– Agnė, teisingai? – moteris prie siuntų terminalo lango pasuko link manęs važtaraštį.
Pasirašiau dviejose vietose.
– Keturios dėžės, Vilnius. Keliaus apie vienuolika dienų.
– Tegul važiuoja.
Telefonas kišenėje krūptelėjo trečią kartą per minutę. Netraukiau jo. Ten ir taip kabėjo dvidešimt trys praleisti skambučiai: sesuo, mama, vėl sesuo, vėl mama.
Lauke nuo asfalto sklido toks karštis, kad virš mašinų prie Panevėžio autobusų stoties drebėjo oras. Rugpjūčio dvidešimt šeštoji. Autobusas į Vilnių vakare, nuomojamo buto raktus šeimininkei atidaviau dar rytą, ir nė vienas giminaitis apie tai nežinojo.
O kovą aš puldavau prie telefono nuo pirmo skambučio.
– Aga, gelbėk. Dvi valandas, ne daugiau. Man ekrane – nebaigtas ketvirtis pagal „Viją“. Terminas dvidešimt penktą, o šiandien devyniolikta.
– Simona, aš dirbu.
– Tai tu namie sėdi. Nešiojamąjį į krepšį – ir viskas.
Ir ji jau kalbėjo apie kitką: kad Ugnei vietos darželyje taip ir nedavė, kad Matas iš mokyklos grįš antrą ir sulįs į telefoną, kad iki parduotuvės jai važiuoti keturiasdešimt minučių su persėdimu.
Po valandos stovėjau jos koridoriuje ir nusiaunu batus. Ant kaklo seseriai kabėjo kortelė ant mėlynos juostelės: „Maxima“, pamainos vadovė S. Vaičiūnaitė. Ji taisėsi plaukus prieš veidrodį ir kalbėjo atspindžiui.
– Ugnė pavalgiusi. Matas pats pasišildys. Aš septintą būsiu.
– Sakei dvi valandas.
– Na dvi, na trys. Aga, kas tau šiandien?
Ugnė sėdėjo ant grindų kambaryje ir iš pagalvių statė kažką panašaus į olą. Šešeri, antri metai namuose: dokumentų į darželį Simona laiku nepateikė, o privatus jai atrodė „išmesti pinigai“.
Pasidėjau nešiojamąjį ant virtuvės stalo, tarp cukrinės ir duonos dėžės. Atidariau lentelę. Ugnė tuoj pat užsiropštė man ant kelių ir pradėjo spaudinėti klavišus.
– Ugnie, nereikia.
– Man nuobodu.
Uždariau nešiojamąjį. Lipdėme iš plastilino, paskui ieškojome Mato įkroviklio, paskui šildėme makaronus, paskui Ugnė numetė grikių stiklainį, ir mes pusvalandį šlavėme jas iš po radiatoriaus.
Trečią subildėjo durys – Matas grįžo iš mokyklos, numerė kuprinę ir nuėjo į savo kambarį, net nepažvelgęs į virtuvę. Penktą užsukau pas jį. Jis gulėjo ant lovos su ausinėmis, kuprinė ant grindų, iš jos kyšojo kūno kultūros apranga.
– Matai, tu iš viso vienas čia susitvarkai, kai manęs nėra?
Jis ištraukė vieną ausinę.
– Nu taip. Aš antrą grįžtu, Ugnė namie. Pašildyti moku.
– O mama kada grįžta?
– Kada kaip.
Jis pasakė tai lygiai, be nuoskaudos, taip, kaip kalbama apie orą. Ir tada man į galvą atėjo: mane kviečia ne todėl, kad be manęs ten viskas sugriūtų, o todėl, kad man galima paskambinti bet kurią minutę.
Nors kviesti mane buvo įprasta ir man, ir joms. Mama augino mus viena, Simona už mane vyresnė šešeriais metais, ir mano vaikystėje būtent ji pynė man kasas ir vesdavosi į polikliniką. Tai niekada nebuvo pamiršta – nei jai, nei mamai. Viską, ką dariau jos vaikams, jos laikė ne pagalba, o daliniu skolos grąžinimu.
