Tas rytas Kaune prasidėjo lietumi. Toks smulkus, rudeniškas, nors gegužės vidurys. Aš stovėjau prie lango, žiūrėjau į Laisvės alėją — per šlapius šaligatvius žmonės bėgo su skėčiais, o man buvo ramu. Na, beveik. Sąskaitoje gulėjo šešiasdešimt treji metai, už nugaros — trisdešimt aštuoneri santuokos, du vaikai, keturi anūkai. Lyg ir viskas, ko vyras gali norėti.
Paskui skambtelėjo telefonas. Žinutė iš Ievos: „Šiandien baseine 17 val.? Užsakiau takelį.“ Ir aš, kaip koks penkiolikmetis, pajutau, kaip viduje kažkas krustelėjo.
Viskas prasidėjo prieš pusmetį. Gydytojas liepė plaukioti dėl kelio — po operacijos reikėjo judėti. Aš neturėjau jokio noro, bet Reina įkalbėjo: „Arvydai, nustok zyzti, važiuok į Girstučio baseiną, ten švaru, kaina — keturiasdešimt eurų mėnesiui.“ Ji visada žino, kas geriausia. Nugalėta abejonių, nuvažiavau.
Pirmą pamoką vedė ji. Ieva. Trisdešimt treji metai, juodi plaukai surišti į uodegą, ant kaklo maža tatuiruotė — banga. Ji pasakė: „Nebijokite vandens, jis jus laikys.“ Tuomet aš nusijuokiau: „Aš nebijau vandens, aš bijau, kad nebegalėsiu vaikščioti.“ Ji atsakė: „Tam ir esu čia.“
Po mėnesio aš jau nebegalvojau apie kelį. Galvojau apie jos balsą, kai ji skaičiuodavo kartojimus. Apie tai, kaip ji atkišdavo ranką, kai aš užmiršdavau judesį. Apie tai, kad ji po treniruotės pildavo man į butelį šiltą arbatą su imbieru — tokia pat, kokią vakarais gamina Reina, tik Reina deda citrinos, o Ieva — nieko.
Vieną vakarą po pamokos mes likome rūbinėje. Aš sėdėjau ant suoliuko ir šluosčiausi plaukus rankšluosčiu, kvepiančiu chloru. Ieva stovėjo prie durų, suknelė jau buvo ant jos, ne sportinė apranga. Ji pasakė: „Arvydai, tu seniai nežiūri man į akis. Kas atsitiko?“ Aš atsidusau. „Aš turiu šeimą. Žmoną. Du vaikus. Anūkus. Aš juos myliu.“ Ji tyliai atsakė: „Aš žinau.“ Tada aš pridūriau: „Bet aš galvoju apie tave kiekvieną dieną. Nebegaliu to sukontroliuoti.“
Ieva priėjo. Ji nesakė, kad mane myli. Ji tik uždėjo delną ant mano rankos, kuri vis dar laikė tą rankšluostį. „Aš nebūsiu meilužė, Arvydai. Nebus paslėptų zinučių, slaptų penktadienių. Jei nori — palik ją. Jei ne — baigta.“ Aš pažvelgiau į ją. Galvoje sukosi viskas, ką Reina man yra dariusi: rūpinosi, kai sirgau plaučių uždegimu, verkė, kai gimė mūsų dukra, prieš dvylika metų pati pirkdavo man tabletes, kai gydytojai rado širdies ritmo sutrikimą. O dabar štai — Ieva, oras, kurį norisi įkvėpti iki dugno.
Grįžau namo apie dešimtą vakaro. Reina sėdėjo virtuvėje, prieš ją garavo ne tai, kad arbata, bet tiesiog karštas vanduo. Ant palangės stovėjo jos mėgstamiausia pelargonija. Ji visada ją vadina „Ponia Gražina“. Nieko nesakė, tik pakėlė galvą: „Vėlai.“ Aš numečiau raktus ant lentynos. „Baseinas, užtruko.“ Ji linktelėjo, bet aš žinojau: šį kartą ji netikėjo. Stovėjo kavinuke pienas, kurį ji buvo pašildžiusi ir pamiršusi. Taip stovėjo jau dvidešimt penkerius metus — kiekvieną vakarą.
Tos dienos vertėsi viena per kitą. Aš nebegalėjau nei valgyti, nei miegoti. Kartais — jau naktį, kai Reina užmigdavo — eidavau į vonią, įjunkdavau vandenį ir ten, tyliai, lyg beprotis, kartojau pats sau: „Pasirink vieną. Pasirink vieną.“ Bet pasirinkimas neišėjo.
