dokumentų — tą pačią dieną, kai jis, pasirodo, "vedė" susirinkimą.
Byla į teismą nepateko — Rimantas, kai suprato, kad falsifikuotas protokolas reiškia ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, sutiko pasirašyti taikos sutartį per savaitę. Aldonai grąžino jos dvidešimt penkis procentus, ir dar priedo — už tuos du mėnesius, kai ji tos dalies neturėjo, jai sumokėjo aštuonis tūkstančius eurų kompensacijos, "kad nebūtų jokių pretenzijų ateityje," kaip parašyta sutartyje, kurią aš pati vėliau segau į bylą.
Bet svarbiausia buvo ne pinigai. Aldona, gavusi dokumentus atgal, atvažiavo į servisą paskutinį kartą tą vasarą — jau be advokatės, viena, su tuo pačiu tamsiai mėlynu paltu, nors dabar jau buvo rugsėjis ir paltas buvo tikrai pagal orą. Ji atsisėdo prie Rimanto stalo, išsitraukė notaro patvirtintą įgaliojimą ir padėjo priešais jį.
— Nuo šiandien mano dalimi tvarkosi Ugnė, — pasakė ji. — Jai devyniolika, ji baigia buhalterijos kursus, ir ji bus mano akys šitame versle. Kiekvieną ketvirtį ji tikrins protokolus kartu su Rūta, — ji linktelėjo į mano pusę, — ir aš tavęs prašau: nepasirašinėk nieko be jos parašo šalia savo.
Rimantas nieko neatsakė. Tik pastūmė savo kavos puodelį per stalą, ir aš pamačiau, kad jo ranka, ta pati, kuri prieš du mėnesius pasirašinėjo tą protokolą, dabar tiesiog guli ant stalo, nejudri.
Ugnė tebedirba servise — dabar jau ne recepcijoje, o mažame kabinete šalia manojo, su savo kompiuteriu ir savo prieigos kodu prie bendrovės sąskaitos. Aldona kartą per mėnesį atvažiuoja pietų su ja abiem — jau ne su aplanku, o su termosu, kuriame verda kava, kokios servisas niekada neturėjo.