Simona grįžo devintą su „Maximos“ maišeliu. Ištraukė iš jo obuolius, varškės sūrelius ir Ugnės pėdkelnes.
– O, viskas gerai praėjo? Kaip tu? Arbatos?
– Sakei dvi valandas. Praėjo penkios.
– Na pamaina. Negaliu vidury išeiti, mane nubaus.
Stovėjau su švarku ir žiūrėjau, kaip ji deda obuolius į dubenį, po vieną, lyg tame būtų pagrindinė vakaro prasmė.
– Simona, klausyk. Toliau taip: įspėji prieš parą. Ne prieš valandą, ne tada, kai jau stotelėje. Prieš parą.
– Dieve, kokia tu pasidarei.
– Ir išeinu tada, kai pasakiau. Ne tada, kai tu grįši.
Išsitraukiau telefoną ir prie jos akivaizdoje užsistačiau žadintuvą šeštai vakaro, su užrašu „namo“. Ji žiūrėjo į tą žadintuvą kaip į kažką nepadoraus.
– Giminaitė, o tu kaip su svetimu sutartį sudarinėji.
– Sutartis – tai kai abi pusės žino sąlygas. Tau bus paprasčiau.
Namie prie ketvirčio atsisėdau pusę vienuolikos ir atsiguliau ketvirtą ryto. O dvyliktą paskambino mama.
– Agnutė, tu ko sesę įskaudinai?
Mama kalbėjo tuo balsu, kuriuo skelbiama diagnozė. Regina Vaičiūnienė iš viso nemokėjo prašyti – ji pranešdavo, kaip teisinga.
– Aš jos neįskaudinau. Pasakiau, kad įspėtų iš anksto.
– Ji viena du vaikus tempia. Jų tėvas alimentus perveda ir džiaugiasi, kad gyvas. O tu pasiruošusi tvarkaraštį jai piešti, tarsi ji tarnaitė.
– Ne tvarkaraštį. Vieną sąlygą.
– Žinai ką. Jei tu tokia – tai ir gyvenk sau tokia. Simona pasakė – dvylika dienų tylės, kol tu atsiprašysi. Ir aš tylėsiu.
– Mama, dvylika dienų – nuo ko iki ko?
– Nuo šiandien. Ji pati suskaičiavo, iki kada Matui rugsėjo pirmoji. Sako, tegul sesė pagalvoja, kol mes tvarkomės be jos.
Padėjau telefoną ant stalo šalia nešiojamojo. Ekrane vis dar švytėjo nebaigtas ketvirtis. Aš žiūrėjau į skaičius ir supratau: manęs prašo ne atsiprašymo. Manęs prašo grąžinti viską, kaip buvo – kad vėl galėtų skambinti be įspėjimo ir kad aš vėl imčiau nešiojamąjį į krepšį pusiaudienio.
Dvylika dienų aš nesėdėjau ir nelaukiau. Pirmą dieną nuėjau į banką ir pasižiūrėjau, kiek turiu santaupų – užteko trims mėnesiams be darbo, jei labai atsargiai. Antrą paskambinau buto Vilniuje, kurį prieš mėnesį apžiūrėjau internetu, savininkei ir sutariau dėl rugsėjo pradžios. Trečią parašiau darbdaviui, kad galiu dirbti nuotoliniu – ir jis, mano nuostabai, sutiko be jokių klausimų.
Septintą dieną skambučiai iš mamos ir sesers baigėsi. Tyla buvo tokia pat neatšaukiama kaip ir prieš tai buvęs triukšmas, tik dabar ji nieko nereikalavo – tiesiog kabėjo tarp mūsų kaip nenupjautas siūlas.
Devintą dieną Simona parašė žinutę: „Matas klausia, kur teta Aga. Sakau – užimta.“ Neatsakiau. Ne todėl, kad norėjau atkeršyti, o todėl, kad supratau: jei atsakysiu, viskas prasidės iš naujo tą pačią minutę, tarsi nieko nebūtų buvę.