Kol vieną šeštadienį Reina pasakė: „Arvydai, tu kalbi per miegus.“ Aš prikandau lūpą. „Ką sakiau?“ Ji pažvelgė pro pečius, plaudama puodelį. „Nemoku pakartoti. Ne mano vardas.“
Kitą dieną aš atsisėdau į mašiną ir nuvažiavau pas notarę į Šančius. Notarė — ponia Vitkauskienė, maža, su akiniais ant grandinėlės — paklausė: „Ar tikrai norite perrašyti autoservisą vaikams? Jūs turite dar bent dešimt metų darbui.“ Aš padėjau ant stalo pasą. „Rašykit. „Arvydo servisas“ – Tomas ir Justinai, lygiomis dalimis. Ir perveskite šešiasdešimt penkis tūkstančius eurų nuo mano taupomojo sąskaitos į Reiną, jos vardo sąskaitą.“ Notarė užsidėjo antspaudą ir pasakė: „Tai padaryta per dešimt minučių.“ Aš atsakiau: „O aš tam ruošiausi šešis mėnesius.“
Po dviejų valandų stovėjau prie Girstučio baseino. Ieva manęs laukė prie įėjimo, su švarku, kvepiančiu vėjo mėlyne. Ji šypsojosi. „Na, pagaliau. Aš žinojau, kad pasirinksi.“
Aš ištraukiau iš vidinės kišenės popieriaus lapą — notarinės sutarties kopiją. Padaviau jai. Ji paėmė, žvilgtelėjo. Veidas pasikeitė, kaip vanduo užšąla: iš šiltos skaidrumo į traškančią ledo plutą. „Kas čia? Ką tu padarei??“
„Perrašiau dirbtuves vaikams. Pinigus pervedžiau žmonai. Viskas, ką turiu, dabar priklauso jiems. Tavo gyvenime aš nebeturiu nieko, ką galėčiau pasiūlyti. Todėl aš lieku šeimoje.“
Ieva sugniaužė lapą. Jos pirštai sulinko, baltuoja ties sąnariais. „Tu… tu išprotėjai. Aš nesitikiu iš tavęs turto! Man reikia tavęs, kvaily!“ Ji trenkė man į krūtinę tuo lapu, paskui nuo galvos nusitraukė šaliką ir sviedė jį ant šlapio šaligatvio. „Važiuok namo, Arvydai. Važiuok pas savo Reine!“
Aš pasilenkiau, pakėliau šaliką. Jis buvo šlapias, kvepėjo ja. Lyg banga, kuri nugrimzdo. Grąžinau jai. „Atsiprašau, kad leidau tau manyti, jog galima.“
Ji apsisuko ir nuėjo taip, kad gatvės žibintai atsispindėjo balose prie jos kulnų. Aš stovėjau ir mačiau, kaip durelės prie baseino užsivėrė. Daugiau jos nebesekiau.
Namo grįžau vienuoliktą vakaro. Reina vėl sėdėjo virtuvėje. Dabar priešais ją garavo ne vanduo, o arbatos puodelis — imbierinė. Ant stalviršio gulėjo mano senas telefonas, kurį palikau iš ryto. Ji neklausė, kur buvau. Tik pakėlė akis, ir aš pamačiau, kad ji jau žino. Moterys visada žino, net jei tu nieko nesakai.
Aš atsisėdau priešais. Padėjau prieš ją tą patį lapą — sutarties kopiją. „Pasirašiau. Servisas dabar priklauso Tomui ir Justinai. Tavo sąskaitoje — šešiasdešimt penki tūkstančiai eurų. Aš nebegrįšiu į baseiną.“
Reina paėmė lapą, perskaitė, tada lėtai nusišluostė pirštus į rankšluostį, nors jie buvo sausi. Ji nieko nesakė apie Ieva. Nieko nesakė apie tai, kad žino. Tik pakėlė virdulį ir pripylė man puodelį. „Imbierą jau sudėjau. Citrinos nėra — suvalgiau.“
Aš nusišypsojau prieš savo valią.
Už lango vėl pradėjo lyti. Smulkus gegužės lietus, kuris kvepia dulkėmis ir žole. Kaimyno taksas Reksas atsiliepė trumpu lojimu — kaip visada, kai kas nors vėlai grįžta į namus. Reina pabeldė pirštais į paklodę ant stalo. „Tu paseno. Bet aš irgi.“
Aš paėmiau puodelį. Arbata buvo tokia karšta, kad liežuvis apdegė. Aš dar kartą pūstelėjau. Reina tylėjo. Aš taip pat.