Vienuoliktą dieną apžiūrėjau savo butą Panevėžyje paskutinį kartą. Palikau šeimininkei raktus ant virtuvės stalo su užrašu ir pinigais už paskutinį mėnesį. Keturios dėžės jau buvo pakeliui į Vilnių. Likusius daiktus sudėjau į du krepšius.
Dvyliktą dieną, tą, kurią Simona pati buvo paskyrusi kaip pabaigos datą, ji paskambino. Aš tuo metu jau sėdėjau autobuse ir žiūrėjau pro langą į Panevėžio pakraštį, kuris slinko atgal.
Skambutis buvo iš seno numerio. Palikau jį skambėti iki galo, paskui išjungiau telefoną – paprastu judesiu, kuriuo užrakinamos durys, kai išeini paskutinis. Vilniuje, dar autobusų stotyje, nusipirkau naują SIM kortelę. Senąjį numerį uždariau operatoriaus programėlėje tą patį vakarą.
Rugsėjo pradžioje persikrausčiau į naują butą – nedidelį, su vaizdu į kiemą, kur vakarais žaidė svetimi vaikai. Pirmą savaitgalį susidėliojau dėžes, pakabinau užuolaidas, nusipirkau naują puodelį arbatai, nes senasis liko Panevėžyje, tarp daiktų, kurių nebesigailėjau.
Simona rado mano naują adresą tik spalį, per bendrą pažįstamą – sužinojo, kad dirbu ir gyvenu Vilniuje. Atsiuntė laišką paštu, senamadiškai, ranka rašytą. Rašė, kad Ugnei pagaliau davė vietą darželyje, kad Matas pradėjo septintą klasę, kad ji apgailestauja dėl to vasaros pokalbio.
Atsakiau po savaitės. Trumpai: kad esu gerai, kad dirbu, kad jei kada nors norės susitikti Vilniuje – kavinėje, ne bute, ne su vaikais palikimui – galiu skirti valandą.
Ji atvažiavo lapkritį. Sėdėjome nedidelėje kavinėje netoli Gedimino prospekto.
– Aš tada tikrai maniau, kad tu grįši, – pasakė ji, maišydama kavą. – Kad palauksiu dvylika dienų, ir viskas bus kaip anksčiau.
– Buvo kaip anksčiau. Tik be manęs.
– Sunku buvo, – ji apsuko puodelį ratu ant lėkštutės, nežiūrėdama į mane. – Matas savaitę nekalbėjo su manim. Sakė, kad aš tave išvariau.
– O tu ką jam atsakei?
– Kad neišvariau. Kad tu pati.
– Ir kuris variantas tau patogesnis?
Ji nutilo, pirštu braukdama kavos lašą nuo puodelio krašto. Paskui pakėlė akis.
– Ar tu grįši kada nors sėdėti su vaikais?
– Grįšiu. Bet iš anksto suderintą dieną ir valandą. Ir jei nespėsi grįžti laiku – vaikai lauks tavęs, o ne aš vietoj tavęs pasiliksiu iki vidurnakčio.
– O jei aš vėl paskambinsiu prieš valandą, ne prieš parą?
– Tada aš nekelsiu ragelio. Kaip ir tu dvylika dienų nekėlei manojo.
Ji linktelėjo, susikaupusi, be jokio žodžio prieštaravimui – ir tai buvo pati keisčiausia minutė per visą pokalbį.
Prie kavinės durų ji apkabino mane trumpai, nepatogiai, tarsi mokytųsi iš naujo, kaip tai daroma. Paleido, nuėjo prie stotelės, sustojo ties šviesoforu su rankinuke ant peties, paskui pasuko už kampo ir dingo iš akiračio.
Grįžau prie savo stalelio ir atsisėdau. Kava buvo atvėsusi, bet aš vis tiek ją išgėriau iki dugno.
